Architektūra

2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą dėl Europos paveldo ženklo suteikimo tam tikroms, išskirtinę kultūrinę vertę turinčioms vietovėms, esančiomis Europos Sąjungos šalyse. Tikslas – siekti, kad Europos piliečiai, ypač jaunimas, jaustų stipresnį ryšį su Sąjunga, grindžiamą bendromis Europos vertybėmis, Europos istorija ir kultūros paveldu, bei vertintų nacionalinę ir regioninę įvairovę, stiprintų kultūrų dialogą, taip pat didinti vietų, kurios buvo svarbios Europos istorijai ir kultūrai, simbolinę vertę ir žinomumą. Šalys gali teikti paraiškas Europos paveldo ženklui gauti, o Europos ekspertų grupė įvertina galimybes[1]. 2015 m. balandžio 15 d. Briuselyje toks Europos paveldo ženklas buvo iškilmingai suteiktas Kaunui, įvertinus savivaldybės pateiktą paraišką „1919–1940 metų Kaunas“. Lietuva turi daug vertingo materialaus kultūros paveldo išteklių, tačiau pasižvalgykime, kodėl būtent Kauno tarpukario modernizmo architektūra nusipelnė visos Europos pripažinimo.

Susiklosčius ne itin palankioms aplinkybėms, Lietuvai netekus istorinės sostinės Vilniaus, politinis gyvenimas greitai persikėlė į Kauną. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo padėtis čia buvo gana tragiška ir miestas veikiau priminė gilų užkampį, o ne valstybės sostinę. Net miesto centre vyravo medinė statyba, senosios bažnyčios, vykdant rusinimo politiką, buvo uždarytos ir apleistos. Pats miestas paverstas Tvirtove – apjuostas fortais, apstatytas kareivinėmis bei kitokios paskirties kariniais pastatais. Nors Nikolajaus prospekte (nuo 1919 m. – Laisvės alėja) ir stovėjo carinės Rusijos architektūrai būdingų bruožų turinčių mūrinių pastatų, tačiau Tvirtovės nuostatai ribojo jų aukštingumą, todėl jie tebuvo 2–3 aukštų. Priemiesčiuose vyravo agrarinis gyvenimo būdas.

Kaunui tapus sostine, čia kūrėsi naujos valstybės institucijos: Prezidentūra, Seimas, ministerijos ir kitos svarbiausios įstaigos. Mieste susitelkė valdininkijos, akademinis ir kultūrinis elitas. Išaugo modernių, laikmetį atitinkančių gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų poreikis. Nauji prabangūs gyvenamieji namai buvo statomi Žaliakalnyje. Nuo to laiko šis rajonas įgavo „elitinio“ etiketę. Ir dabar vaikštant Žaliakalnio gatvėmis galima pamatyti, kaip kone ant kiekvieno namo kabo po memorialinę lentą svarbiam čia gyvenusiam asmeniui atminti. Prie miesto prisijungė Vilijampolė, Aukštieji ir Žemieji Šančiai, Panemunė ir kiti priemiesčiai. Tiesa, čia daugiausia buvo statomi mediniai namai.

Sparčiausiai keitėsi ir modernėjo Naujamiestis. Dar visai neseniai stovėjusius medinius namukus pakeitė reprezentaciniai modernūs pastatai (Lietuvos bankas, Teisingumo ministerija (dab. Kauno valstybinė filharmonija), Centrinis paštas ir kt.). Per dešimtmetį Kauno centras neatpažįstamai pasikeitė. Įdomu tai, kad prieš tai galiojęs carinis įstatymas statyti ne aukštesnius nei dviejų aukštų namus buvo pakeistas kitu – Vytauto prospekte ir Laisvės alėjoje statyti ne mažesnius kaip trijų aukštų pastatus[2]. Tai liudija, kaip esant reikalui paprastas provincialus miestas per labai trumpą laiką gali virsti Europos valstybės sostine.

XX amžiuje Europos architektūroje įsivyrauja modernizmas. Jis siejamas su naujomis statybinėmis medžiagomis, naujų idėjų paieška. Atsisakoma įmantrios pastato puošybos, daugiau dėmesio skiriant funkcionalumui – tarnauti žmonių patogumui. Šioms idėjoms atsirasti tarpukario Lietuvoje buvo labai palankus metas, kadangi į Lietuvą grįžo architektai ir inžinieriai, baigę mokslus užsienio universitetuose. Nemažai jų mokėsi Rusijoje, tad nieko keista, kad kai kurie modernizmo pastatai pasižymi klasikinėmis architektūros formomis ir turi orderinės sistemos bruožų (Lietuvos bankas, Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dab. Kauno valstybinė filharmonija). Žymiausi rusiškosios tradicijos atstovai: M. Songaila, V. Dubeneckis, E. Frykas. Tuo tarpu Vakarų Europos mokyklų atstovai V. Landsbergis, S. Kudokas ir kt. jau ieškojo inovatyvių sprendimų. Prie jų prisidėjo ir Kauno universiteto Technikos fakulteto absolventai (F. Bielinskis, J. Jasiukaitis, F. Vizbaras). Pavyzdžiui, F. Vizbaro suprojektuotame Lietuvos pašto pastate jau pastebima ekspresionistinės srovės įtaka (suapvalinti langai). Kauno modernizme daug kur pastebima modernios ir paprastos klasikinės architektūros tarpusavio darnos pavyzdžių (Karininkų ramovė, Šančių pradinė mokykla ir kt.)[3]. Rusiškosios ir europinės stilistinių idėjų samplaika yra vienas iš Kauno modernizmo unikalumo bruožų. Ir nors politinėje plotmėje Lietuva sunkiai rasdavo balansą tarp Rytų ir Vakarų, architektūroje rastas kompromisas Kauną pavertė pavyzdiniu miestu.

Kauno tarpukario architektūra nėra vien statiniai. Miestas augo sudėtingos politinės situacijos metu. Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, tad buvo būtina stiprinti tautinę savimonę. Be vakarietiškų motyvų, architektūroje vyravo ir tautinis stilius, kurio įkvėpimo šaltiniu tapo liaudies amatai ir menas. Daugiausia tai pasireikšdavo per etnografinius ornamentus ir stilizuotus motyvus, kuriais buvo puošiami statinių interjerai ir eksterjerai. Pavyzdžiui, Lietuvos paštas, kurio interjeras papuoštas liaudies raštų motyvais[4], „Pažangos“ bendrovės rūmų tinkas ir balkonų tvorelės atkartoja medžio drožybos elementus. Kauno modernistinė architektūra išskirtinė, nes be visai Europai būdingų bruožų joje gyvas lietuviškas etninis dėmuo.

Apskritai Kaunas yra unikalus miestas, pasižymintis lietuviškumu ir tautiškumo suvokimu. Be abejo, prie to prisidėjo tarpukario laikinosios sostinės statusas. Tuo metu itin gajus patriotiškumas persismelkė ir į materialiąją erdvę. Įspūdingi pastatai simbolizavo valstybės stiprėjimą, nepriklausomybę. Ir nors sovietmetis tai nutraukė, tačiau puikiai išsilaikę pastatai kauniečiams nuolat priminė, kad jie yra lietuviai, nepriklausomi. Nors dabar amžininkų, prisimenančių tarpukario laikus, beveik nebelikę, tačiau sovietmečiu čia sklandė vietos dvasia, primenanti, kas mes esame ir kuo galime didžiuotis.

Priežasčių, nulėmusių Kauno pripažinimą europiniu lygiu, yra dar daugiau. Kaunas vienintelis Lietuvoje, o ir vienas iš nedaugelio Europos miestų, turintis tokį gausų ir koncentruotą tarpukario modernistinės architektūros palikimą[5]. Beveik visas Naujamiestis yra užstatytas tarpukariu buvusiais visuomeniniais pastatais, o tam tikri Žaliakalnio kvartalai užpildyti modernistiniais gyvenamaisiais namais. Todėl architektūrologai gali Kauno modernizmą tyrinėti kaip visumą. Tokiu būdu lengviau pastebėti laikmečio ypatybes. Juk tuo metu Kaunas vadintas „Mažuoju Paryžiumi“ ne tik dėl išlavinto miesto damų stiliaus pojūčio, bet ir dėl modernios to meto architektūros, primenančios Vakarų Europos didžiuosius miestus.

Akivaizdu, kad Kauno architektūra puikiai atitinka reikalavimus, keliamus, norint gauti Europos paveldo ženklą. O tai didelis pasiekimas Lietuvos kultūros paveldo srityje. Pirmiausia, bus prisidedama prie tarpukario modernizmo architektūros išsaugojimo, bus pritraukti šiuo laikotarpiu besidomintys turistai. Be to, Kauno modernizmo architektūra bus įtraukta į ES viešinimo ir skatinimo strategiją, skirtą Europos paveldo ženklui. Taip bus didinamas žinomumas tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Galiausiai pripažinimas europiniu lygmeniu sužadins ir pačių lietuvių domėjimąsi tarpukario architektūra, nes dėl tam tikrų žinių stokos dauguma pastatų vertinami tik siauros visuomenės dalies. Šis ženklas prisidės ir prie Naujamiesčio atgaivinimo. Šiuo metu visas kultūrinis gyvenimas telkiasi Senamiestyje, o Naujamiestyje esanti didžiausia modernizmo architektūros koncentracija taps puikiu masalu turistams. Galbūt tuomet Kauno širdis – Laisvės alėja – atgis ir taps patrauklesnė tiek vietiniams, tiek miesto svečiams. Jau dabar Kauno turizmo informacijos gidai veda ekskursijas pagal individualiai sudaromus ekskursijų maršrutus šia tema. Ypač daug dėmesio modernizmo architektūros sklaidai skiria Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Savo interneto svetainėje www.autc.lt centras yra paskelbęs ekskursiją pavadinimu „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“, kurios metu galima apžiūrėti pagrindinius objektus[6].

Tačiau yra dvi medalio pusės. Europos paveldo ženklo turėjimas kelia tam tikrus reikalavimus ir įsipareigojimus. Visų pirma, bus dar labiau apribotos pastatų panaudojimo ir funkcionalumo, išvaizdos kaitos galimybės. O tai dažnai atbaido verslininkus, kurie išsigąsta papildomų investicijų. Miestas turės kur kas atidžiau rūpintis tarpukario pastatais. Šiomis dienomis kai kurių jų būklė nėra pati reprezentatyviausia. Tik kai kurie tarpukario laikų pastatai džiugina patrauklia išvaizda. Nuo kitų byra tinkas, netvarkomi fasadai, naikinamos interjero detalės. Biudžete turės būti numatytos papildomos išlaidos šių pastatų priežiūrai ir remonto darbams. Nors padidėję turistų srautai atneš ekonominės naudos, tačiau ji nebus labai didelė.

Reikia paminėti, kad Kauno tarpukario modernizmas nežada apsistoti tik ties Europos paveldo ženklu. Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas jau senokai generuoja idėją apie Kauno modernizmo įtraukimą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jis teigia, kad šis įvykis galėtų tapti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo akcentu[7]. Tai neabejotinai Kauną padarytų žinomesnį jau ne europiniu, bet pasauliniu lygmeniu ir atvertų kur kas didesnes galimybes.

Vaikštant po Kauną, jau galima pamatyti ant kai kurių pastatų besipuikuojantį stiklinį Europos paveldo ženklo logotipą. Jis simbolizuoja, kad galime didžiuotis pripažinimu Europoje ir privalome tausoti savo miesto pasididžiavimą.

_______________

[1] Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 1194/2011/ES „Dėl Europos Sąjungos veiksmų, susijusių su Europos paveldo ženklu“ [interaktyvus], [žiūrėta 2015-05-31]. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex:32011D1194.

[2]Kaunas 1918–2015: architektūros gidas, Vilnius, 2015, p. 13.

[3] Likas G., Architektūros stiliai (VIII–XX a.), Vilnius 2002, p. 115.

[4]Kaunas 1918–2015: architektūros gidas, Vilnius, 2015, p. 21.

[5] Tutlytė J., Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje, Kauno atradimai, Kaunas, 2009, p. 34.

[6] Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje [interaktyvus], [žiūrėta 2015-07-21]. Prieiga per internetą: http://marsrutai.autc.lt/lt/marsrutas/6.

[7] Tikimasi įtraukti Kauno architektūrą į UNESCO paveldo sąrašą [interaktyvus], [žiūrėta 2015-07-19]. Prieiga per internetą: http://kaunas.kasvyksta.lt/2015/07/06/kultura/tikimasi-itraukti-kauno-architektura-i-unesco-paveldo-sarasa/.