Dailė

Milda Mildažytė-Kulikauskienė (g. 1937) – muziejininkė ir dailininkė, išleidusi ne vieną Lietuvos dailei ir istorijai svarbią knygą: „Sesers rūpestis. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų eskizai“ (2012), „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika“ (2007), „Antanas Mildažis ir artimiausi jo bendražygiai“ (2005), viena iš M. K. Čiurlionio draugijos sumanytojų ir steigėjų (1987). Nors pirmiausiai Milda Kulikauskienė norėtų piešti, tapyti ir būti  vadinama dailininke, bet visuomeninė, muziejinė veikla ją įtraukė taip seniai ir stipriai, kad apibūdinant svarbiausią jos veiklą, neįmanoma to nepaminėti. Dalindamasi prisiminimais puikias akvareles liejanti dailininkė pasakojo, kad eiti į dirbtuvę jai tekdavę tik vakarais, po visų darbų: tarnyba muziejuje, šeimos reikalai, buitis ir sodo darbai atimdavo didžiausią paros dalį. Didelis M. Kulikauskienės atsakomybės jausmas, kruopštumas padėjo sukurti kitus vertingus kūrinius – dešimtmečius trukusių ir ypatingų žinių pareikalavusių knygų, katalogų sudarymai ir M. K. Čiurlionio aktyvi draugijos veikla (Atgimimo metais turėjusi ypatingos reikšmės išsaugoti nedalomą Nacionalinio  M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatus  ir  patį muziejaus pastatą).

Dailininkė, pasakojusi savo biografiją, buvo nepaprastai kukli. Pastebėjau, kad ji save pristato ne kaip išskirtinę asmenybę, o kaip šeimos narį, kaip mokyklos bendruomenės dalį. Kūrėja  pasakoja apie įvairių laikotarpių politikos, istorijos įvykius, palietusius miestą ir žmones, todėl ir visa jos autobiografija tampa ne individualiu hermetišku pasauliu, o svarbia miesto istorijos grandimi. Po mūsų pokalbio kai kurie Kauno rajonai romantiškai suspindo, kiti beveik pradingę, užlieti Kauno marių – paslaptingai ir vėl atgyja.

Dailininkės tėvų pažintis ir permainų laikai

Mildos Kulikauskienės tėvai pirmą kartą susitiko Kaune, Minties rato gatvėje: „Tėtė nuomojo butą, o mama atvyko iš Ramygalos. Ji  buvo įgijusi siuvėjos specialybę, norėjo dirbti ir gyventi Kaune. Jai padėjo buvęs mokytojas Pranas Gerulis – surado darbą ir kambarį. Dailininkės mama miesto  nepažinojo, todėl pasisamdė vežiką, kuris atvežė ją nuo stoties nurodytu adresu ir išlaipino prie to paties namo, kur gyveno tėvelis. Jie susitiko prie durų, tėtė dar padėjo mamai lagaminus susikelti, ir taip jie susipažino 1928 m. Po vedybų, tėčiui dirbant „Spaudos fonde“, 1930 m. šeima apsigyveno Laisvės alėjoje, kur1932 m. gimė brolis. 1934 m. tėvelis kėlėsi kvalifikacijos laipsnį Jenoje (Vokietija), ,,Carlo Zeisso“ gamyklose, ir nors dirbo labai sėkmingai, nutarė įkurti savo gamybos įmonę. Tėtis nusipirko žemės gabaliuką Laumėnų kaime, už Nemuno, priešais Pažaislį. Ten aš gimiau, ten ir praėjo mudviejų su broliu vaikystė“.

Laumėnų kaimas buvo ypatingas – atskirtas Nemuno nuo miesto ir nuo Pažaislio; Mildos šeima turėjo vieną valtelę susisiekimui. Žemė buvo nederlinga – vien tik žvyras ir smėlis, bet tėvai labai domėjosi augalija, todėl sodino ir vaismedžius, ir egzotiškus medelius. Jiekasė didžiules duobes, nešė miško paklotės gabalus: „su arkliniu šiupeliu buvo lyginamos žvyrduobės, iš panemunės pievos užstumiama gerėlesnė žemė, visas prasčiausios žemės rūšies sklypas buvo apsodintas, augalus rekomenduojant Kauno botanikos sodo tuometiniam direktoriui K. Grybauskui“. Kaimynai juokėsi dėl tokių eksperimentų, bet visi augalai prigijo, išaugo į gražiausią sodą.

Sodyboje Mildos tėvelis įkūrė metalo apdirbimo dirbtuves „Orbita“, kuriose gamino mokslo, medicinos priemones mokykloms, universitetui ir ligoninėms, įrenginėjo odontologų kabinetus. 1940 m. visą „Orbitos“ įranga, bijant išgrobstymo, buvo atiduota VDU Fizikos katedrai. Vietoje „Orbitos“ įsikūrė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos spaustuvė, tėvelis su broliais dirbo slapta:

 „Mes maži su broliu jau žinojom, kad niekam negali atskleisti tos žinios, kas vyksta namo rūsyje, girdėdavome, kad žemai dunksi spausdinimo mašina, grindys vibruodavo, bet net tėvams nesakėme, kad mes tai girdime, taip buvo paveikęs tas draudimas, kad prakalbėjome tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę“.

Karo metais visa sodyba buvo „budėjimo režime“ –  palėpėje buvo didžiuliai langai, per kuriuos matydavosi kelias link Nemuno ir kas juo ateina, šeimos nariai nuolat budėdami prie langų, galėdavo suspėti pabėgti, bet kartais ir tai negelbėdavo: „Įsiveržus pirmiesiems rusams, dar pavyko viską nuslėpti, atėjus vokiečiams, tėvas suspėjo pabėgti, o dėdę suėmė. Bet „grįžus“ rusams ir tėvui sugrįžus namo, kažkas mano tėvą paskundė,  todėl jis buvo suimtas. Beveik dvejus metus mano tėvą išlaikė kalėjimuose, saugumo rūsiuose Kaune ir Vilniuje. Nors tėvelį  kankino beveik du metus, bet jis nieko neišdavė.

„Tie metai buvo baisūs, mama su dviem vaikais už rankų vedina nuėjo pas operos solistę Aleksandrą Staškevičiūtę, nes buvo girdėjusi apie jos gerą širdį, kad ji padeda nuo valdžios nukentėjusiesiems. Ji iškart apgyvendino visus tris tarnaitės kambarėlyje, o jeigu kas nors tikrindavo, sakydavo, kad čia gyvena siuvėja, siuvanti jai sceninius rūbus. Iš tikrųjų, mama pasiuvo jai kažkiek drabužių. Kol gyvenome Putvinskio gatvėje, dainininkės namuose, lankiau J. Jablonskio gimnaziją.

Žinoma, buvome įtraukti į išvežamųjų sąrašus. Bet Aukštosios Panemunes valsčiaus pirmininkas Seilius mamai pasiūlė padėti organizuoti kooperatyvą (ne kolūkį), nes trūko tokių žmonių kaip ji, todėl buvo sunaikinti skundai, nukreipti prieš mūsų šeimą“.

Laumėnai ir dailės mokykla – Kauno istorijos dalis

Mildos tėvelis grįžo iš kalėjimo tik padedant dainininkei Staškevičiūtei ir prof. Mošinskiui. Toliau jis su šeima gyveno Laumėnuose, į universitetą nėjo, darbo neieškojo, nenorėjo sukelti nemalonumų. Tik 1949 m. Veterinarijos instituto fizikos katedra pakvietė jį dirbti vyr. laborantu. O Milda iškart po karo įstojo į dailės mokyklą:

„Piešiau daug, dažnai, ką daugiau veiksi gamtoje? Gal net brolis už mane geriau piešdavo, bet šeima nutarė mane leisti į dailės mokyklą, o brolis pasirinko tiksliuosius mokslus. Buvau labai tyli, drovi, piešti mane paskatino tėvų bičiulė su  dailininke pedagoge Valerija Juškiene, kuri pasikviesdavo mane kartu papaišyti. Dailės mokyklą prisimenu kaip antruosius namus. Taip buvo ten gerai. Man tai buvo pats tas – gali piešti atsiribojus nuo visko, kaip kokioje užuovėjoje. Tarp mūsų buvo daug tokių, kurių tėvus persekiojo, bet mokytojai mus globojo. Mokykloje duodavo balintos vaikiškos kavos ir po bandelę (dar dabar atsimenu tą skonį, kvapą)“.

Svarbiausia tai, kad vykstant kolektyvizacijai Laumėnų sodybai su visa augmenija artėjo likvidavimas, kaimynai jau buvo pradėję leisti gyvulius ganytis į daržus, nes žemės vis tiek buvo „niekieno“. Ir tuomet išgelbėjo tik teisinis susitarimas su dailės mokykla, kad nuo 1946–1947 mokslo metų sodyba su reta augmenija atitenka mokyklos žinion, kaip praktikos ir botanikos bandymų bazė. Tai ir apsaugojo sodybą nuo išnykimo.

„Mūsų žemė tapo saugoma ne tik „ant popieriaus“, čia ne tik vasarą iš tikro vykdavo moksleivių kūrybinės praktikos.. Mokiniai su mokytojais dideliu būriu ateidavo (mes per Nemuną keldavome ir keldavome juos), nakvodavo, piešdavome kartu, vakarodavome su dainomis. Visiems atrodė taip romantiška keliauti pėsčiomis per Pažaislio mišką, keltis per Nemuną. Pavežiodavome ir arkliuku įkinkytu į vežimą. Ateidavo ir žiemą, tuomet piešdavome per langus matomus vaizdus. Lankydavosi ne tik dailininkai praktikai, bet ir mokytojai teoretikai.“

Svarbiausius savo gyvenimo mokytojus Milda vardino ilgai. Tai mokyklos direktorius Česlovas Kontrimas, jo žmona Kontrimienė, dėsčiusi prancūzų kalbą, Juškienė, Algirdas Lukštas ir kiti: „Kontrimas buvo tikras dvasios aristokratas, visuomet tiesus, santūrus, nedaug, bet svariai pasakydavo, patardavo, vadovavo akvarelistų būreliui, kurio nepraleisdavau, lankydavau. Dėl politinių priežasčių jį greitai atleido iš direktoriaus pareigų. Pakeitė partiniu, bet taip pat geru žmogumi – skulptoriumi Algimantu Dūda. Jis buvo aukštas, gražus, artistiškas diplomatas, sugebėdavo išsisukti iš visokių situacijų, mokėjo bendrauti ir sutarti su kitais. Man tapybą dėstę Juškienė ir Lukštas – buvo nuostabūs pedagogai, atvėrę daug spalvų, tonų, kompozicijos paslapčių. Mokyklos pedagogų kolektyvas tapo mūsų šeimos bičiuliais. Nors baigiau mokyklą 1954 m., bet visada ir po to palaikiau su jais ryšį. Iki pat Laumėnų užtvindymo1959 m. čia vykdavo praktikos, jie piešdavo, o aš grįždavau iš studijų namo, taip ir susitikdavome.“

Mokykloje (vėliau ir institute)  reikėjo prisidėti prie komjaunimo gretų, bet Mildą ir jos brolį tėvai buvo pamokinę, kaip atsisakyti:

„Eidavome iš mokyklos pėsčiomis: Kauko gatve, per VI fortą, per Gričiupio upelį. Per griovį nusileisdavome į Petrašiūnus, pereidavome visą Pažaislį ir prie Nemuno sušvilpdavome, tada atplukdydavo tėvelis valtį ir pasiimdavo mus. Tokia ilga kelionė mišku – nesaugi, esą jeigu sutiktume miškinius, jie surastų dokumentus (ar kaip kitaip patikrintų), kad mes įstoję į komjaunimo gretas ir  mums būtų  buvęs galas – taip ir pasakodavome. Nežinau, ar patikėdavo, bet leisdavo nestoti – mus  ta istorija gelbėjo. .Iš tikrųjų, tais laikais būdavo labai baugu – jeigu mes anksčiau už tėvelį grįždavome, tada jis sušvilpdavo ir mes su stipriais prožektoriais pasišviesdavome, kad įsitikintume, ar ten tikrai jis, kitaip bijodavome plukdyti valtį į priešingą pusę“.

Ne kas dieną Milda su broliu grįždavo iš Kauno į Laumėnus, nes kelias buvo tolimas, o ir nesaugus.  Tam tikru metu jie net negalėjo gyventi mokyklos bendrabutyje. Priglaudė abu, brolį su seserimi, šeimos draugas Vincas Ruzgas (vėliau pedagoginio muziejaus įkūrėjas) Kauko alėjoje, jo namo kaimynystėje, virš skalbyklos buvo vieno kambario butas. Nors žiemą buvo šalta ir drėgna („pakūrus pečiuką nuo sienų tirpdavo ledas ir vanduo tekėdavo upeliais, po poros valandų vėl užšaldavo. Miegodavome su pirštinėmis, prabusdavome apšarmojusiais ūsais“), bet Milda vis dar prisimena, kad tuo metu jie buvo laimingi, nes turėjo kur apsistoti ir pragyveno ten iki mokyklos baigimo.

Negailėdama mokyklai gražių žodžių, Milda Kulikauskienė pasakojo, kad baigdama mokslus labai graudinosi , „tik tiek, kad labai viliojo ateitis“.

Vilnius ir grįžimas į Kauną

1954 metais Vilniaus institute studijavo tik apie 100 studentų, todėl, anot dailininkės, visi visus pažinojo, bičiuliavosi nuo pirmojo iki paskutiniojo, šeštojo, kurso:

„Vyresnių kursų mokiniais buvo Aloyzas Stasiulevičius, Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Vladas Vildžiūnas, bet mes nesiskirstėme kursais, būdavome kartu. Netgi bendrai dirbome: mano grupei tapybą dėstė Valdas Karatajus, o toje pačioje auditorijoje buvo ir prof. Antano Gudaičio grupė. V. Karatajus su A. Gudaičiu artimai sutarė, bent mums taip atrodė. Girdėdavome ir A. Gudaičio žodžius, pamokymus. Taip pat draugavome su jo vyresne grupe, kurioje buvo Vincas Kisarauskas, Marija Rožanskaitė, Igoris Piekuras ir kt. Įsimintinas dėstytojas, vadovas buvo V. Karatajus, toks užsislėpęs Lietuvos pilietis, labai etiškas, geras žmogus, per tiek metų gerai jį pažinau. Vesdavosi mus, studentus, į lauką ne tik tapyti, bet ir šiaip – paieškoti kūrybinių motyvų. Eidavome pasivaikščioti, jis mums kalbėdavo apie gyvenimą, kaip elgtis, kokios galimybės, rodydavo aplinkos savitumą, spalvų sąskambius, tarpusavio dermes. Nešdavo mums, dažnai po pažastimi pasislėpęs, įvairių knygų, albumų“.

Nors dailininkę iškart užbūrė Vilnius („tas Vilniaus grožis, ta Šv. Onos bažnyčia, Bernardinai, instituto patalpos ir būsimas stojimo konkursas!”), bet artimesnėms draugystėms buvo nepalankus laikas. Bent pirmaisiais metais įstojus į institutą (įstoti buvo didžiulis konkursas –  10 žmonių pretenduodavo į vieną vietą) paskaitos vykdavo visą dieną, nuo 9 val. iki 18 val., o vakarinis piešimas  –  dar iki 20 val., bet dailininkė kasdien jo nelankydavo. Be to, reguliariai Milda vis sugrįždavo pas tėvus, į Laumėnus. Ji padėdavo dirbti žemės ūkio darbus, net vasaromis į praktikas nevažiuodavo su visais studentais, o savo sodyboje darydavo gamtos etiudus, piešdavo mamą, artimuosius. t Šiuos darbus institute priimdavo kaip atliktą praktiką.

„Namo važiuodavau kas antrą savaitę. Kaune užeidavau pirma pas brolį ir eidavome kartu pėsčiomis į Laumėnus: iš Kauko alėjos (brolis dar gyveno pas Ruzgą) per Parodos aikštę, kur biblioteka, per Ąžuolyną, Baršausko gatve, per Petrašiūnus, kapus, Pažaislio mišką, šalia vienuolyno tvoros, pro varpinę žemyn ir Nemunas. Ir mūsų namai. Sušvilpdavome, išbėgdavo kas nors patikrinti, ar tai tikrai mes. Namie turėjau tėtės sumeistrautą etiudniką,. Parvažiuodavau ir žiemą, gal kiek rečiau, Pažaislio miškas tuo metu spinduliuodavo grožiu, balta pasaka būdavo ir Laumėnai. Mes buvome užburti tėviškės grožio, galvoju –  tai galėjo būti Pažaislio vaizdo poveikis . Tuo metu tapyti apylinkių etiudai ir šiandien labai reikalingi“.

Taip iki 1959 m. dailininkė aplankydavo Laumėnus. Dabar Milda prisipažįsta, kad džiaugiasi, kad studijavo kitame mieste, nes kai, pagal miesto projektą užtvindė Laumėnų kaimą, ką tėvams teko  išgyventi., dabarsunku įsivaizduoti.

Milda pasakoja, kad Vilniuje pragyvenusšešerius mokslo metus,   jos asmeninis gyvenimas vis gerėjo, t.y. darėsi sąlyginai komfortiškas, nuo nieko nebereikėjo slapstytis, institutą, bendramokslius mylėjo taip pat kaip ir Kauno dailės mokyklą, gyveno bendrabutyje, tėvai įdėdavo maisto ir t.t. Pripratusi prie savarankiškesnio gyvenimo Milda pradėjo galvoti, ką veiks po instituto, grupės draugai ėjo dirbti pedagogais, nors siūlė ir jai, bet teko įsiklausyti ir į tėvų prašymus:„Labai norėjau likti Vilniuje, tuo metu bičiuliai kūrė M. K. Čiurlionio vardo meno mokyklą, mane kvietė mokytojauti, buvo ir kitų pasiūlymų – uždarytoje Katedroje buvo planuojama kurti muziejų, tenai buvo darbo vietų. Tačiau manęs labai laukė tėvai. 1961 m. jie jau buvo nusipirkę sklypą Kaune, Saulės gatvėje, pasistatę namą. Brolienė norėjo gyventi su savo tėvais, tai maniškiai liko vieni, pajuto tuštumą. Mama sakė, jeigu tu negrįžti, tai mūsų bus beprasmis gyvenimas, kaip mums reiks gyventi? O aš visada buvau pripratusi klausyti vyresniųjų, grįžau. Ir šiandien nežinau, kaip reikėjo elgtis. Žinau, ką praradau, ir širdį labai skaudėjo ir dabar dar paskauda, bet, manau, lemtis man nurodė, o ir norus reikia derinti su pareiga. Iš tiesų – nuolat džiaugiuosi savo šeima, buvusia tėvelių, buvusia ir esama brolio šeimos artuma, savo tarnyba. Iki šiol darbų – iki kaklo“.

Dailininkės mama buvo labai veikli moteris, jinai lydėjo ją į Vilnių, į stojamuosius egzaminus, o sugrįžus dukrai Kaunan, pati viena nuėjo ieškoti jai darbo. Ji papasakojo Petrui Stauskui, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui, kad Milda ką tik baigė mokslus, paprašė priimti į darbą. Tuo metu muziejuje baigusių mokslų buvo nedaug, nes daugelis buvo tremtyje, ne visi turėjo galimybę mokytis, daug kas ilgai slapstėsi, todėl tokių žmonių, kaip Milda, muziejui reikėjo. Visa išdraskyta muziejininkystės sistema atsistatė pamažu – daugelis darbuotojų mokslus galėjo baigti jau dirbdami ir pan.:

„Patekau į labai gero žmogaus vadovaujamą įstaigą, kurioje rado užuovėją daug kentėję, sovietinei santvarkai nepalankūs žmonės, kentėję kalėjime, Sibire, kunigai ir kiti neįtikę. Jų nebuvo galima įdarbinti mokslo darbuotojais, todėl jie dirbo valytojais, budinčiais, techninio personalo pareigose. Vieni kitus perspėdavome, pasirodžius įtartiniems asmenims. Direktorius, jei klausdavo, nieko „nematydavo ir nežinodavo“, kolektyvas buvo labai darnus“.

Kaune Mildą šiltai sutiko ne tik muziejininkai, bet ir dailininkai.  Dauguma buvo bent dešimt metų vyresni, todėl labai padėjo jauniesiems. Ji greitai įstojo į dailininkų sąjungą, kartu su visais dalyvaudavo kasmetinėse Rudens ir kitokiose grupinėse parodose. Jei parodos vykdavo muziejuje, Milda prisidėdavo ir prie jų organizavimo. Muziejus, kaip iki tol ir kitos įstaigos, dailininkei tapo antraisiais namais, tačiau: „širdis rimo tapant. Buvau popietinė, šventadieninė tapytoja: pagaminusi valgį, namus sutvarkiusi, vaikus suguldžiusi. Į gamtą važiuodavau tapyti su vaikais, bet, kai tik galėdavo, lydėdavo ir vyras“.

Klausantis dailininkės ir muziejininkės pasakojimo, ne kartą nuskambėjo žodis „užuovėja“ – ar tai būtų kalbama apie žmogų, pagelbėjusį kuriuo nors metu, ar instituciją ir ten dirbusius asmenis. Pati būdama pareiginga, visuose aplinkiniuose įžvelgdama bičiulišką pagalbą, dailininkė  teigė, kad gyvenimas nuolat gerėjo, nes supo geri žmonės ir buvo suteikta daug galimybių. Aišku, tų galimybių, kaip ir visuomeninių darbų (už kuriuos nemokamas atlygis) vis daugėjo. Kultūrinėje veikloje, kaip labirinte, retai atsirasdavo laiko, tiesiog nueiti į dirbtuvę, bet Milda Kulikauskienė sukūrė (gal ir ne tokių pribloškiančių kaip efektingos tapybos drobės) darbų, kurie preciziškai, su išmone padaryti,  tapo naudingi Lietuvos dailei.

Projektas „Dailininkės/o istorija ir sovietmečio etapai Lietuvoje"

Mildos Mildažytės-Kulikauskienės nuotraukos