Savas kambarys 1
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V.Putvinskio g. 64, Kaunas) atidaryta Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės paroda „Čia ir ten“. Paroda veiks iki rugsėjo 21 d.
Teko dalyvauti parodos atidarymo renginyje ir girdėti tapytojos bičiulių trumpus komentarus: „Įdomi“, „Labai gera“, „Kitokia nei ankstesnės“. Net ir pro didžiulį žmonių šurmulį (nuo rugsėjo pradžios išsiilgtų parodų atidarymų metas suintensyvėjo) buvo visai įmanoma atidžiai peržiūrėti ekspoziciją (kiekviena iš keturių erdvių buvo ir savarankiška, ir susijungianti su kitomis), sutikti su visais įvardijimais ir net sugalvoti ne tokį trumpą apibūdinimą.
Mat prisiminiau Virginijos Woolf apmąstymus iš „Savojo kambario“: dar pirmame puslapyje ji įteigė, kad negalės padaryti jokios išvados tema „moterys ir literatūra“, bet čia pat išsakė savo nuomonę, jog privalu turėti pinigų ir savą kambarį, kad galėtumei kurti. Tas „savas kambarys“ ir sukosi galvoje Jovitos parodos pristatymo metu bei per vėlesnius pokalbius su autore. Jos paaiškinimai, ką reiškia taip, ne kitaip kabinami darbai, kokiu būdu atsirado besimėtantys objektai – audinių atraižų kamuoliai šalia iš statybinės juostelės padarytų rėmų, arba (ne)tuščios sienos pavertimas vienu iš ekspozicijos objektų, taip pat pašnekesiai, koks pojūtis turėti dirbtuvę, ką reiškia būti šeimoje ir atitrūkti nuo išorės pasaulio, kad galėtumei kurti – visa tai linko prie kasdienybės apraiškų vs menininkės prisipažinimų tapyboje.
Tapytoja A.Žmuidzinavičiaus muziejaus salėse buvo įsikūrusi kaip privačioje erdvėje: ilgai bekuriant ekspoziciją (penkias dienas) muziejaus darbuotojai pasakojo Jovitai, kad anksčiau čia buvo gyvenamieji kambariai, ir jai tai tik padėjo prakalbinti šias erdves kaip savas, apgyvendinti savo kūrybingus 2014 metus. Nes visi parodos darbai sukurti šiemet, išsirutulioję iš kasdienių pajautų vaikštant tarp Šančių ir Panemunės rajonų. Pasivaikščiojimai panemune ir žiūrėjimai ne tik į giedrą ar kitokį dangų, bet ir į save tik patvirtino Jovitos nuolat demonstruojamą būseną: „Tapau tam tikros dienos ar tam tikros akimirkos nuotaikas, jausmus bei mintis arba tai, kas kyla iš bendravimo ar aplinkos stebėjimo.“ Šalia abstrakčių emocinės būsenos momentų, šalia peizažinių fragmentų bet kurioje salėje galime įžvelgti ir moters, jos plaukų kontūrus, kurie lengvai įsimenami tarsi draugiškas šaržas, bet ten vaizduojamos ne draugės, tai – žvilgsnis į save, tarsi pirmoji autobiografijos eilutė.
Kol apsidairai po visus kampus, atrodo, kad menininkė pradinę salę bene visą palikusi tuščią: „Stokime atidarymo kalbai prie tuščios sienos, ten labai gerai“, – nusijuokė Jovita, kai ėjo viešai kalbėti. Tačiau palengva artėdamas prie tos sienos pamatai didžiulį balkšvą plotą, sudarytą iš statybinės lipnios plačios juostelės monotonijos (objektas „Iš arti“): pirmyn atgal, viena ant kitos užlipintos, kai kur vangiai, nes jau atsiplėšinėja. Arti prieiti norėjosi kiekvienam – įsitikinti, ar tikrai čia ta „paprasta“ juostelė, naudojama dažant duris ir sienas... Atgal atsigręžus – visas statinys su stalu, tvarkingai sudėliota moksline lektūra ir su dar tvarkingiau pakabintu švariu drobės darbu. Prie praėjimo, ant koridoriaus tipo sienos tarsi „lentyna“ sukabinta ilga eilė darbų, kurie neryškių spalvų deriniais, kameriniais jaukiais drobės dydžiais ir kartais netelpančiais į tuos dydžius aptakiais kontūrais, tamsiais šešėliais šiek tiek dar priminė ankstesniąją „Paribių portretų“ serijos tapybą. Ir tik užslinkus už tos pačios salės kampo, labai arti sienos krašto buvo galima atrasti vienišą ir grakštų, šiek tiek paslaptingą tarp tų visų objektų – (auto-?)portretą. Ta pirmoji savojo pasaulio vaizdinių labirintų salė nukreipė į kitas, o ten ir toliau skleidėsi tie kasdienybės kodai, kurie buvo užvaldę tapytojos mintis artimiausius mėnesius, metų sezonus: žiemą – vasarą.
Štai antroje jų ant drobės prasimušdavo labai svarbios žydros dėmės: kai kur visai įprastai, iš abstrakčių dėmių – debesų formų – lengvai prigalvotum raminamų pavidalų ar malonių jausenų. O vienoje vietoje, prireikus labai intensyvaus žydros spalvos priminimo, tapytoja sugalvojo padaryti visai ne taip, kaip įprasta tapyboje. Pvz., ten, kur reikia dominánčių arba visų jėgų sutelkimo į vieną centrą, kuris nors tapytojas imtųsi pastoziškai žaisti arba negailėdamas dažų privarvintų iš tūbelių neblogą sluoksnį, sudarantį reljefiškai blizgančią, bet nepermatomą dėmę. Tačiau čia Jovita ėmėsi kitokių, meistriškų, medžiagos dažymo įgūdžių arba norėjo, kad taip pamanytume – vieną ketvirtąją savo tapybos darbo ji tiesiog suglamžė ir pamerkė į dažus, ne kitaip. Paskui ta dalis buvo prijungta prie kitų įrėmintų taisyklingų trijų ketvirčių, kaip išskirtinė, gležna, bet pati ryškiausia skiautė. Tomis kitokiomis savybėmis ji (skiautė) ir patraukė dėmesį, ne kaip tvarkinga, o kaip nepritampanti, galinti nukristi, kabaruojanti, be stabilaus rėmo. Tokių išskirtinių, klausimus keliančių detalių pilna visa paroda.
Pačiai Jovitai – suglamžyti, suspausti, suslėgti, sudėlioti, ištempti ir dar kaip nors padaryti (iš namų ruošos pasiskolintu žodynu), bet kartu ir patyrinėti – yra labai svarbu. Tapyti – irgi labai svarbu, bet nutapyti ji gali bet ką ir žaviai, ir bjauriai, čia visi keliai atviri, ji – meistrė. Todėl dabar ji siekia visais įmanomais būdais, aišku, tapybai skirdamas visas savo mintis ir jėgas, imtis tokių sunkių ir globalių uždavinių, kuriuos pati ir anonsavo: „Plenerinių – peizažinių etiudų deriniais su abstrahuotomis mažo ir didelio formato drobėmis gamtos, portreto, aplinkos motyvais siekiu atskleisti žmogaus vidinės būties ir tikrovės, daiktiškosios aplinkos neišvengiamą susipynimą.“
Kitos dvi paskutinės salės šiuos žodžius ir patvirtina. Mažiausia jų panaudota tiems peizažiniams aplinkos – gamtos triukšmingiems sąskambiams atrasti ir šalia tylios ramios abstrakcijos koncentracijai. Pasirinkusi vieną sieną, ji dėlioja iš mažų dalelių – tapybos darbų – bendrą sustyguotą paveikslą; jaučia jo ritmiką ir įvairius kvadratus ar stačiakampius su dar įvairesnėmis spalvomis dėsto tarsi tekstilės darbą. Per visą sieną sukuriamas toks junginys, kad atskirai žiūrėti vien tik į realistiškesnius peizažus būtų nepadoru. T.y., negali ieškoti autorės kelio tarp vaismedžių sode (kur ne kur tai galima įsivaizduoti) be asfalto, dirvožemio ar šiaip „nešvarios“ spalvos abstrakčių dėmių. Tas junginys, sumanymas vertas, kad jį pirma būtų galima peržvelgti vienu žvilgsniu, o tik paskui ir atskirai: išskiriant kuriuos nors darbus net ir paprastais nieko neįpareigojančiais žodžiais: „patiko“, „nepatiko“. Štai kai kurie tapybos klasikai irgi neatsispyrė pagundai atidarymo metu pasakyti, kurie darbai verti dėmesio, kurie ypač pavyko.
Paskutinėje salėje yra darbas, sukeliantis bene daugiausia asociacijų. Kalbu apie „Žaidimą“, autorės sukurtą iš kelių objektų: ant sienos iš lipnios juostelės sulipdytas kvadratas, o ant grindų priešais jį primėtyta iš spalvotų audinių atraižų susuktų kamuolių. Ta binarinė kompozicija – tuščias kvadratas ir priešais viską perpildanti rėksminga, triuškinanti savo margumu kamuolių eklektika – intuityviai kviečia žaisti: paimti kamuolį į rankas, mesti į tuštumą... Bet man užsižiūrėjus į tą sieną, pirmiausia pakvimpa dažais ir tapyba. Tai ta būsena, kuri būna prieš tapant – išlaisvinant sieną iš nereikalingų daiktų, paliekant norimą tuščią plotą, arba atvirkščiai – tai jau pabaiga, nukabinus nuo sienos tapybos darbą, visada lieka plotas, rėmas su užtepliotais dažų likučiais, juostelėmis, etc. Šita būsena „prieš ar po“, siejasi ir su kamuoliais, jų atsiradimo istorija. Jovita pasakojo turinti daug dirbtuvėje išaugtų vaikiškų drabužių ar senų medžiagų, kurios kiekvienam tapytojui yra nepamainomas darbinis valymo įrankis. Atsidariusią kartą spintą, prigrūstą tokios asmeniškos materijos, kad ir nenaudojamos pagal pirminę paskirtį, ją užplūdo gausa prisiminimų. Matyt, tada ir kilo noras, tuos ne darbinius dalykus suspausti, sumažinti, susilpninti – suvyti į nebeišsisukantį apskritimą. Ir nors iš pradžių rodės, kad medžiagos tam darbui tiek daug ir jos niekaip nesumažinsi, bet galiausiai parodoje besimėtantys kamuoliai tapo maži, nekaltai žaismingi ir atrodytų visai negalintys kada nors dar plėstis kaip visatos kūnai – Jovita juos suvaldė.
Ties šia vieta visai rimtai suskamba autorės pasididžiavimas, kad dabar ji jau turinti dirbtuvę, kurioje uždariusi duris gali palikti išorinį pasaulį ir visas kitas buities fikcijas. Dabar „savą kambarį“ reikėtų suprasti, ne tik kaip tylią vietelę, galimybę trumpam pabėgti ar nuraminti minčių chaosą. Tai gerokai daugiau. Kaip čia neprisiminsi Charles‘io Baudelaire‘o: „Kambarys, panašus į svajonę, tikras dvasios kambarys, kurio sustingęs oras lengvai nusidažęs rausvais ir melsvais atspalviais.“
Tas „savas kambarys“ yra taip mums visiems reikalingas – „dvasios kambarys“, jis gali pavedėti link parodos pavadinime nužymėto „ten“. Ir tada parodos pavadinimas, paryškintas užrašas, nebeatrodys tik kaip dar vienas abstraktus reiškinys – „čia ir ten“. Kitaip suskambės pačios Jovitos teiginys: „Čia ir ten“ yra nuolatinis judėjimas, tapyboje ieškant realistinės ir abstrakčios tapybos tapatumo.“ Tada ir tapybinės autorę supančių žmonių ir visos aplinkos fiksacijos bus ne kaip jų antrinis atspindys, o savo, bet kartu ir naujo, visai „kitokio nei anksčiau“ pasaulio sukūrimas.
