Meilės keramikai odisėja. Keramikės Aldonos Keturakienės istorija  1

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2014-09-10

Neseniai kalbinta keramikė prof. Aldona Keturakienė (g. 1945) gali papasakoti daug įsimintinų, dažniau literatūroje nei gyvenime sutinkamų istorijų iš bet kurio savo kūrybinio gyvenimo tarpsnio.  Kadangi menininkė savo biografiją pradėjo pasakoti nuosekliai: nuo Ukmergės vaikų darželio nuotykių, vidurinės mokyklos, šeimos ir iškeliavimo iš jos – iki savarankiško mokslų pasirinkimo ir studijavimo įvairiose Lietuvos dailės institucijose, tai ir peržvelgsime jaunystės ir kūrybinių ieškojimų laikotarpį (apie 1961–1973 metus).

Vienas pirmųjų menininkės vaikystės prisiminimų yra susijęs su keramika (ir tarsi aidas vis atsikartoja vėlesniuose jos gyvenimo epizoduose). Aldona slapta išslinkdavo iš vaikų darželio patalpų ir stebėdavo, kaip kaimynė daro molio švilpukus: „Įsikurdavau už nugaros kaimynei, kuri, darže prisikasusi molio, lipdė švilpukus ir „kepė“ juos orkaitėje, o šventadieniais  parduodavo bažnyčios šventoriuje. Neturiu nė vieno jos kūrinėlio, o gaila. Galėčiau juos tiksliai nulipdyti ir dabar – taip jie įsiminė, netgi spalvos. Buvo spalvinami  įvairiu nagų  laku.“ Toks nesąmoningas noras  dirbti su keramika  pasireikšdavo ir vėliau, esminiais gyvenimo momentais. Kai, rodos, būdavo jau priimami svarbūs ir praktiški sprendimai, keramika viską nulemdavo savaip.

Specialybės pasirinkimas: nuo siuvimo iki keramikos

Dailininkė pasakoja, kad paskutinėje klasėje jos tolimesnis gyvenimas ir amatas jau buvo suplanuotas tėvų – vasarai ją leido į mokslus pas geriausią siuvėją, už tokią praktiką mokėjo didžiulius pinigus (1000 rub.) ir tikėjosi, kad Aldona įgis naudingą profesiją, taps siuvėja. Tačiau viskas pasikeitė būsimai keramikei baigus mokyklą.

Atostogaudama Telšiuose ji užklydo į Dailės technikumą. Ta pirmoji „ekskursija“ į Žemaitijos sostinę buvo Aldonai lemtinga. Apskritai keramikė negaili šiltų žodžių ir gerų emocijų kalbėdama apie savo pirmąją dailės mokyklą. Iš visų prisiminimų galima suprasti, kad čia įvyko didžiausias jos pasaulėžiūros lūžis, prasidėjo kultūrinis ir meninis prusimas bei apsiskaitymas. Tolimesni keliai buvo tik tęsiniai to, ką įgijo pirmoje dailės Mekoje.

Apie pirmąjį susitikimą su Dailės technikumu Aldona Keturakienė pasakoja: „Baigus septynias klases, vasaros  atostogų metu, dėdė atvažiavo į Ukmergę ir pakvietė mane pas save: važiuojam į Telšius, ką čia veiksi, pamatysi, kaip ten gražu. Pirmą dieną išėjom į miestą pasivaikščioti: aprodė Kraštotyros muziejų, po to – dailės mokyklą, papasakojo, kad čia dailininkai mokosi. Buvo vasara, bet viskas atidaryta, tai ir klausiu jo, ar čia galima užeiti, apsižiūrėti? Man kirba mintis – gal kada čia studijuočiau? Užeinam, kabo skelbimas – po 2 savaičių stojamieji, tapybos egzaminas – natiurmortas. Kas tas natiurmortas? – galvoju. Antra – piešimas: rozetė. Ką, čia reiktų elektros rozetę piešti, tokią bjaurią?.. Jokio supračio tada nebuvo...

Mums beskaitant, išeina iš kabineto direktorius Vytautas Monkevičius ir sveikinasi (dėdė jį šiek tiek pažinojo, dirbo greitojoje pagalboje felčeriu, kartais veždavo susirgusius studentus). Pasiteiravo: ką jūs čia veikiate? Direktoriui sakau, gal kada nors stočiau pas jus, neišsiduodu, kad nieko nesuprantu. Direktorius sako, supažindinsiu su tokia mergaite, ji viską plačiau aprodys. Tai buvo keramikė Aldona Visockienė (tais metais ji baigė technikumą ir ruošėsi stojamiesiems į institutą, bet dar buvo pasilikusi Telšiuose, ten per vasarą piešdavo). Apžiūrėjom visus skyrius: tekstilės – ne man, daug mašinų, o aš mokiausi ką tik siūti ir visai nenorėjau būti susijusi su siuvimu. Medžio, metalo skyrius praėjome ir štai – keramika. O šito tai jau aš noriu. Jai pasisakiau, kad domina keramika ir kad kitais metais stosiu. Jinai sako: dar dvi savaites būsiu Telšiuose, tu nusipirk popieriaus, pieštukus ir ką čia lauksi – pasiruoši ir šiemetiniams egzaminams.“

Paskatinta kelių žmonių optimistiško įkalbinėjimo, būsimoji keramikė pradėjo rengtis egzaminams (tėvams nieko nežinant – jie dar ramiai galvojo, kad jų dukra tiesiog atostogauja pas gimines). Ir juos išlaikė. Paprašė mandatinės komisijos pažymos, kad yra išlaikiusi visus egzaminus, išsiaiškino, ar gaus stipendiją ir bendrabutį, kad „nesėdėti ant galvos“ dėdei, ir pradėjo galvoti apie grįžimą namo („Mama man jau pradėjo rašyti laiškus: kaip tau ne gėda – taip ilgai ten sėdėti. Mat išvažiavau 5 rublius teturėdama.“). Pusseserės prisiprašė palydėti namo, nes iškart numanė, jog bus daug triukšmo:

„Namuose niekas negalvojo mane toliau į mokslus leisti, buvau ketvirtas vaikas šeimoje, išmokė siūti ir su tuo siejo ateitį. Kai grįžau, tik užklausė: ko tu, vaikeli, taip ilgai sėdėjai? Paskui praėjo viena, dvi savaitės. Pusseserė klausia: ar tu pasakysi? Aš noriu jau namo važiuoti... Ir vieną sekmadienį mama padarė didžiulius pietus. Aš viską susakiau ir parodžiau tą raštelį. Tėvas tik paraudo: ne, vaikeli, aš neturiu tiek pinigų išlaikyti, dar būtų Vilniuje, tai važiuočiau į tą pačią pusę, o čia dabar visai kita kryptis –Telšiai. Aš atsakiau: valgysiu duoną su vandeniu, bet mokysiuos. Taip praėjo ta diena, pusseserė išvažiavo, baigėsi vasara, o mes niekas nekalbėjom daugiau ta tema.

Vieną kartą tėvas sako: važiuojam į miestą (dviračiais važinėdavom visi). Ir jis tada nupirko medžiagos paltui, laikrodį ir lagaminą leido išsirinkti. Supratau, kad jau ruošia mane kelionei. Pasiuvo paltą tas pats siuvėjas, kuris mane mokė. Kai siūlė jam pinigus, jis atsakė: ne jūs turite man mokėti, o aš, nes ji siuvo man labai gerai. Ir nereikėjo tėvui mokėti. Tada dar jam pasakiau: matai, tėte, tau nereikėjo, aš pati susimokėjau savo darbu. Jis susigraudino. Taip ir atsisveikinau su jais. Ir baigėsi ta istorija.“

Mokslai Telšiuose

Aldona gyveno ir studijavo Telšiuose penkerius metus. Gavo bendrabutį Žemaitės gatvėje ir stipendiją – 20 rublių. Pirmaisiais mokslo metais labai patiko visi specialybės dalykai, nors Tekstiles katedros vedėjas, sužinojęs, kad ji mokėsi siūti, vis kalbino pereiti į tekstilės skyrių. Buvo ir kitokios veiklos:

„Pavaduotoja Birutė Rupšytė mus įtraukė į orientacinį sportą. Taip pat rinkome liaudies meną Kraštotyros muziejui. Ką rasdavome po Žemaitiją bekeliaudami – perpiešdavome. Vitas Valatka, archeologas, muziejaus direktorius, surinkdavo iš mūsų piešinius. Pėstute su kuprine per dieną po 30 km. Kur tik nesu buvusi... buvau smalsi.

Mėgau valtimi irstytis – egzaminams reikia ruoštis, ir aš jau valtyje. Iš kaimynų pasiimu raktus nuo irklų ir niekam nesakius išplaukiu į kokią Masčio ežero salą. Galiu ir pabėgti nuo kavalierių, ir pasimokyti.“

Namuose pasiligojus tėvams, Aldona pradėjo ne tik mokytis, bet kartu ir dirbti: „Po metų, kai jau buvau antrame kurse, tėtis susirgo skrandžio vėžiu, operacija nepasisekė. Tais laikais aš visada stengiausi pati išgyventi iš stipendijos. Šešios merginos gyvenom kartu bendrabutyje, kiekviena – kas, ką ir stengėmės kukliai išgyventi. Taigi antrame kurse nuėjau pas Rupšytę, sakau, noriu bet kokio darbo, kad tik išgyvenčiau (nes namie tokia situacija...). Ji mane rekomendavo į vakarinės mokyklos biblioteką kaip ūkio dalies vedėją. Ten buvo sandėlis, sutvarkyti viską teko. Po mėnesio  patalpos gautos buvo ir reikėjo biblioteką sutvarkyti. Klaipėdoje buvo rengiami bibliotekininkams seminarai, reikėjo važinėti, ten daug ko išmokau, be to, sužinojau, kad dar priklauso man 15 rublių už skaityklą, jeigu viena dirbu ir ten, ir ten. O pagrindinis atlyginimas buvo  80 rub. Tai jau buvau ponia. Po truputį vėlesniuose kursuose jau pagalvodavau apie stojimą į Vilnių. Prieš stodama į institutą pirkausi gerus daiktus: batus, paltą, kad man nereikėtų visko pirktis Vilniuje, jei neturėsiu kaip išgyventi. Jau galvojau, kaip namams prisidėti kuo nors, nes sunkiai vertėsi, mama dar sesers berniuką augino...“

Iš visų specialybės dėstytojų, jų mokymo metodų ir praktikos („Tai įsimintini pedagogai: keramikė Mirga Narvidaitė–Rudzinskienė, tapytojas Petras Liukpetris ir kt.“) keramikė daugiausia pasakojo apie Dailės technikumo direktoriaus pavaduotoją Birutę Rupšytę. Anot dailininkės, tai buvo pati žmogiškiausia iš visų aplinkinių, nors baigė teisę, bet dėstė Telšiuose lietuvių kalbą, dirbo administracinį darbą ir labai pagelbėdavo studentams. Štai vieną kartą, nuklausiusi telefonu Aldoną skundžiantis dėl finansų, be žodžių iškart tylomis padavė 25 rublius. Padėjo susirasti darbą. Dailininkė visada jautė jos pagalbą, net ir vėliau susiskambindavo. Kai Rupšytė sunkiai sirgo, gulėjo Kaune, nenorėjo jokių lankytojų, išskyrus Aldoną – tokios buvo artimos. Nors pirmasis susitikimas buvo gana komiškas – būsimoji keramikė net galvojo, kad neįstos dėl lietuvių kalbos egzamino, kurį rengė technikumo direktoriaus pavaduotoja ir kuris buvo pats sunkiausias – buvo duotas labai ilgas sakinys: „Sukau galvą – kokiai kalbos daliai priklauso žodelytis „ir“..., net galvą įsiskaudėjo ir labai jaudinausi: negi dabar per lietuvių kalbą neįstosiu! Bet viskas baigėsi gerai – įstojau.“

Vieni metai Vilniuje

Keramikės prisiminimai taip pat sukasi apie studijuojant kituose miestuose  sutiktas asmenybes, dėstytojus, jų pagalbą, nuomones ir svarbą studentės pasaulėžiūrai. Iš tikrųjų labai drąsiai apie Vilniaus dailės instituto pradžią kalba pati keramikė:  „Su moliu po Telšių man neaiškumų jau nebuvo. Kai įstojau į institutą, galvojau, ką aš čia veiksiu? Nes Telšiuose stiprūs dėstytojai buvo, dirbau dar ir po paskaitų, pasirengusi buvau labai gerai. Mano darbai jau kabėjo vakarinėje mokykloje, kartą buvo Kazys Morkūnas atvažiavęs į Telšių mokyklą, kur dirbau bibliotekoje, tai rodė jam mano vitražą, tapybą; jo patarimai man buvo labai tikslūs, reikalingi, iki šiol juos prisimenu.“

Bet stojimo į institutą istorija buvo netikėta net pačiai dailininkei:  „Nors egzaminus išlaikiau  geriausiai, o konkursas buvo didelis, į vieną vietą 11 norinčiųjų, man pasiūlė tik kandidatės vietą institute. Kaip tai atsitiko? Išlaikiau egzaminus – o nėra man vietos. Reikėjo priimti savus, pvz., katedros vedėjo dukra stojo tuo metu, kitų dėstytojų..., dėdės pažįstami vienų, kitų ir pan. Tie metai man buvo viskas. Negauni bendrabučio ir stipendijos, tai nėra kaip būti Vilniuje... Ir kai pamačiau, kad nėra manęs sąraše, apsiverkiau. Nuėjau pas rektorių – Vytautas Mackevičius rektorius tada buvo, sėdi toks kaip tėvuliukas ir ramina mane verkiančią: kas tave varo, vaikeliuk, mokykis, užteks tos vietos. Grįžau pas brolį, jisai turėjo vieno kambario butą Vilniuje, dirbo. Brolis apkabino mane irgi nuramino: kaip nors pragyvensime, 115 rub. gaunu – užteks abiem. Tai turiu jam dėkinga būti, kad tais metais jis mane išlaikė...“

Institute keramikė sutiko tokius dėstytojus, kurių nepamiršo visą gyvenimą – prof. keramiką Liudviką Strolį ir dailės istoriką Vladą Drėmą. Žinoma, labiausiai įsiminė linksmos istorijos, nutikusios paskaitų metu. Tokios, pavyzdžiui, kaip per V.Drėmos dėstomą anatomijos paskaitą: „Reikėjo viską piešti – kaukolę, griaučius, oi, daug piešinių būdavo! Mano brolis dirbo projektavimo institute, jo paprašiau, kad iš knygos atšviestų visas reikiamas dalis, griaučius, ir aš per langą tai nukopijavau. Atnešu Drėmai, šis žiūri, žiūri, galiausiai, sako: per trumpos kojos. Aš nesusilaikiau: betgi aš iš knygos viską sąžiningai perpiešiau, dėstytojau! O jis atrėžė:  knygas reikia taisyti.“ Po to surimtėjusi keramikė priduria, kad po Drėmos paskaitų Kauno dėstytojai, dėstę tuos pačius dalykus, atrodė visai silpnai.

Tuos metus Vilniuje dailininkė pirmiausia prisimena ne kaip specialybės dalykų tobulinimą, o kaip susipažinimą, įsiliejimą į bendrą akademinį pasaulį ir užburiančią atmosferą. Tačiau visam tam galėjo sutrukdyti vienų viena, bet paryškinta sovietinės charakteristikos eilutė:

„Per istorijos egzaminą ištraukiau bilietą apie visas revoliucijas. Egzaminuoja istoriją dėsčiusi Ramelienė. Ji tuo metu prieš mane pasidėjusi charakteristiką, skaito ją ir vis žiūri į mane. Ir aš pamačiau tą charakteristiką (nežinau, kas man ją rašė Telšiuose). Nors viršuj nuopelnai visi išvardinti, bet aš net iš savo priešingos pusės įžiūrėjau, kad paryškintai atskiru sakiniu apačioje parašyta – ne komjaunuolė. Ir viską tuo metu užmiršau, tik galvoju: dabar tai jau pabaiga. O ši dėstytoja visiems siaubas buvo baisus. Ji sako: jūs kalbėkite, ar nesiruošėte? Aš atsakau, kad ruošiausi, bet važiavau traukiniu ilgai, nemiegojau, tai, kiek prisimenu, tiek...

Tada jinai man klausimus iš aplinkinių dalykų, ne savo srities pradėjo uždavinėti: apie skulptorius, tapytojus, grafikus. O aš iš bibliotekos tiek prisiskaičiusi! Ir knygų prisipirkusi, komplektą ir bibliotekai buvau nemažą supirkusi apie liaudies meną. Viską žinojau, ko jinai tik manęs klausinėjo. Pvz., menas ir funkcija – ką tai reiškia? Atsakau: puodelis gali būti labai gražus, o jeigu jis nefunkcionalus, kas iš to, kam jis bus reikalingas? Toliau kalbamės, išdrąsėjau – jau vis tiek galvoju, kad neįstosiu, gausiu kuolą, tai ką... Sakau jai: kas tas Mieželaitis būtų, jeigu jo nebūtų Krasauskas iliustravęs? Jinai matė, kad istorijoj nekaip man, tai paklausinėjo iš smalsumo, kas čia per paukštis aš tokia, nes charakteristika buvo keista – pilna nuopelnų ir ne komjaunuolė.

Kodėl aš nebuvau komjaunuole? Iš tikrųjų provincijoje nebuvo labai smarkiai tas akcentuojama, nespausdavo, bet trečiame kurse reikėjo išeiti leninizmą–marksizmą. Dar prisimenu, kaip katedros vedėja keramikė Marija Bankauskaitė vesdavo susirinkimus ir per kiekvieną jų pagrindinis klausimas – stojimas į komjaunimą. Ir taip nuolatos. 30 žmonių grupė buvo, visi komjaunuoliai, išskyrus mane. Vėliau jinai atsiprašė už tai, bet kas man... Visą laiką mane svarstydavo. Sabaliauskaite, kodėl nestoji? Nenori? Iškviesime tėvą ir paklausime kodėl? Kvieskite, atsakau, bet mano tėtis leidžia man stoti, aš pati nenoriu. Tai kodėl nestoji? Vėl turiu atsakinėti: man užtenka pareigų, aš ir taip visur dalyvauju... Ir taip kartodavosi. Ketvirtame kurse Bankauskaitė išvažiavo į Vilnių, tai gal ir ne ji rašė tą charakteristiką, sunku dabar pasakyti.

Grįžtant prie egzamino – išėjau už durų po pokalbio, akys stiklinės, jau noriu verkti. Vienas dizaino studentas (mes buvom pažįstami) guodžia: kas yra? Sakau – neišlaikiau, o jisai aiškina, kad negali būti. Kaip tik Ramelienė išeina ir sako, kas čia dabar atsitiko, kas ko verkia? Kai išsiaiškino, jinai paima knygelę ir rodo, žiūrėk taigi – 4. Dar tau mažai? Pasirodo, išgelbėjo mane tie aplinkiniai dailės paklausinėjimai.“

Mokslų pabaiga ir darbas Kaune

Po vienų metų, praleistų Vilniuje kandidatės statusu, pasak pačios keramikės,  įvyko visai sėkmingas šuolis į Dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus Keramikos fakultetą:

„Nuėjau eksternu laikyti į antrą kursą egzaminų. Tuos metus sutaupyti norėjau. Buvo piešimo užduotis – pusaktis, dar tapyba, skulptūra. Gerai išlaikiau. Bet kažkas man pasakė, nepamenu, kas: nepasiimk dokumentų ir neatvažiuok į mandatinę. Penktadienį mandatinė, o aš pirmadienį atvažiuoju – ateina priešais Konstantinas Bogdanas: Sabaliauskaite, kodėl mandatinėje nebuvai, ką galvoji? Bet mes tave priėmėme, iškart pridūrė. Tačiau Zenonas Varnauskas numatė kažką kitą priimti vietoj manęs. Pasikviečia mane dekanas ir aiškina: tu jauna, graži, spėsi, o čia toks žmogus laukia, trečią kartą neįstoja, turi dvynukus, šeimą reikia remti, jį reikia priimti... Taip ir atsitiko, kad teko mokytis vakariniame skyriuje.

Vilniuje Liudvikas Strolis užsistojo mane, pasakė komisijoj – ji viską moka, ką jai čia veikti, o Kaune aš prižiūrėsiu ją, galės ir kombinate dirbti. Tai jis viską sureguliavo ir pasakė man, kad aš galėčiau į Kauną važiuoti dirbti ir mokytis. Aš irgi buvau linkusi važiuoti į Kauną, pagalvojau, kad galėčiau užsidirbti, nenorėjau ant kitų galvos sėdėti, broliui jau trisdešimt metų – jam reikia šeimą kurti. Kai atvažiavau į Kauną (broliui iškart nieko nesakiusi išvažiavau), Strolį buvo ištikęs insultas, bet buvo paliktas jo raštas Stasiui Gudanavičiui (Dailės kombinato direktoriui). Pirma važiavau „Jiesios“ ieškodama, bet keramikės pasakė: čia bet kada įsidarbinsi, važiuok pas Gudanavičių į Dailės kombinatą. Ir jis mane priėmė į darbą. Apsigyvenau Kaune ilgam ir labai gerai. Kai buvau jau trečiame kurse, Strolis šiek tiek pasveiko ir jau norėjo mane pasiimti atgal į Vilnių, buvo tokia galimybė. Bet aš atsisakiau. Pabaigsiu mokslus, sakau, kaip eilinė, aš ne cirkininkė: jau sukūriau šeimą, jau nebesikursiu vėl per naują.“

Ir Kauno dėstytojams dailininkė negaili pagyrų. Tuo metu ji Kaune atrado dar tebedėstantį Stasį Ušinską („Paskutinius metus dar jis dėstė piešimą, mano piešimo dėstytojas buvo Varnauskas, bet aš galėjau bet kada nueiti pas Ušinską pasimokyti.“), Liudas Truikys dėstė kompozicijos dalykus („Nors jis tekstilę dėstė, bet, kai kompoziciją darydavome, tai nueidavome pas jį.“), Klemensas Čerbulėnas – dailės istoriją, taip pat skulptorė Jadvyga Mozūraitė–Klemkienė, baigiamojo diplominio darbo vadovas prof. Jonas Mikėnas – visi jie: „Paliko didelį įspūdį ir kaip puikūs menininkai, kompetentingi specialistai ir kaip neeilinės asmenybės.“ Pavyzdžiui, Čerbulėnas ne tik įdomiai dėstė, bet ir organizuodavo pažintines keliones vasaromis, kurių niekad nepraleisdavo ir Aldona su vyru. Mozūraitė-Klemkienė buvo reikli dėstytoja: „Padarau skulptūros užduotis, bet neleisdavo namo (kad ir nulipdai, sėsk toliau ir dirbk kitus dalykus), mane pamokė ir grafikos ant cinko plokštelių, ir linoleumo raižybos.“

Nors dailininkė institutą baigė gerai, o jos diplominis darbas buvo įvertintas puikiai (tema „1863 m sukilimas“, grindų vaza ir lėkštės), bet tas periodas buvo sunkus, reikalaujantis daug jėgų: „Bebaigiant mokslus sunkiai susirgo mama, per diplominį mirė, ir čia pat valstybiniai egzaminai, ir vaikas ką tik gimė... Bet viskas kažkaip išsitvėrė. Kai mama sirgo, turėjome kas savaitę budėti, visi keitėmės, tai ir dariau tas lėkštes baigiamajam darbui. Mama guli ant lovos, o aš šalia raižau linoleumą, po to užtepu dažais ir atspaudžiu. Aplinka buvo gedulinga, tai dariau tik juoda balta viską.

Kai skirstė diplominiams vadovus, tai aš atsisakiau, pati savarankiškai dariau. Gal ir per drąsu tiems laikams. Bet taip būti negalėjo, tai formaliai užrašė Mikėną, kaip vadovą. Jis labai norėjo, kad daryčiau tekstilės užsakymą – didžiulę sieną, bet aš visai neturėjau tam laiko. Visi galvojo, kad man taip sunku, jog aš akademines imsiu, nebaigsiu, o aš bet kokia kaina norėjau apsiginti ir greičiau pabaigti. Bet Varnauskas jau buvo mano eskizus apžiūrėjęs ir pasiėmęs atsargai, sakė, jeigu nieko ji nepadarys, tai su šitais apsigins. Dar bandžiau eksternu gintis, bet Varnauskas atsisakė: istorijoje dar nėra taip buvę. O aš taip norėjau kuo greičiau baigti, jau vargino (vis dėlto ir šeima, ir darbas).

Per diplominio gynimus kažkas iš komisijos pasakė, kad kopijuoju Japoniją. Varnauskas tik susinervino, o Truikys atsakė greitai: taigi čia šiuolaikinė Japonija. Ir Varnauskui atlėgo, kad taip buvo argumentuota. Strolis gyrė darbą. Tai buvo funkcionalus objektas, figūrinė vaza: baltomis ir juodomis dėmėmis. Visos figūros liaudiškos, iš mūsų grafikos tradicijos. Plonu įrėžimu dariau kontūrus, o kadangi nebuvau sudėsčiusi kažkokios siužetinės kompozicijos, tai interpretavau – debesis, dar kas nors. Iš pavadinimo to siužeto nebuvo, bet taikomiesiems darbams taip labai ir nereikalavo.

                      Mano tapyba nepatiko Milytai Kumpytei (ji dėstė tapybą). „Jūsų tapyba dvejetui, nekabinkite darbų, tik paguldykite“, – pasakė ji man per peržiūras. Aš susigraudinau ir nuėjau pas Truikį. Jis  apžiūrėjo ir sako: „Ar jūs kabinsite, ar nekabinsite, penkių nebus, bet ketvertas su pliusu tai tikrai“. Taip ir buvo“.

Nepaisant mokslų vakarais, keramikė dirbo kombinate: „Iš pradžių mane paskyrė brigadininke, reikėjo atsakyti už visą procesą: nuo krosnies iki gaunamos produkcijos. Visi gamybiniai uždaviniai, užsakymai ateidavo iš instituto. Norėjosi atsidėti kūrybai (jau antrame kurse dalyvavau didelėje Pabaltijo parodoje). Iš tikrųjų nenorėjau taip dirbti, kaip buvo dirbama kombinate. Kartą atvažiavęs Strolis užklausė, kaip man sekasi, o aš ir pasisakiau: aš kaip viena katė ir 30 pelių. Turi gaudyti, tikrinti aplinkinius – sužiūrėti, kiek ir ko deda į krosnį, o bando apgauti, užrašo kitokius skaičius, nei įdeda...

Strolis nuėjo tada pas Gudanavičių: kodėl tu ją brigadininke padarei? O jis: tai ko jinai nori? Aš norėjau dekoruoti keramiką. Nusipirkdavau bulgariškų, rumuniškų storų fajansinių lėkščių ir paišydavau ant jų. Rudas molis man nelabai buvo prie širdies. Strolis davė net receptūrą ir parodė, kaip daryti, bet pradžioje kažkas ne taip būdavo, vis atšokdavo. Individualus darbas, kur niekas netrukdo, gali kurti (pvz., ant lėkščių pastele piešdavau sau, bandydavau), buvo mano svajonė. Nepretendavau į jokias kitas pareigybes.

O visokių pasiūlymų, pažadų kombinate gaudavau dėl stojimo į partiją – tai cecho viršininke padarys, tai dar kuo nors. Aš visai nenorėjau, man ir taip gerai buvo, individualus darbas, niekam nevadovauji ir niekas tau nevadovauja. Vykdavo tokie susirinkimai – ratu susėsdavome ir liepdavo aiškintis, kaip, kodėl nenori, kokios priežastys? Tai paskui sugalvodavau tokį atsisakymą: kombinate buvo vietinis telefonas, ir aš iš savo darbo vietos pasiskambindavau jiems, pasiklausdavau, ar susirinkimas tuo pačiu klausimu? Jeigu taip, tada aš atsakydavau, kad mano nuomonė nepasikeitė, ir neidavau į tą ratą. Vieną kartą net pats Gudanavičius išsikvietė: aš tau parašiau partinę rekomendacija, o tu net nesiruoši stoti, kaip tu taip? Bet juk reikia atsiklausti prieš tai... Buvau dailininkė dekoruotoja, kažkaip paliko mane ir taip.

Šalia kasdienio darbo stengiausi neapleisti kūrybinės veiklos, nes ji padėjo ne tik augti, bet ir išgyventi. Ilgam likau dirbti kombinate, kurdavau modelių etalonus masinei gamybai, dalyvaudavau visuose seminaruose ir simpoziumuose.  Mano kūrinėlius iš parodų nupirkdavo Dailės fondo sudaryta komisija ir Kultūros ministerija. Gaudavau užsakymų architektūrai. Buvo pasiūlyta rengtis stoti į Dailininkų sąjungą.“

Dailininkė į sąjungą įstojo 1978 metais ir  dažnai dalyvaudavo grupinėse parodose. Sovietmečiu vienintelis skirstymas į vaizduojamuosius ir taikomuosius menus labai atsiliepė pastarųjų nepriklausomybei: taikomieji menai turėjo išsitekti tik savo rėmuose – grupinėse specialiai tam rengiamose parodose. Retas kuris taikomųjų menų atstovas galėjo organizuoti personalinę parodą, sąlygos personalinei parodai buvo sudaromos nebent prieš priimant į Dailininkų sąjungą. Todėl ir dailininkės Aldonos Keturakienės kūrybinis parodinis gyvenimas tarsi skyla į dvi dalis: sovietmečiu gausu grupinių parodų, o po Nepriklausomybės atkūrimo Aldona pradeda savo naują  laisvos menininkės (niekas prie jos parodų dabar ir nepagalvotų pridėti termino „taikomieji“) kelią. Jau du dešimtmečius ji stebina savo personalinėmis parodomis, dažnai – vietos instaliacijomis, kur vyrauja minties ir medžiagiškumo kismas, kur naujovės siejasi su klasikinėmis keramikos aukštų temperatūrų technikomis.

Jaunatviškas smalsumas ir žmogiškasis dualumas („Buvau kompanijos žmogus, bet labiausiai norėjau pabūti viena, nes norėjau kažką nuveikti.“) išlieka ir jos kūryboje, kuri netikėtai žiūrovui suteikia progą pačiam nuspręsti ir atrasti svarbius dalykus. Tuo galima įsitikinti pamačius šiuo metu Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15) veikiančią Aldonos instaliaciją „Tyrai sielai“.

 Projektas „Dailininkės/o  istorija ir sovietmečio etapai Lietuvoje"


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*