Scena

Gegužės 16-19 dienomis Kaune vyko dvidešimtasis tradicinis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“. Ko gero, kauniečiai jau priprato prie šio festivalio ir ypač – prie efektingo kasmečio lėlių parado Laisvės alėjoje. Todėl itin knieti dalykiškai pasvarstyti, kuo gyvas šis unikalus mūsų kultūros reiškinys ir ko reikėtų, kad jis sėkmingai gyvuotų ateityje.

Dvidešimtasis tradicinis Kauno lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“, kurį rengia Kauno valstybinis lėlių teatras, sutapo su legendinio teatro festivalio LIFE dvidešimtmečiu. Jau įprasta manyti, kad mūsų didžiausi ir solidžiausi  šiandien gyvuojantys teatro festivaliai, tokie, kaip „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“, yra „paralaifiniai“ reiškiniai, t.y., tam tikra prasme atkartoja minėtą festivalį kaip etaloną. Neketinu daugiau plėtoti ar kaip nors papildomai argumentuoti šio teiginio: tiesiog noriu pabrėžti, jog kauniečių lėlininkų festivalis ne tik užgimė anksčiau už LIFE, bet ir gyvuoja pagal savąsias susiklosčiusias taisykles, kurios lemia jo tokį stebėtiną ir pavydėtiną pastovumą bei ilgaamžiškumą.

Svarbiausias Kauno lėlininkų festivalio ypatumas yra tas, kad jo, kaip institucijos, lyg ir nėra. Nėra nuolat veikiančios festivalio būstinės, nėra vien tik festivalio reikalais besirūpinančio personalo. O svarbiausia – ligi šiol nėra ir valstybės sisteminio finansinio palaikymo: kiek žinoma, kiekvienais metais lėšų „krepšelį“ iš Kauno savivaldybės ir iš rėmėjų festivaliui surenka pats Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas ir festivalio organizatorius Sigitas Klibavičius.

Stebint gilią mūsų valstybinių teatrų visos sistemos  krizę ir jos padarinį – teatrinių festivalių krizę (pakanka prisiminti pastarąsias „Sirenas“), peršasi paradoksali, eretiška ir šiek tiek ciniška išvada:  gal kauniečių lėlininkų festivalio ilgaamžiškumo paslaptis ir yra jo „nesistemiškumas“; galbūt, jeigu  būtų perdėm susijęs su ydinga valstybinių teatrų sistema, jis nebūtų gyvavęs per visą mūsų atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį?

Lėlės ir žmonės

Čia dera išsyk skubiai pabrėžti: ne, jokiu būdu festivalio ilgaamžiškumas nėra susijęs su valstybiniu „sistemiškai nesisteminiu“ požiūriu į jį. Joks sistemos punktas, joks įstatymas ar potvarkis, jokios taisyklės neįpareigoja Kauno valstybinio lėlių teatro kasmet rengti tokius festivalius. „Sistemiškas“ išlieka tik archajiškas stereotipas, kad valstybiniai lėlių teatrai (kaip ir jų rengiami festivaliai) vis dar lieka lyg ir nevisaverčiai viso mūsų „tikrojo“ teatro meno kontekste. Nors iš tiesų tokia definicija kaip „lėlių teatrai“ (sovietmečiu ši formuluotė buvo betarpiškai susijusi su valstybine infantiliąja vaikystės koncepcija) jau seniai nebeaktuali. Jau kelis dešimtmečius nebeturime vien „lėlyčių teatrų vaikučiams“, o  turime solidžias plastinį teatro meną kuriančias institucijas, kurių meninė produkcija yra skirta mišriai suaugusiųjų ir vaikų auditorijai.

Atsisakiusi sovietinės infantiliosios vaikystės koncepcijos, naujoji pedagogika nepasiūlė jokios  naujos. Lėlių teatrai, kaip ir visi kiti teatrai,  akis į akį susidūrė su komercine tikrove ir būtinybe išlikti gaunant kuklią valstybinę paramą bei konkuruoti ne tik su popkultūros, bet ir su modernių technologijų bei masinių informacijos priemonių poveikiu žiūrovams. Skirtumas tėra tas, kad vaikiška „lėlių teatrų“ auditorija čia susipažįsta su teatro menu pirmą kartą. Ir būtent čia patiriami lemtingi įspūdžiai, nulemiantys, kokia ateityje bus  „didžiųjų“ teatrų publika ir kiek jos bus. „Lėliškieji“ plastiniai teatrai įgyja vis didesnį pranašumą prieš „gyvuosius“ teatrus ir savo konkrečiuoju medžiagiškumu – tai  vis ryškiau matoma, susidūrus su dažnai perdėm efemeriškai ir atmestinai „gaminama“ „žmogiškąja“ dramos teatrų scenine „produkcija“...

Sistema yra asmenybė

Kad ir kaip ten būtų, bet, padaręs saikingą pauzę dėl didžiosios Rusijos krizės, per 23  metus festivalis „Šypsos lėlė ir vaikai“ vyko dvidešimt kartų. Šio reiškinio viršūnė, be abejonės, buvo 2011 m.  surengtas festivalis, kuris tąsyk buvo pavadintas „Skrajojančiu festivaliu“. Tai buvo didelis tarptautinis renginys, surengtas drauge su tarptautine lėlininkų organizacija UNIMA. Jame savo plastinį meną rodė solidi ir  Rytų, ir Vakarų Europos teatrų (dera paminėti, kad UNIMA yra nuolatinis ir svarbus Kauno lėlininkų festivalių talkininkas) kompanija. Tąsyk festivalio programoje itin ryškiai pasirodė keli kabaretinio tipo lėlių teatrai suaugusiesiems, o festivalio razina buvo garsusis Duda Paiva iš Olandijos, pademonstravęs įspūdingą šiuolaikinio šokio ir moderniojo plastinio teatro sintezę.

Talentingojo olando viešnagė „Skrajojančiame festivalyje“ buvo šio renginio organizatoriaus ir Kauno lėlių teatro vadovo Sigito Klibavičiaus tiesioginis nuopelnas. Darni organizacija, aukšto lygio dalyvių ir svečių aptarnavimas, kokybiško festivaliui skirto lankstinuko leidyba, galų gale ir šventė Kauno miestui su lėlių paradu – visa tai sumanyta ir įgyvendinta šio vieno žmogaus dėka. Tokia tad yra ta „sistema“, kurią įkūnija ir įgyvendina viena „sisteminė“ asmenybė. Ir kai į jo vietą ateis kas nors kitas, tada ir sistema savaime pasikeis. Nebūtinai ji bus blogesnė, bet  tikrai bus kitokia. Tokia tad yra mūsų plastinio meno „lėlių teatrų“ ir jų rengiamų festivalių „nesistemiškai sistemiška“ tikrovė...

Režisierius rekordininkas

...Šių metų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ koncepcija – tikroviška ir proziška: teatrui sukako penkiasdešimt penkeri metai. Tai nėra kokia itin svarbi data, bet riba, kai į rampos šviesą dar gali išeiti ir sužibėti pirmojo  spektaklio dalyviai. Režisieriaus Stasio Ratkevičiaus spektaklio „Stebuklingasis Aladino žibintas“, kurio premjera įvyko 1958 m. gegužės 18 d. Kapsuke (dabar - Marijampolė), dalyviai – Algimantas Stankevičius, Irena Stankevičienė, Regina Čeponienė ir Ada Ignatavičienė – pasirodę festivalyje sveiki ir nuostabūs, buvo pagerbti ir apdovanoti. Sodelyje prie teatro ta proga buvo suręsta milžiniška Aladino ir Džino figūrų kompozicija.

O festivalio staigmena (privalomas kiekvieno Kauno lėlininkų festivalių komponentas) šįsyk buvo režisierius lėlininkas, Gardino miesto Baltarusijoje lėlių teatro vadovas Olegas Žiugžda ir jo garsusis spektaklis „Pikų dama“, kurį jis prieš porą metų režisavo savajame teatre.

Apskritai O. Žiugžda yra unikalus reiškinys ne tik Rytų Europos lėlių teatrų padangėje, kur jis yra daugiausia nuveikęs ir nuskambėjęs. Per tris dešimtmečius savosios režisieriaus kūrybos šiek tiek platesniame nei vien lėlių teatro kontekste jis yra sukūręs per šimtą (apie 115) originalių kokybiškų spektaklių. Jeigu šį  skaičių padauginsime iš spektaklių kokybės (kuri būna įvairi, bet niekada nebūna prasta), tuomet turėsime savotišką rekordą, vertą  Guinnesso knygos. Vien Kauno lėlių teatre jis per pastarąjį dešimtmetį sukūrė arti dešimties spektaklių (ir „kalėdinių“, ir repertuarinių), du iš jų –  per šį sezoną.

Spektaklis kaip enciklopedija

Spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“ Kauno valstybiniame lėlių teatre Olegas Žiugžda režisavo šį pavasarį, jis buvo parodytas ir minėtame festivalyje. Kaip visada: spektaklį režisierius sukūrė greitai ir kokybiškai, be ilgų kūrybinių kančių ir žanro bei stilistikos paieškų. Jo sumanymą  įgyvendino patyrusi dailininkė Aldona Jankauskienė. Pats režisierius neslėpė, kad jo sumanymas žanro plotmėje – sukurti kokybišką, menišką ir dinamišką „sceninį komiksą“ pagal populiarų brolių Grimų pasakišką siužetą. „Norėjau sukurti tokį teatrą, apie kokį svajoja kiekvienas vaikas“, – paaiškino jis.

Seniai neteko matyti tokio spektaklio, kuriame būtų taip dosniai, sodriai ir kokybiškai pateikti įvariausių lėlių, „lėlyčių“ ir plastinio teatro pavyzdžiai. Pagrindinį scenografinį principą režisierius kartu su dailininke perėmė iš klasikinių vokiškų žaislų tradicijos: žaisliniai namukai su žaisliniais baldukais, rakandais, indais ir t.t. Tokioje stilistinėje aplinkoje „žaisliniais“ scenoje tampa ir pagrindiniai personažai – abu broliai Grimai (Mindaugas Ancevičius ir Remigijus Endriukaitis) ir užeigos šeimininkė (Jolita Ross). Pagrindinis „lėliškas“ vyksmas rutuliojasi bufeto stalčiuose („bufeto“ teatras – kaip „šėpos“ teatro atmaina) ir už bufeto (tradicinis lėlių teatras „už širmos“) (aktorės Liucija Zorūbaitė, Laima Rupšytė, Rasa Bartninkaitė). Čia matome ir šešėlių teatrą, ir „manekenų teatrą“ (iš įvairių, skirtingų aktorių valdomų dalių žiūrovo akivaizdoje „sumontuojama“ Raganos lėlė), ir kaukes. Originaliai sumanyti ir nykštukai, kurių pasirodymas ir veikimas pagrįstas... žvėrelių teatro principu (autorius  Maskvos Natalijos Durovos žvėrių teatre yra matęs teatralizuotus graužikų pasirodymus ir gali autoritetingai tai paliudyti).

Visa ši lėlių ir plastinio teatro žanrų įvairovė, prisodrinta dar ir kokybiškos vaizdo projekcijos, drauge su komerciškai patraukliu spektaklio pavadinimu garantuoja spektakliui neišvengiamą sėkmę tarp tikslinės vaikų auditorijos. Perdėm pedantiški grynosios estetikos lėlių teatre išpažinėjai čia, be abejonės, bus šokiruoti tokio atviro išraiškos priemonių „sintetiškumo“. Tačiau akivaizdu, kad spektaklio kūrėjams pavyko sukurti tokį efektingą sceninį produktą, kad bet kokie įtarimai dėl reginio „kičiškumo“ arba jo neva „popsiškumo“ išsyk tampa neaktualūs.

Ledi Makbet pėdomis

Sąmoningai pasirinkęs „komikso“ žanrą, plastinio teatro meistras Olegas Žiugžda įsiveržia į tą pačią modernių sceninių paieškų sritį, kurioje šiandien, nors  ne taip sėkmingai, „grybauja“ ir dramos teatrai. Naudodami stilizavimo ir manipuliavimo archetipais metodus, ir taip ieškodami naujų kelių į publikos širdis,mūsų „didieji“ teatrai džiaugsmingai įvažiavo į sceninių „komiksų“ žanrinę aklavietę ir, negana to, vis nesiryžta to įsisąmoninti ir  įvertinti. Tuo tarpu plastiniam (arba lėlių) teatrui komikso žanras yra priimtinas, organiškas ir puikiai dera su jo medžiagiškumu bei estetika.

Dar daugiau nustebino kitas O. Žiugždos spektaklis, parodytas šių metų festivalyje – garsioji „Pikų dama“. Šį spektaklį režisierius sukūrė užpernai, ir jis jau spėjo nuskinti visą puokštę pagrindinių apdovanojimų ir prizų – tiek iš gimtosios Baltarusijos vyriausybės, tiek konkursiniuose festivaliuose užsienyje.

Tokia jo šlovė – nė kiek neperdėta. Tai verčia susimąstyti, kokią ryškią ir pavydėtinai brandžią evoliuciją išgyveno kūrėjas Olegas Žiugžda, palyginus su prieš aštuonerius metus matytu jo aistringu kūriniu – W. Shakespeare‘o „Makbeto“ lėlių versija.

Čia gera proga atkreipti dėmesį į tai, kad trys lietuvių kalbos žodžiai (ir sąvokos) – „žaidimas“, „lošimas“ ir „vaidyba“ – rusų kalboje įvardinami vienu žodžiu: „игра“. Būdamas lietuvių kilmės, besidarbuodamas rusakalbėje kultūrinėje erdvėje, šį savo ypatumą režisierius O. Žiugžda sugebėjo fenomenaliai realizuoti būtent klasikiniame rusų kultūros (literatūros ir muzikos) siužete. Režiserius rėmėsi Aleksandro Puškino apysaka ir Piotro Čaikovskio opera.

Lošimo stalelio aistros

Stebint šį spektaklį, atrodė, kad pirmąkart pavyko užčiuopti šio klasikinio mitologizuoto siužeto žmogiškos psichologijos ir aistrų prigimtį. Spektaklis, kurio scenarijus yra išsami ir įvairialypė siužeto aplinkybių išklotinė, be visa ko, taip pat paaiškina, kaip atsirado šis siužetas. Pasirodo, iškart po vedybų poetas ieškojo išsigelbėjimo iš šeimyninės rutinos bei iš skolų (kurios dar labiau komplikavo buitį ir gyvenimą) lošimo namuose, prie kortų stalo (tai savo ruožtu dar labiau didino skolas, sunkino buitį). Išsigelbėti rusų literatūros genijui padėjo geniali idėja: sukurti kūrinį apie... lošimą kortomis!..

... Jaunas aktorius, aprengtas kaip XIX a.  stilizuotas Peterburgo dabita, prieš spektaklį labai smulkiai informuoja publiką apie dabar vyksiantį lošimą kortomis.  Vėliau publika patenka tarsi ne į teatro, o į kortų lošimo salę. Scenos viduryje  stovi kompaktiškas keturkampis lošimo stalas, dengtas gelumbe. Prie jo – lošėjai – trys vyrai ir moteris.

Vaidinimo siužetas dėstomas kaip pasakojimas apie lošimo kortomis „partiją“, pasodrinant jį komentarais ir papildomomis aplinkybėmis. Aktorių kostiumai stilizuoti ir „lėliški“, jų rankose – kortos ir lėlės, t.y. daiktai, kuriais manipuliuojama vienodai mikliai – toje pačioje metaforinėje plotmėje.

Būtina paminėti, kad 90 procentų šio spektaklio fenomenalumo (be O. Žiugždos režisūrinio sumanymo ir dailininkės Margaritos Stašulionok  įgyvendinimo) priklauso dviem pagrindiniams atlikėjams – aktoriams Aleksandrui Jendžejevskiui ir Larisai Mikulič. Aktorė L.Mikulič įsiminė dar per prieš aštuonerius metus matytame „Makbete“, kur taip pat išgyveno akivaizdžią sceninę evoliuciją. Jos charakteringas aristokratiškas profilis čia reiškiasi ir kaip aktorinė išraiškos priemonė, ir kaip... lėlė: artistiška drąsa, virtuoziškas stiliaus jutimas ir valdymas – prasmingumo persmelkta ironija žiūrovams užgniaužia kvapą...

Lauksime naujų eksperimentų

Dera trumpai paminėti, jog O. Žiugždos „Pikų dama“ yra tobula sceninė odė XIX a. Peterburgui, jo kultūrai,  romantizmui, stereotipams ir archetipams. Peterburgo paminklų ir rūmų, tiltelių ir bokštų maketai čia gyvena ir sklando po aistrų persmelktą lošimo stalelio erdvę ne ką prasčiau, nei Florencijos rūmų maketai Eimunto Nekrošiaus Dantės „Pragare“. Atvirai valdomų marionečių stilistika tiktų ir lėlių žanro animaciniam filmui (čia jos veikia kaip miniatiūriniai gyvų personažų modeliai). Ypač stulbina senosios grafienės –„Pikų Damos“ lėlė, kuri „vaidina“ su mažyte Venecijos karnavalo stiliaus kauke rankoje (kaip neprisiminsi Michailo Lermontovo „Maskarado“!. „Lošimas“, „žaidimas“, „vaidyba“ – visa tai O. Žiugždos spektaklyje „Pikų dama“ susilydė į vientisą, unikalų, organišką sceninį reiškinį, kuriam sunku būtų surasti kitokių versijų.

Niekaip iš atminties neišdyla smulkutės, trapios Lizos (lėlės) figūrėlė, besiblaškanti ant Žiemos rūmų tiltelio (maketas), beviltiškai laukianti ją suvedžiojusio beširdžio lošėjo: negalinti patikėti, kad ja buvo manipuliuota ir „sulošta“ tarsi kortomis...

Kiekvieno festivalio turinys ir turtas yra jo spektakliai. Ypač tie, kurie sugeba panardinti į hipnotizuojantį sceninių įvaizdžių ir aistrų meninį kosmosą. Šių metų festivalyje „Šypsos lėlės ir vaikai“ tokių tikrai buvo. Minėtoji „Pikų dama“ – ryškiausias pavyzdys. Toli gražu ne viską iš festivalio programos pavyko pamatyti, bet itin įsirėžė į atmintį Saulės Degutytės plastinis spektaklis „Vėjų motė“ – ne tik kaip meninis reiškinys, bet kaip aistringos menininkės pastangos ištrūkti iš senų stereotipų ir temų. Tačiau šiuolaikinio plastinio teatro archetipai, karaliaujanti „šiukšlyno estetika“,  nuvedė jos sceninį pasakojimą į klaidingą plotmę. Amžina gyvybės rato  tema tikrai nėra ta, kuri prašyte prašytųsi „komikso“ žanro: išraiškos priemonių paieškos neišvengiamai reikalauja ieškoti naujų temų. Bent jau šiame festivalyje  brandžios plastinio teatro meistrės kūrybiniai ieškojimai  atrodė suprantami ir įskaitomi.

Nekantriai lauksime kito festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“, jo lėlių parado, jo staigmenų ir eksperimentų.