Scena

Gegužės 10 dieną sukako lygiai 20 metų, kai Vilniuje prasidėjo pirmasis tarptautinis teatrų festivalis LIFE. Iš tiesų šis reiškinys užgimė gerokai anksčiau...

Tarptautinis Lietuvos teatrų festivalis LIFE  įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė 1991 m. spalio 18 d. ir, būdamas viešoji įstaga, nustojo gyvuoti 2001 m. gegužės 1 d. Nuo pat pradžios iki 1998 m. festivaliui vadovavo teatrologė Rūta Vanagaitė. Likusį laiką LIFE „vairavo“  teatro vadybininkas Tauras Čižas. Per tą laiką LIFE surengė šešis festivalius – 1993, 1995, 1996, 1997, 1999 ir 2000 m. Nuo 1993 iki 1998  m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius, po LIFE iškaba išleidęs spektaklius A. Puškino „Mažosios tragedijos. Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras“, A. Čechovo „Trys seserys“, K. Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“ (antra versija), W. Shakespeare’o „Hamletą“…

Saulėtą, bet netvankų 1996 m. gegužės 17 d., šeštadienio pavakarį į sostinės Kalnų parko estradą ropštėsi minios žmonių žiūrėti trečiojo tarptautinio teatro festivalio LIFE atidarymo. Tąsyk buvo pasirinkta Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, kurią po 14 metų atnaujino jos režisierius Eimuntas Nekrošius. Amfiteatro šlaituose, kur iki tol tradiciškai vykdavo Dainų švenčių renginiai, publika rinkosi ypač šventiškai nusiteikusi. Daugelis (kas buvo naujiena) siurbčiojo alutį iš plastikinės taros. Netoli scenos, ant suoliuko krašto, įsitempusi lyg styga, sėdėjo festivalio LIFE šešimininkė ir reginio sumanytoja Rūta Vanagaitė kuklia marga suknele. Nemažai buvo tokių, kurie iš anksto skeptiškai vertino sumanymą atgaivinti seną Jaunimo teatro spektaklį. Bet įsisiūbavus veiksmui, ypač kai į aikštelę, banguojant ritmingai masinių scenų muzikai, išlingavo visaip egzotiškai išsipuošusi vaidintojų minia, virš galvų iškėlusi ant karčių padžiautą legendinį kupranugario maketą iš spektaklio „Ilgesnė nei šimtmetis diena“, – karnavalinio siausmo gaivalas bemat užpildė milžinišką gamtinio amfiteatro taurę, nuskraidino publikos sielas į ligi tol nepatirtą bendros emocinės ekstazės lygį... Priešais sėdinčios Rūtos Vanagaitės įtempta nugara akivaizdžiai skleidė neapsakomos laimės ir triumfo pojūčio aurą...O kai tamsėjantį dangaus skliautą nušvietė lig tol dar neregėti „Dojos“ firmos fejerverkai, – publikos ekstazė ėmė lietis per kraštus.  Kas visa tai patyrė, nepamirš niekada...

LIFE reiškia gyvenimą laisvėje

Dabar visas festivalio LIFE archyvas, sukrautas į porą nemenkų dėžių, yra saugomas Teatro, muzikos ir kino muziejuje ir laukia savo tyrinėtojų. Nepalyginamai didesnis „archyvas“ yra pasklidęs tarp žmonių, gyvuoja spaudos puslapiuose bei prisiminimuose... Prabėgus daugiau ne dviem dešimtmečiams, tampa vis akivaizdžiau, jog festivalis LIFE buvo ir lieka didžiausias, efektyviausias ir efektingiausias visų laikų Lietuvos tarptautinis kultūros projektas, kaip joks kitas pagarsinęs mūsų šalį ir mūsų tautos fantastišką skrydį į laisvę.

„– Didžiausias įspūdis iš LIFE festivalio man yra festivalio direktorė Rūta Vanagaitė, – tuomet spaudai sakė ištikima Lietuvos teatralų bičiulė, lankydavusi visus festivalius LIFE – žymi Rusijos teatro kritikė Marina Zajonc. – Esu įsitikinusi, kad kitos tokios asmenybės, kuri taip trykšta energija ir sugeba ja užkrėsti visus aplinkinius, nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei Rusijoje, nei Europoje...“

O viskas prasidėjo taip. 1991 m. vasarą įvyko sėkmingos Jaunimo teatro gastrolės JAV su E. Nekrošiaus spektakliais „Kvadratas“ ir „Dėdė Vania“. Jaunimo teatro vadovė Rūta Vanagaitė paskelbė savajame teatre garsųjį „šimto dienų moratoriumą“. Teatras buvo uždarytas žiūrovams, vyko intensyvios naujųjų spektaklių repeticijos. Iš teatro repertuaro išbraukta šūsnis spektaklių, dauguma – režisuoti D. Tamulevičiūtės. „Moratoriumas“ buvo paskelbtas rugsėjo mėnesį, o spalį  –  įkurtas festivalis LIFE.

Iš pradžių festivalį ketinta pavadinti „LiTeF“ (pamėgdžiojant garsųjį Jugoslavijos teatrų festivalį „BiTeF“). Bet išrastasis pavadinimas – LIFE – buvo ne tik „gyvybingesnis“, bet ir puikiai derėjo prie tuomet tokio populiaraus ir dar nenuvalkioto, dar svaiginusio savuoju pakylėjančiu šviežumu lietuviško žodžio „laisvė“...

Bernardas Sahlinsas ir kiti užsieniečiai

Tuo metu Lietuvos teatro reformose dalyvavo ir keletas užsieniečių entuziastų. Tai – iš Amerikos atvykę tautiečiai Arūnas Čiuberkis, Aušra Misiūnienė, taip pat amerikietis teatralas Ronas Jenkinsas, švedas Georgas Malviusas...Visi jie, negailėdami savo laiko ir jėgų (rečiau – pinigų), nuoširdžiai stengėsi padėti mums reformuoti sustabarėjusią mūsų teatro sistemą, per klaidą pagimdžiusią tokį stebuklą, kaip režisierius Eimuntas Nekrošius.

Iš visų jų išsiskyrė neaukšto ūgio, kresnas, simpatiškas, nuolat ir plačiai besišypsantis tarsi Kalėdų Senelis Bernardas Sahlinsas, kurį Rūta Vanagaitė pristatinėjo kaip Čikagos tarptautinio teatro festivalio direktorių. Jį R. Vanagaitė prisiviliojo į Lietuvą po Jaunimo teatro gastrolių JAV, ir jiedu, suglaudę pečius, ėmėsi reformuoti Lietuvos teatrą. „Moratoriumas“ ir festivalis LIFE buvo pirmieji  tos reformos žingsniai.

Tuomet buvo akivaizdu, kad Lietuvos valstybinį teatrą reikia skubiai pertvarkyti, kadangi teatrų salės būdavo tuščios. Dera prisiminti, koks tai buvo ypatingas laikas: ekonominė blokada, suirutė, skurdas, normuotos prekės, skirstomos pagal talonus... Tik ką Maskvoje sužlugo pučas, o sovietų kariuomenė apleis Vilnių tik po pirmojo LIFE –1993 m. Šalyje galiojo laikina valiuta –„vagnorėliai“, valiutų kursai buvo tokie, kad už šimtą „žalių“ buvo įmanoma įsigyti visą suvenyrų parduotuvės turinį. Apie kultūrą oficialiai kalbėta tik kaip apie „griuvėsius“. Primityvūs kompiuteriai – retenybė, jokio interneto, jokio mobiliojo ryšio, tik laidiniai telefonai ir faksai.

Tokiomis sąlygomis Rūta Vanagaitė su Bernardu Sahlinsu įkūrė Lietuvoje festivalį LIFE, kuris turėjo tapti dar viena pasaulio teatralų Meka – kaip Edinburgo, Avinjono festivaliai ir į juos panašūs.

Pirmajam festivaliui LIFE rengdasi daugiau nei pusantrų metų. Per tą laiką, kad nesužlugtų festivalis, reikėjo pakeisti ne tik biurokratų požiūrį į teatro meną, bet ir vėl  „priversti“ pubiką lankytis teatre. Ta kryptimi buvo intensyviai dirbama. R. Vanagaitė ir B. Sahlinsas rengė mokymus ir seminarus, kurių metu Lietuvos teatralams aiškinta, jog teatrai privalo atsukti veidą į publiką – žiūrovams teatre turi būti jauku lyg namuose, jie turi jausti, jog yra laukiami, gerbiami ir mylimi.

Tai buvo laikai, kai, anot verslininkų, „pinigai mėtėsi ant žemės“: didysis privatizavimo vajus dar nebuvo praūžęs ir festivalio rengėjai sugebėjo tuo puikiai pasinaudoti. Jie įsikūrė kukliame, bet labai solidžios išvaizdos mūriniame dvarelyje prestižiniame sostinės M.K.Čiurlionio gatvės rajone (Jovaro gatvėje). Kaip tais laikais, organizatoriai dažnai ir prašmatniai rengdavo spaudos konferencijas bei pristatymus tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabar LR Prezidentūra). Prašymai rėmėjams spausdinti ant spalvoto popieriaus, kad išsiskirtų ir nepasimestų tarp kitų dokumentų. Festivalio reklaminiai simboliai, sukurti grafiko Rimvydo Kepežinsko,  stulbino savo originalumu ir kontrastavo su pompastišku sovietiniu stiliumi...

Reiškinys LIFE: esminiai principai

Tuomet, dirbant vieno nedidelio teatro direktoriumi, teko tiesiogiai susidurti su įdomiu reiškiniu: su teatrais, kurių aikštelėse vyko pirmojo LIFE renginiai, festivalis atsiskaitydavo „natūra“, t.y. kvietimais į visus festivalio spektaklius. Kvietimų skaičius – itin ribotas,  dalybos vykdavo per dar gyvavusias ir įtakingas darbuotojų profsąjungas. Kvietimai, atsižvelgiant į darbuotojų „vertingumą“ ir nuopelnus, skirstyti per profsąjungų narių susirinkimus. Didžioji dalis bilietų būdavo parduodama, tačiau niekaip negaliu prisiminti jų kainos „vagnorėliais“ – litas  Lietuvoje grąžintas netrukus po pirmojo LIFE festivalio.

R. Vanagaitės ir B. Sahlinso dėka  LIFE tapo festivalio organizacijos etalonu:  į renginį plūdo teatro artistai ir teatralai ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Dabar jau matyti, kad to ažiotažinio susidomėjimo šaknys glūdėjo ne vien tik mūsų teatro mene, bet unikalioje to meto Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosferoje, įpūtusioje „deguonies“ naujam kvėpavimui, suteikusioje papildomo įkvėpimo laisvam kūrybiniam skrydžiui.

LIFE patirtis padėjo išsirutulioti esminiams tokio tipo veiklos principams ir kryptims. Nuolat veikiantis festivalis (būstinė ir administracija) rūpinosi parengiamuoju darbu –  programos sudarymu ir rėmėjų paieškomis. Festivalio programą irgi sudarė dvi dalys – šventė, kaip dovana šaliai ir miestui (atidarymo ir uždarymo karnavalai), ir pati festivalio programa teatro mėgėjams už bilietus. Trečiasis festivalio koncepcijos aspektas –  naujų teatro reiškinių (spektaklių) finansavimas (festivalis kaip prodiuseris) ir šiuo būdu sukurtų spektaklių (reiškinių) komercinis eksploatavimas (gastrolės) – kaip tai 1993-1998 m. daryta su E.Nekrošiaus spektakliais, sukurtais po LIFE stogu. LIFE taip pat incijavo svarbią naujovę Lietuvoje – savanorystę. Dabar nė vienas teatro festivalis, kuris pretenduoja į solidumą ir aukštą lygį, neišsiverčia be savanorių pagalbos. Festivalio klubai žiūrovams ir žurnalistams, edukacinės programos –  tai papildomi LIFE aspektai, pasitarnavę tam, kad visas festivalis taptų ne vien gastroliuojančių teatrų peržiūromis, bet ir  reikšmingu kultūros reiškiniu.

Kai karnavalas baigiasi

Prieš prisimenant konkrečius LIFE festivalio spektaklius, nepavyks išvengti apibendrinimų ir apmąstymų: kodėl festivalis LIFE toks reikšmingas mūsų kultūrai, kodėl jis  netapo nuolatine mūsų teatro Meka, mūsų Avinjonu ar Edinburgu. Kad tai suprastume, reikėtų  suvokti, kad ir mes, tuometinė festivalio LIFE publika, ir  teatras, kurį į Lietuvą kvietė festivalis LIFE, buvome visai kitokie.

Tuomet  visi mes buvome tik ką išlaisvėjusios Lietuvos piliečiai, kurie maudėsi, maudėsi savo pačių (kaip manėme) rankomis susikurtos laisvės euforijos bangose. Buvome šventai įtikėję, kad nuo šiol visas mūsų gyvenimas bus nuolat besitęsianti šventė, kad „daugiau nieko nereikės daryti, ir visko bus per akis“. Ir festivalis LIFE mūsų publikai atrodė, kaip neatskiriama tos gyvenimo šventės dalis – šventės, kuri privalo ne tik nenusibosti ir nesikartoti, bet nuolat efektingai emociškai ir intelektualiai progresuoti.

Mes, teatro mėgėjai, ir plačioji publika, tuomet dar nesuvokėme,  kad toji unikali šventinė atmosfera, tvyrojusi per pirmuosius LIFE spektaklius, yra ne vien tų garsių teatro menininkų – Christofo Marthallerio, Peterio Bruko, Alaino Platelio ir kitų – neatskiriama unikalaus meno savybė; tas šventiškumo, išlaisvėjimo euforijos, nežaboto sielų skrydžio jausmas buvo būdingas mūsų dirvai, mūsų kraštui, žmonėms. Būtent šis stebuklas  ir viliojo geriausius teatro menininkus, kurie atvykę čia vaidino už grašius arba už dyką, o  jų sceninis menas mūsų laisvėjančios šalies kontekste atrodė dar ypatingesnis.

Nenuostabu, kad daugeliui dešimtmečių numatytas LIFE gyvavimas praktiškai baigėsi 1998 m., per didžiąją krizę, kai mūsų visų iliuzijos dėl amžinai besitęsiančios gyvenimo šventės sudužo į šipulius. Ir kai mes  tapome nebeįdomūs plačiajam pasauliui.

Kai „nuosavybė“ išeina

Dar vienas labai svarbus festivalio LIFE istorijos aspektas glūdi grynai žmogiško bendradarbiavimo (sąmoningai čia nevartoju sąvokos „bendravimas“) plotmėje. Pirmasis festivalis LIFE 1993 m. vyko jau be simpatiškojo amerikiečio Bernardo Sahlinso, jo vardą minėti LIFE kontekste kurį laiką buvo netgi tarsi neetiška. O 1993 m., Jaunimo teatre pasibaigus garsiajam „moratoriumui“, iš šio teatro pasitraukė ir režisierius Eimuntas Nekrošius,  nuo 1993 m. tapęs LIFE nuosavybe. „Nekrošius yra LIFE nuosavybė!“ – garsiai pareiškė Rūta Vanagaitė 1993 m. spalio mėn. 20 d., trečiadienį ,12 val. 48 min. per seminarą, vykusį Kultūros ministerijoje. Drąsūs tuometės LIFE direktorės poelgiai  ir pareiškimai ne sykį daugeliui svaigino galvas ir šiaušė plaukus, bet šie jos žodžiai, ko gero, buvo lemtingiausi ir jai, ir Lietuvos teatrui.

Po LIFE iškaba E.Nekrošius sukūrė A.Puškino „Mažąsias tragedijas“, A.Čechovo „Tris seseris“ ir W.Shakespeare‘o „Hamletą“ – spektaklius, nulėmusiu ne tik jo, kaip kūrėjo, bet ir viso mūsų teatro meno naują kryptį ir ateitį. Būtų ten pat sukūręs ir „Makbetą“, bet... Kad nebesijaustų toliau kieno nors nuosavybe, jis pasitraukė į savąjį „Meno fortą“, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė“ tuometis kultūros ministras, senas bendraautoris bei režisieriaus kūrybos gerbėjas, prozininkas Saulius Šaltenis.

Rūtos Vanagaitės, festivalio LIFE įkūrėjos, ir norom ar nenorom jo sužlugdytojos, vaidmens neįmanoma nei sumenkinti, nei apjuodinti. Kokių vidinių krizių, kokių abejonių, baimių ir stresų naštą jai teko patirti – vargu ar kas sugebės įvertinti. Belieka prisiminti beveik tragišką epizodą, kai 1995 m. gegužę, per antrąjį LIFE festivalį, jo direktorė, būdama „ypatingos moteriškos būklės“ – po širdimi nešina būsimuoju sūnumi Juozapu, buvo priversta net tik vadovauti festivaliui, bet ir  kovoti dėl kažkokių iškabų su tuometiniu Akademinio teatro šeimininku  - vadovu, nseniai palikusiu alaus magnato krėslą. Įsiminė per tą LIFE festivalį televizijos užfiksuotas vaizdas: pagrindinė renginio viešnia, ekstravagantiškoji Diamanda Galas, mėgina LIFE direktorę, kaip  būsimą mamytę, patapšnoti per skruostą, ir kokio aistringo fizinio atkirčio iš jos sulaukia...

Festivalio LIFE istorija laukia savo šlovės valandos ir būsimų tyrėjų. Šimtai prisiminimų, reportažų ir recenzijų glūdi valdiškuose ir privačiuose archyvuose. Neišvengiamai ateis laikas, kai visa tai bus išvilkta į dienos šviesą ir mūsų šlovingiausias teatro istorijos tarpsnis, kuriam lygaus niekada iki šiol nebuvo, bus išsamiai ištirtas.

(Kaip puiki iliustracija susidomėjusiesiems  gali pasitarnauti šis tekstas – žr. nuorodą žemiau. Tai – pokalbis su festivalio LIFE direktore, įvykęs prieš pat lemtingąjį įvykį, kai R.Vanagaitė  sužinojo, kad „festivalio nuosavybė“ Eimuntas Nekrošius palieka festivalį ir pasitraukia į savąjį „Meno fortą“. Tekstas publikuotas dienraštyje „Respublika“, čia pateikiamas išlikęs juodraštinis, neredaguotas jo variantas – tik specialistų darbiniam naudojimui >>>> ). 

„Krokodilų“ nepralenkė niekas

Bet, savaime suprantama, pagrindinis festivalio LIFE paliktas lobis ir ryškiausias pėdsakas žmonių atmintyje bei sielose – tai E. Nekrošiaus spektakliai. Taip atsitiko, kad pirmojo LIFE, vykusio 1993 05 10-22 d., visų spektaklių autoriui pamatyti nepavyko. Tačiau neišdildomą įspūdį paliko ispanų trupės „Xarxa“ ugningas pasirodymas Katedros aikštėje ir fantastiško susižavėjimo bei euforijos kupinos akys tų, kas pamatė teatro iš Didžiosios Britanijos „De Complicite“ spektaklį „Krokodilų gatvė“ (anot pačios R.Vanagaitės, tai buvo geriausias visų festivalių LIFE programų spektaklis). Taip pat tąsyk buvo rodyta: Švedijos karališkojo teatro spektaklis „Markizė De Sad“ (rež. I. Bergmanas), vengrų „Revizorius“, japonų „Žmogus, vardu Makbetas“, suomių „Matininko istorija“, JAV „Harlemo šešėliai“, šveicarų „Širdies plakimas“ (Companie Markus Zohner), teatro A iš Rusijos „Kvartetas“ ir minėtoji anglų „Krokodilų gatvė“.

Po dvejų metų 1995 m. gegužės 12-20 d. vykęs antrasis LIFE buvo atidarytas prancūzų grupės „Turbo Cacahuette“ performansu Vilniaus gatvėse „Mamytės laidojimas“ ir finaliniu „Xarxa“ iš Ispanijos „Burės ir vėjai“. Programoje buvo ekscentriškosios aktorės ir dainininkės Diamandos Galas (JAV) „šou“, teatrų „People Show 100“ ir „Opera Circus“ iš Didžiosios Britanijos spektakliai, Piotro Mamonovo iš Rusijos spektaklis „Plikagalvis brunetas“, belgų baleto „Les Ballets C. De la B.“ spektaklis „Bonjour  Madame...“ (choreografas Alainas Platelis), „Cosmos Colej“ iš Prancūzijos „Odisėjas atvirkščiai“. Taip pat festivalį įprasmino du naujausi tuomet E.Nekrošiaus po LIFE iškaba sukurti spektakliai – „Mažosios tragedijos“ ir „Trys seserys“. Mažasis teatras rodė festivalyje R.Tumino režisuotą „Nusišypsok mums, Viešpatie“, o Akademinis dramos teatras – O. Koršunovo „Senę“.

Po metų pertraukos, 1996 m. gegužės 15-25 d., Vilnuje vykusio trečiojo LIFE festivalio programą atidarė roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ sostinės Kalnų parke. Programoje dar buvo parodyti spektakliai „Pasidalintas liūdesys“ („Les Ballets C. De la B“, Begija), „Companie Maguy Marin“ iš Prancūzijos spektaklis „May B“, trupės „Volksbuhne am Rosa-Luxeburg-Platz“ iš Vokietijos spektaklis „Murx!“ („Galabyk europietį!“, rež. Christoph'as Marthaleris), „Teatr Studijo“ iš Lenkijos „Dėdė Vania“, Islandijos nacionalinio teatro „Don Žuanas“ (rež. R. Tuminas).

Ketvirtasis festivalis LIFE vyko 1997 m. gegužės 9-18 dienomis, ir jo „iešmas“, be abejonės, buvo E. Nekrošiaus „Hamletas“ su pagrindinį vaidmenį atliekančiu roko dainininku Andriumi Mamontovu. Užsieninės programos „razina“ – P. Bruko režisuotos S.Becketto „Laimingos dienos“, kur pagrindinį vaidmenį atliko režisieriaus žmona Nataša Pari. Programoje taip pat pasirodė garsiojo komiko palikuonė Viktorija Čaplin (spektaklis „Nematomas ratas“). Festivalyje pirmą kartą parodytas švedų, suomių ir olandų „Teatro sporto čempionatas“, kuris davė paskatą atsirasti lietuviškam teatrinių improvizacijų šou „Pagauk kampą“.

Nevykęs „skrydis“

Penktasis LIFE festivalis, Tūkstantmečio minėjimo iškilmių proga pervadintas į „Vilnius 2000 – Skriejantis Žmogus“, vyko 1999 m. gegužės 21 – birželio 12 d. Tai buvo įžanginė naujojo tūstantmečio sutikimo renginių trilogijos dalis, kurią sudarė įvairių šalių teatralizuoti cirko, akrobatų ir kounų, spektakliai. Ideologinę festivalio programos šerdį sudarė aukšto pilotažo grupė „Skriejantis žmogus“ iš Lietuvos: Jurgis Kairys, Robertas Noreika, Leonas Jonys ir tuometis „skrajojantis Vilniaus meras“, būsimasis prezidentas nevykėlis – Rolandas Paksas. Autorius mano, kad būtent čia ir glūdi priežastis, kodėl festivalis LIFE, turėjęs didelių užmojų, išgyveno taip neilgai: meno ir politikos flirtas geruoju niekada nesibaigia.

Paskutinis, šeštasis, festivalis LIFE, kurio programa buvo rodoma 2000 m. gegužės pabaigoje ir  prie kurio vairo stojo ligtolinis R. Vanagaitės bendražygis, aktorius ir vadybininkas Tauras Čižas, parodė tikrai neprastą efektingą programą. Atidarymas vyko Vingio parko estradoje su mušamųjų grupės iš Prancūzijos „Les Commandos Percu“ būgnų trenksmais ir fejerverkais. Iš Vilniaus kilusio maskviečio Kamo Ginkos režisuotas spektaklis pagal A. Čechovo apysaką „Juodasis vienuolis“ su tuomet dar tik kylančia rusų scenos žvaigžde Sergejumi Makoveckiu buvo vaidinamas Kongresų rūmų... balkone. Suomių teatras „Takomo“ parodė savąją, palyginti kulkią  „Dėdės Vanios“ versiją. Jaunimo teatro scenoje siautėjo ekscentriškų monologų (anglų kalba) meistras iš Italijos Leo Bassi. Chodkevičių rūmų kieme, užsiropštę ant aukštų karčių, svaiginamame aukštyje žiūrovams virš galvų efektingus kostiumuotus triukus išdarinėjo australų grupės „Strange fruits“ akrobatai. Tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje rodytas teatro „Semola“ iš Ispanijos spektaklis „Esperanto“ buvo kupinas vandens, nuogų kūnų ir kitokių triukų, bet kažkokiais ypatingais įspūdžiais į atmintį neįsirėžė...

Diržu per avikailį

...Taigi, praėjus lygiai metams po šeštojo „dublio“, festivalis LIFE nustojo egzistavęs ir „de facto“, ir „de jure“... Dabar visa tai jau istorija, ir kiti tyrinėtojai kapstys šią teatrinių ir gyvenimo aistrų kupiną mūsų tautinio teatro patirtį. Nėsikėsindamas į jų daržą, šio teksto autorius ir daugelio minėtų įvykių liudininkas vis dėlto norėtų sau leisti šiokį tokį apibendrinimą. Kaip praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžios politiniai įvykiai yra mūsų istorijos neregėta viršūnė, taip festivalis LIFE yra mūsų kultūrinio gyvenimo  apogėjus.

(Jeigu kas paklaustų autoriaus, kas jam įstrigo į atmintį ir į sielą giliausiai iš viso to, kas buvo pamatyta per visą festivalių LIFE istoriją, atsakyčiau taip: pirmiausia jau minėtas epizodas Kalnų parke roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ metu. Taip pat – Alaino Platelio šokio spektaklio „Bonjour, Madame“ pirmosios minutės, kai visi šokėjai sutartinai ir ilgai kartojo tuos pačius judesius, ir tai kažkodėl emociškai gniaužė gerklę. Taip pat Vlado Bagdono suvaidintas Tuzenbachas spektaklyje „Trys seserys“ valgantis paskutinę savo gyvenime sriubą. Ir kaip Bagdono įkūnyta Hamleto tėvo šmėkla spektaklio finale diržu iš visos sielos, tarsi kirsdama medį, lupa avikailiu aprengtą drėgną savo sūnaus Hamleto nugarą. Na, ir pati LIFE direktorė Rūta Vanagaitė „in action“ festivalio metu man ji irgi stovi prieš akis (čia aš šimtu procentu sutinku su jau amžiną atilsį rusų kritike Marina Zajonc).

Šito reiškinio dalyviai ir kūrėjai daug kur buvo nepatyrę, naivūs, daug kur klydo ir daug ką vertino klaidingai. Bet akivaizdu, kad festivalis LIFE nebuvo gyvenimo imitacija – jis buvo pats gyvenimas. Ko jis išmokė? Kaip pavojinga ir pražūtinga menininkams pradėti koketuoti su politika? Ar kad kiekviena simpatija, kiekvienas susižavėjimas, kiekviena meilė menui, kaip ir bet kuri kita aistra, nesulaukusi tokio pat aistringo ir nuoširdaus atsako, neišvengiamai išblėsta?

Ar festivalis LIFE, kaip buvo sumanyta iš pradžių, galėjo gyvuoti daug dešimtmečių kartu su kitais garsiausiais Vakarų pasaulio teatro festivaliais ir vilioti teatralus bei turistus iš visų kampelių?

Tebūnie tai retoriški klausimai, kurie tuo pačiu yra ir atsakymai sau...