DRĄSA MYLĖTI (NE)TINKAMAI 1
Pradėti visuomet tenka žodžiais. Atpinti galvoje susiraizgiusių padrikų idėjų kamuolį, suverpti sakinius, plyta po plytos mūryti savąjį Babelio bokštą. Pradėti nedrąsiai, lėtai svirti atgal užmerktomis akimis. Užsimerkti stipriai, bet dar stipriau tikėti, mat Babelis griūva, palaimintas dievų, palaimintas kaskart sulieti pamatus su viršūne. Ir virsta stačiusieji, pasmerkti būti palaimintais, svyra atgal atsiduodami skrydžiui, apimti ekstazės neria stačiai žemyn tarp žodžių plytų į glėbį kalbai, kuri, duokdie, pagaus.
Pagaus tik niekad nesitraukusi, Gimtoji. Aš nestačiau Babelio bokšto, tačiau ji buvo mano pradžia, globojusi vos išsiritusias mintis. Tai ji visad tiesė į mane upių gurgenimu srūvančius delnus, tai į juos aš išpyliau savąsias. Girdėjau tūkstančius melų, esą lietuvių kalba mirštanti, esą mes ją išdavę, pernelyg arti prisileidę svetimas, pamokslų, kaip reikia mylėti ir puoselėti savo kultūrą ir kalbą, pamokymų suklydusiems. Tačiau Mišelis de Montenis išmintingai sakė: „Gražbylystė, atitraukdama į save mūsų dėmesį, žaloja pačią daiktų esmę“. Gimtoji šneka – ta, kurios nereikia mokytis mylėti, nes meilė – tai ryšys, švelnus atliepiantis virpėjimas. Didžiulę kvailystę daro mėginantys ją paversti prievole ir teisūs tampa prievolės neprisiimantys. Ne tik prozininkas Vydas Astas, dažnas, atrodytų, išsilavinęs ir intelektualus žmogus trumparegiškai siunta, kad „leidžiam atvykėliams ir mutantams jos (lietuvių kalbos) nesimokyti, puolam nuolankiai aptarnauti juos jų kalbomis, leidžiam jiems reikalauti ir reikalauti, užuot pasakę – čia mūsų žemė, ir jeigu kam nors čia nepatinka, prašom, durys atviros“. Atsiribosime nuo pasaulio, o tuomet – kas? Gyvenimas skaidriame burbule, gyvenimas nepažinus gyvenimo
Kasdieną mokykla per galvą kaukši moralės ir teisingumo plaktuku, kasdieną primena prarastas vertybes, nužmogėjimą, nutautėjimo problemą. Kasdieną zirzia beprasmius pamokslus, kasdieną, kol liaujiesi klausytis ar girdėti. Ar tai išdavystė, žavėtis kitų kalbų skambesiu, mėgautis liežuviu vartant įvairiaskonius žodžius? Tas nenumaldomas „teisiųjų“ noras iškreipti jausmą, paversti jį pareiga baugina. Kultūra negali būti gyva, neturėdama savosios kalbos, tačiau jei šioji tik išmokta, taisyklinga lig paskutinio skiemenėlio, tačiau visiškai mechaniška ir bejausmė, nejaugi ji nepanaši į žmogų komos būsenoje? Tokios šnekos gyvybę palaiko daugybė aparatų ir vamzdelių, tačiau esmė jau kaži kadais pražuvusi, ji mirusi. Ir netgi prikelta jinai tebus tik šmėkla, bedvasė išnara. Yra klaidingai tikinčių, esą kalba – lingvistinių ženklų sistema. Ir yra žinančių, kad ji – tai amžių vaikas, kurį pamažėle auginame patys, kalba – tai tautos ryšys su vėju, žolynais, jausmu, žmogaus su žmogumi, kalba – ne tai, kas duota, nes kalba kilo iš mūsų. Kiekvienoje šnekoje girdėti tauta, girdėti istorija, viltys, nuoskaudos. Filosofas A. Maceina filosofiją prilygindamas poezijai iškelia idėją, kad kiekvienas žmogus mintis reikšti geriausiai gali gimtąja kalba, antraip tarp įvairiausių niuansų pasimeta prasmė, dar blogiau – sukuriamos apgaulingos naujos prasmės. Tad ir svečių kraštų žodžiai vilioja savo slėpiniais, pažadais, kurių net nesuprantame. Mylėti galime daugybę kalbų, tačiau savyje visuomet nešiosimės tik vieną. Tą, kurią pagimdėme patys.
Tačiau norint išsaugoti gimtąją kalbą reikia turėti nemaža drąsos, neleisti jos idealizuoti, dusinti, pažaboti. Antuanas de Sent-Egziuperi suprato, kad „Šių dienų pasauliui suvokti mes tebevartojame žodžius, pritaikytus vakar dienos pasauliui. Ir tik dėl to mes manome, jog praeities gyvenimas labiau tinka mūsų prigimčiai, kad jis geriau atitinka mūsų kalbą“. Tai, kuo dabar piktinamasi, kas laikoma barbarizmais ar išdavystėmis, vieną dieną taps mūsų laikmečio veidu, kultūros dalimi. Net ir sena archajiška lietuvių kalba tebebręsta pažindama svečias šalis, skambėdama vis kitų kartų lūpose. Sulig kiekvienu balsu ji pilnėja, turtėja – garsais pražystame mes patys. Tik, ar pradėjus žodžiais, mums užteks drąsos pasielgti kaip toje pasakoje „Džekas ir pupa“? Mylėdama savo kalbą aš ja pasitikėsiu ir leisiu augti. Jei priaugs lubas, prakirsiu lubas, jei priaugs stogą – prakirsiu stogą. Net jei priaugtų dangų – prakirsiu dangų. Tegu tik auga.
