ARCHITEKTAS R. J. PALYS: „KULTŪROS PAVELDAS JUK NE VIEN MŪRAS AR ARKA – TAI ŽMONIŲ SANTYKIAI, ERDVĖS, ĮPROTIS, TRADICIJA, ATMINTINOS VIETOS“ 2

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2012-01-25

Problemas, susijusias su architektūros paveldu Kauno centre, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Architektūros katedros docentas, architektas Rimvydas Jurgis Palys lygina su sergančiu pacientu: daug svarbiau už diagnozes, išskaitytas iš knygų, – spręsti kiekvieną atvejį atskirai. Be to, svarbu padėtį įvertinti galvojant apie erdvę ir kontekstą, o ne tik apie įstatymus.

Kauno senamiestį architektas regi it ligonį: šiek tiek žaizdotą – deja, prie tokios būklės prisidėjusios ir už architektūros paveldo būseną atsakingos institucijos. Vis dėlto pacientą, jo nuomone, pagydyti įmanoma – tam labiausiai tiktų gera šiuolaikinė architektūra, o ne bandymai didžią praeitį atkurti butaforija, primenančia bedvasį protezą.

- Ar prasminga plėsti saugomas teritorijas miesto centre? Daugiau privalumų ar trūkumų toks sprendimas atneštų Kaunui?

- Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma, tačiau vienas architektas yra pasakęs, kad naujosios architektūros buvimo istorinėje aplinkoje problema yra tiesiog geros architektūros problema.

Kaip bedarysi, kiek klausysi normų, taisyklių ir ekspertų, tai nepakeis fakto, kad tu esi autorius. Jeigu visi būtų talentingi, nuovokūs, turėtų, kaip architektai mėgsta sakyti, erdvinę klausą, plačiau žiūrėtų į klausimą, jokių instrukcijų nė nereikėtų. Bet taip nėra. Ir todėl susikūrė visos paveldą saugančios institucijos, gelbstinčios nuo chaoso.

Pavyzdžiui, siūlyta įtraukti į saugotinų teritorijų sąrašą Nemuno krantinę. Ta krantinė dabar yra bjauri ir ją kaip tik reikėtų visą perdaryti, gal net vietomis užstatyti. Kažkada tarp salos ir miesto centro buvo platus kanalas, krantinė buvo ne daugiau kaip trijų eilių, apsodinta medžių eile, ten, kur dabar dviračių takas, buvo terasa („cimbruvka“) – apie trisdešimt metrų pločio ir visada pilna žmonių. O kanalas buvo toks platus, kad juo plaukiojo garlaiviai ir iki salos nuo centro keldavo motorinė valtis. Ten knibždėjo laivų, Kaunas buvo tikras upių miestas, bet visa tai sunaikino nevykę urbanistiniai sprendimai: nežmoniškai išplatino krantinę, užpylė kanalą, iškėlė labai įspūdingą žiemos uostą. Dabar ten tik pastipusios katės plūduriuoja.

Buvo sunaikinta Kauno savastis, ir matant tokius dalykus ima atrodyti, kad geriau tada tegu Kultūros paveldo departamentas apsikabina skvernais ir nieko neleidžia. Vis dėlto tinkama nėra nei viena, nei kita išeitis.

- Egzistuoja nuomonė, iliustruojama Vilniaus pavyzdžiu: jo senamiestis unikalus, nes ten viename name atsiskleidžia keli stiliai, atsiradę būtent todėl, kad namai buvo perstatomi negalvojant apie paveldą. Be to, miestas ir namai turi tarnauti žmogui ir jis turi juos persistatyti, kaip jam patogiau. Ar galima vadovautis tokiu požiūriu sprendžiant paveldo klausimus?

- Klausimas labai aštrus, gilus ir platus. Pradėsiu nuo to, kas tas senamiestis ir istorija mums yra apskritai? Kodėl mes jį vertiname? Kodėl visi braunasi į senamiestį, o ne į Šilainius?

Galėtume vaikščioti, turistus vežtis, daryti ekskursijas po Šilainių mikrorajono silikatinius garažus: ten stovi visokių automobilių, „diedai“ geria, dainuoja „Ilgiausių metų“...

Bet visi nori į senamiestį, nes ten yra kultūriniai sluoksniai, istorija, ten jauku, gatvės uždaros, visokie bokštai iškilę. Jei imsi ten statyti, ką nori, ta vertė gali išnykti. Ir senamiestis bus perdarytas, perstumdytas, išgriautomis arkinėmis sienomis.

O tuos istorinius sluoksnius turime ir Kaune. Jis kūrėsi kaip carinis miestas–tvirtovė: čia buvo draudžiama statyti daugiau nei du aukštus, buvo daug medinių namų, grįsti keliai, gatvės, mediniai šaligatviai, konkė. Smetonos laikais, į visa tai nelabai žiūrėdami, Kaune statė modernius namus, nes tokios sąvokos kaip architektūros paveldas beveik nebuvo. Todėl atsirado tokie puikūs pastatai kaip Pieno centras ir Profsąjungų rūmai, Klinikos ir daug kitų. Kaunas įgijo nepakartojamą visoje Lietuvoje savastį – tarpukarinio modernizmo visumos įspūdį. Kaune tokie yra ištisi kvartalai, kai kiti miestai Lietuvoje turi tik šiokius tokius gabaliukus. Tai viena didžiųjų miesto verčių.

Dabar prasidėjo nauja statybų banga, kartais paskatinta didelio godumo – atsirado ir kolegų architektų, kurie atitinkamai projektuoja: jei ne dvidešimt, tai bent dešimt aukštų, o geriausia, kad ir visi trisdešimt. Ir visa tai pateisinama sakant: pažiūrėkite, Smetona jokio paveldo nepaisė, ir dabar turime gražų miestą. Taip ir buvo, teisingai, dabar mes turime tų laikų architektūrą, ir ji atrodo tikrasis Kaunas. Tad štai ir kyla klausimas, ką daryti: ar čia ir sustojame, nes tai įaugę į žmonių atmintį ir galų gale – atvirukinį Kauno vaizdą, ar galima plėtotis.

Aš manau, kad plėtotis galima, bet su viena sąlyga: jeigu tai darai išmoningai, jei turi klausą, jautrumą – tada gali daryti didžiausias pertvarkas, nes atneši naują kokybę, nenaikindamas senos. O tai pas mus vyksta labai retai: „Metropolyje“ ar kitose vietose kiemuose kyla didžiausios dėžės, naikinančios kiemų erdvę... Taip ir prireikia uždėti apynasrį. Bet taip sustabdome bet kokią tolesnę plėtrą. Ir reikia pasirinkti: bandome išsaugoti tai, kas yra, ir nieko nebestatome ar statome, bet rizikuojame, kad bus suniokota tai, kas buvo. Ką daryti? Aš ir pats nežinau.

- Ar iki šiol autentišką Kauno senamiestį pavyko išsaugoti?

- Kaunas turi dvi upes, krantų šlaitus, tarpukariu buvo visos Lietuvos modernizmo lopšys, mažasis Paryžius, turėjo miestietišką kultūrą – su tuo Kaunui mirtinai pasisekė, palyginti su kitais miestais. Bet senamiestis, mano nuomone, yra vidutiniškas net Lietuvos mastu. Pirmiausia - labai daug nugriautų, ištisai išardytų kvartalų, pavyzdžiui, Jonavos gatvėje. Iš Vilniaus gatvės irgi tik pasuk, paeini pusantro kvartaliuko, ir jau kiaura, kraštas. Senamiestis lyg žuvies nugarkaulis apgraužtas iš visų pusių: likę tik keli mėsos gabaliukai – net Kėdainiai turi daugiau.
Negana to, trečdalis Kauno senamiesčio yra izoliuotas ir miręs – tai Laisvės alėjos tęsinys Šv.Gertrūdos gatve Kauno pilies link. Jis yra sudarkytas, nes ten nesustodamas Vilijampolės ir Aleksoto link dunda transportas: nei sustosi, nei išlipsi, nei krautuvę pastatysi, nei gyvenamąjį namą. Ten žmonių tiesiog negali būti, ir šią problemą reikia spręsti.

Bet blogiausia tai, jog 90 procentų senamiesčio namų yra gryna butaforija. Kunigaikštystės laikotarpiu ten galbūt vyravo gotika, paskui namai buvo iš naujo perstatyti, todėl gotikiniai liko tik rūsiai, o viršuje – pseudoklasicizmas su savo puošyba. Tai pusiau kopijos – savo laikų provincijos miesto stilistika. Bet ji buvo tikra, jos, kaip ir Soboro, negalima nurašyti. Tų namų stogai buvo žemi, skardiniai, bet jie sudarė vientisą įspūdį. Tai buvo Europos miestas: namai ornamentuoti, apačioje – siauros vitrinos su langinėmis arba plačios „smetoniškos“, pro kurias vykdavo gyva prekyba. Tai ir yra būtent tie sluoksniai, apie kuriuos kalbėjote, kurie ir sudaro miesto autentiką.

Gal čia reikėjo pasakyti „stop“, nes buvo visai gerai. Bet dar prie sovietų vyko kompleksinis kvartalų kapitalinis remontas. Ką tai reiškė? Pirmiausia, išgriovė sklypų struktūras: anksčiau gatvėje rikiavosi namas prie namo, o gilyn ėjo siauri sklypai – kartais „u“ raidės formos – tokios kišenės. Vėliau sandėliai, buvę kiemuose, buvo rekonstruoti ir pastatyti namai, todėl susidarė tarsi šuliniai ir visa senamiesčio erdvė buvo taip suskaidyta. Sandėliukus išgriovė, o visi tie sklypai susijungė į vieną idiotišką erdvę. Bet tai dar ne viskas – ten, kur buvo kokie nors ornamentai, nukapojo ir dar užstatė bedvasius trečius aukštus. Namas atrodo vargšas, beveidis – tiesiog karikatūra.

Ir tai dar ne viskas – sugalvojo, kad Kaunas turi būti kaip atvirukas – Šveicarijos miestas čerpių stogais. Ir uždėjo juos aukštus kaip Haufo pasakose, tokius smailius ir iš čerpių. Įsivaizduojate: pirmas aukštas – sovietinis niekalas, antras – likęs iš caro laikų, po žeme – gotika, trečias aukštas bedvasis, o ant viršaus – pasakų stogas. Viešpatie! Ir tai mūsų senamiestis?

- Išeitų, kad didžiausia grėsmė Kauno paveldui yra isteriškas bandymas tą paveldą saugoti kuriant butaforiją? Kita vertus, kas geriau – butaforija ar griuvėsių krūva?

- Architektūroje nedaryti butaforijos nuspręsta dar 1937 metais. Bet Lietuvoje vis tiek turime Trakų pilį, Valdovų rūmus, Kauno pilį ir dar daug kitų dalykų, kurie yra butaforiniai.

Reikia išsiaiškinti, kas lietuviams ar kauniečiams yra tas paveldas. Pavyzdžiui, pilis. Yra griuvėsiai, jie tikri, bet jų beveik nematyti. Ar tautos stiprybei kelti būtinai reikia pastatyti ant jų pilį? Jei reikia vardan tautos, kuri baigia išsivažinėti, gal verta nors ir iš silikatinių plytų pastatyti – nežinau. Bet tada iš esmės gali pastatyti naują senamiestį. Beje, kitame Nemuno krante yra puikių vietų bokštams. Gal būtų net visai smagu, bet labai neteisinga.

Galų gale niekas taip ir neįvardijo, kas yra ta Kauno savastis, svarbiausios savybės, kurias reikia puoselėti. O tai turėtų būti prioritetai, pagal kuriuos būtų sprendžiama visa kita – kas mieste yra brangaus, svarbaus. Kas sudaro emocinį branduolį. Pavyzdžiui, laivybos istorija, garlaivių uostas centre, modernioji Kauno architektūra kaip visuma, o ne po vieną namą, šlaitų užstatymas, Neries upės vagos krantai, fortai, atmintinos vietos – „Tulpė“, „Daina“, „Pasaka“. Tradiciniai pavadinimai, susitikimų vietos su senąja paskirtimi. Tai tada puoselėtume, į tai atsiremdami kurtume visus kitus planus, sprendimai galėtų būti drąsesni – taip stengiamasi daryti visame pasaulyje.

- Grįžtant prie to butaforinio paveldo: ar Kaunas neturi tikro, kad reikėtų kurti jį beveik dirbtinai?

- Pirmiausia, ką mes turime galvoje sakydami „tikras paveldas“? Dar yra likę namų, nepaliestų anų rekonstrukcijų. Tik jų yra nedaug, be to, ir jie nėra tokie nuo pat „gimimo“.

Turime Rotušės aikštę, pačią Rotušę, Katedrą, kad ir tą patį Perkūno namą, nors ir šiek tiek perstatytą. Ir gal tai įdomiau negu fantazuoti – tada labai lengva prarasti tikrumo jausmą. Nėra tos ribos, iki kurios gali pakeisti.

Ir vėlgi reikia kelti sau klausimą, kas yra svarbu, kas ta kultūra – reikia nors dėl sąvokos susitarti. Kad ir prisiminus tą nuvalkiotą frazę, kad viskas turi tarnauti žmogui: istoriniai pastatai tarnauja žmogui vienaip, o modernūs statiniai – jau kitaip. Tad ar jam labiau tarnaus senas, nepatogus apgriuvęs namas, kuris yra tikras, ar tas pats namas, perstatytas iš naujo, ar tik paaukštintas, ar naujai nutinkuotas ir didesniais langais, nes taip patogiau gyventi? Galbūt įmanoma harmonija? Tai sunku pasakyti, reikia tiesiog susitarti.

Kita vertus, galbūt reikia įsiklausyti į žmonijos per daug metų sutartus dalykus: nekurk butaforijos, o jeigu kažką kuri, tai tegu būna matyti, kad nauja. Jeigu jau plėtotis, tai taip, kad naujos vertybės nenaikintų senųjų. Tą senąją nuotaiką galima papildyti šiuolaikiniais dariniais – kai kur to net ir reikia. O kai kur kaip tik visai nereikia.

- Kalbėjote, kad Kauno senamiestis gana pagadintas. Butaforija – irgi ne išeitis. O ar gali jam padėti šiuolaikinė architektūra?

- Tai ir norėjau siūlyti kaip išeitį: pirmiausia, kol mes neišspręsime transporto klausimo, visa kita bus tik smulkmenos. Reikia išvaduoti senamiestį nuo to bjauraus transporto Šv. Gertrūdos, Birštono ir Šauklių gatvėse – čia didžiausias Kauno senamiesčio šašas.

Paskui reikėtų pagalvoti, ką daryti su tais sugadintais beveidžiais namais – pavyzdžiui, ištisa J.Jablonskio gatve: veikiausiai reikėtų juos inventorizuoti. Jeigu panašu, kad ligonį dar galima išgydyti, siūlyti jį pataisyti. Kitus, kurie perdaryti visiškai be talento, galbūt reikėtų drąsiai rekonstruoti. Reikėtų sudaryti bent eskizus, kuriuos galėtume siūlyti savininkams: kam jam prekiauti per siaurus langiukus, kurie padaryti sovietų laikais, kai geriau padaryti vitrinėlę, kurioje blizgėtų prekės?

Naujos architektūros neverta bijoti, jeigu ji gera. Aišku, ant Rotušės trečio aukšto kelti nereikia, bet kai kur galima atstatyti buvusias siauras kiemų erdves, kad jos būtų humaniškesnės. Dabar – ištisiniai kiemai, kuriuose laksto tuntai vaikigalių lyg kokiuose Šilainiuose. Reikia užstatyti tarpus, likusius tarp namų, bet užstatymas turi būti neįžūlus, kontekstualus, šiuolaikiškas, įaugantis į aplinką.

- Kalbant apie paveldą paprastai galvoje turimas tarpukaris ir ankstesni laikai. O sovietinė architektūra daug kur minima kaip paveldą naikinantis parazitas. Ar ji iš tiesų nieko verta, ar tiesiog visiems dar bloga nuo paties sovietmečio?

- Seniau niekalu buvo vadinama visa tarpukario architektūra. Lietuviška meška miegojo, paskui atsibudo, pasiraivė... na, gal ir nieko ta Smetonos architektūra. O dabar nusprendė net saugoti.

Kur jie buvo anksčiau? Mane ši architektūra dar sovietmečiu žavėjo savo įsirašymu į aplinką, masteliu, estetika, detalėmis, erdvėmis, pasisukimais, laiptų turėklais. Bet kai anksčiau tai sakydavau, visi į mane skersuodavo, o dabar jau klausia: ar žinai, kad ten labai gerai?..

Grįžtant prie sovietinės architektūros, pamenu, kai užsieniečiai įsigijo viešbutį „Lietuva“ Vilniuje. Teko ten būti: medžio detalės, durų angos... Kai matydavau prieškario pastatus su juodojo ąžuolo rėmais, masyviomis rankenomis, sovietiniai atrodė nieko verti, bet, palyginti su dabartiniais plastmasiniais sprendimais, ir ten atrodo gerai. O gal čia tik laikas kaltas? Ji senstelėjo ir dabar atrodo vertingesnė? Bet kategoriškai nesutinku, kad visa, kas iš sovietmečio, būtinai niekam tikę: laikotarpis savaime architektūros vertės nenusako.

Tačiau yra ir to, ir to. Labai daug tikrai netikusios architektūros, masiškai sugadintų miestelių erdvių. Bet yra ir gerų dalykų – kaip ir visada. A.Smetonos laikais buvo kitas požiūris – buvo statoma moderniai, bet gal ne taip drastiškai, estetika buvo humaniškesnė, labiau romantizuota.

Prie sovietų atsirado šūkis: „ant seno svieto griuvėsių naują pastatysim“. Tą jie ir darė: kai atėjau studijuoti, visi tik ir griovė, statė aukščiausius namus, nepaisydami aplinkos – tai buvo masiškas ėjimas alkūnėmis. Bet ir dabar yra taip besielgiančių: lyg vaikiška liga, kuria, rodos, net ir dabar visi architektai būtinai turi persirgti. Sovietmečiu jie neigė visą prieškarį – sąmoningai ar ne – nežinau. Kita vertus, yra padaryta ir gerų dalykų, tad dabar tikrai neverta skirstyti, kada kas statyta: namas gali būti ir vakar pastatytas, bet, jeigu geras, verta jį saugoti.

 

Austėjos Masiokaitės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*