Rugsėjis

Rugsėjo 10 d., grojant XIX a. sukurtam M.K.Oginskio polonezui „Atsisveikinimas su Tėvyne“, Kaune, S. ir S.Lozoraičių muziejaus menėje, prasidėjo Vytauto Didžiojo ir Vakarų Bretanės universitetų organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvių–prancūzų kultūriniai ryšiai XIX amžiuje“. Noras paanalizuoti kultūrinius ryšius, išsiaiškinti, kas prancūzams buvo Lietuva ir lietuviai, subūrė įvairių sričių – literatūros, istorijos, kultūros – tyrėjus prie vieno stalo. VDU kanclerė Auksė Balčytienė sakydama įžangos žodį teigė, jog tam, kad būtų suvoktas tapatumas, būtina domėtis politika, kultūra, literatūra ir asmenybėmis, o svečias iš Prancūzijos ambasados Lietuvoje Pascalis Hanse pabrėžė visuomeninių santykių aktualumą.

Konferencijoje daug dėmesio skirta XIX a. lietuvio tapatumo problemai aptarti. Prof. Egidijus Aleksandravičius (VDU) šią temą aptarė ir savo pranešime. Jis pabrėžė, jog XIX a. pradžioje į Prancūziją emigravę lenkai ir lietuviai paryžiečiams buvo žinomi kaip bendra lenkų tauta. Patys lietuviai, nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau visais įmanomais būdais stengėsi atsiskirti nuo lenkų bendruomenių. Taip emigrantas iš Lietuvos, aktyvus politinis veikėjas Prancūzijoje Mikalojus Akelaitis įkūrė pirmąją lietuviškai kalbančių emigrantų organizaciją „Želmuo“. Joje lietuviai suvokė savo tapatumą ne tik todėl, kad gimė Lietuvoje, bet ir todėl, kad jautė savo kalbos išskirtinumą.

Konferencijos metu nuo tapatumo temos nenutolta: profesorė Marie–France de Palacio (Université de Bretagne Occidentale) kalbėjo apie emigrantų ryšius su Lietuva apie 1860 m. Šie ryšiai taikliai buvo pavadinti Prarastuoju rojumi. Profesorė šį „rojų“ apžvelgė trimis aspektais. Pirmiausia buvo paliestas romantinis heroizmas, neatsiejamas nuo savos šalies ilgesio: lietuvis savo likimą lygina su žydų ištrėmimu. Todėl čia svarbus antras aspektas – išeivių atsiminimai pateikiami iš asmeninės retrospektyvios pozicijos, į kurią įtraukiama ir kolektyvinė sąmonė, o laiškai tampa patraukliausia forma informacijai skleisti. Laiškuose dominuoja trečias aspektas – lyriškumas. Neįveikiamas nuotolis iki tėvynės paklaidina autorius tarp fikcijos ir tikrovės, leidžia vadovautis stereotipais, idealizuoti vietoves ir gamtą, semtis idėjų iš prancūziškosios literatūros, nes rašymas išeiviui – tai paskutinis veiksmas, padedantis atkurti prarastą identitetą.

Kaip prieštara istoriko E.Aleksandravičiaus pranešimui nuskambėjo doc. Nijolės Vaičiulėnaitės–Kašelionienės (VPU) teiginys, jog žymaus prancūzų dailininko Antoine’o Jeano Groso paveiksle „Napoleonas Ylavos mūšio lauke 1807 vasario 9 dieną“  nutapytas pargriuvęs ir sužeistas lietuvių husaras, visu kūnu ir iškelta ranka besitiesiantis imperatoriaus link. Tai reiškia, kad Napoleono kariuomenėje lietuviai galėjo būti skiriami nuo kitataučių. Tokius faktus pateikia paveikslo istorijos aprašymai, kuriuose ir įvardijamas nutapytasis lietuvis. Tačiau tame pačiame pranešime docentė pateikia ir priešingą pavyzdį: Vilniaus kraštą aprašinėjąs H. de Balzakas, mūsų dabartinę sostinę įvardija kaip lenkišką miestą. Tai rodo, kad Lietuvos tapatumo problema vis dėlto buvo išties opi.

Emigracijos temą palietė ir Philippe'as Edelis, Prancūzijoje leidžiamo „Lietuviškųjų sąsajų“ („Cahiers Lituaniens“) leidinio redaktorius. Jo dėka buvo prisimintas vieno didžiausių XIX a. gamtos tyrinėtojų Louis Henrio Bojanuso imigracijos į Lietuvą atvejis – tai buvo vienas talentingų žmonių, atvykusių į mūsų kraštą dėl nesibaigiančių Prancūzijos revoliucijos konfliktų. Jis pasirenka Vilnių – vieną iš carinės Rusijos kosmopolitinių miestų ir, gavęs darbą Vilniaus universitete, pasiekia karjeros aukštumų. Bojanusas Lietuvoje buvo vertintas ir kaip mokslininkas, ir kaip pedagogas, galiausiai tapęs rektoriumi. Pranešime nuskambėjo nostalgija dėl napoleonmečiu prarasto Prancūzijos talento.
Dr.Linas Venclauskas (VDU) skaitė pranešimą apie Kauną Napoleono karų metu. Yra žinoma, kad Kaune Napoleono kariuomenė kėlėsi per Nemuną. Imperatorius tikėjosi, kad karo veiksmai prasidės iškart po persikėlimo, tačiau to nesulaukė. Pagrindine  priežastimi pranešėjas įvardija nepalankias oro sąlygas (tuo metu kilo stipri audra, oras smarkiai atšalo). Kita vertus, šis kraštas buvo armijai nežinomas: anot L.Venclausko, Napoleonas įsivaizdavo, kad Indija yra kažkur čia pat Lietuvos. Taigi Kauną kariuomenė pereina tyliai ir ramiai kaip tranzito tašką. Pasiekus Vilnių, prireikė keturių dienų mūšio, kad miestas būtų okupuotas. Dėl kilusio pasipriešinimo Napoleonas kreipėsi į universiteto bendruomenę prašydamas išsiaiškinti, kaip reaguojama į jo kariuomenę. Nors dauguma vilniečių Napoleono laukė kaip išvaduotojo, tačiau to meto žmonių viltys buvo bergždžios: kaip teigia įvykio amžininkai, Napoleonas neskyrė lietuvio nuo lenko.

Habil. dr. Corine Defrance (Centre National de la Recherche Scientifique) savo pranešime „Raymond Schmittlein ir Napoleono žygio Lietuvoje atsiminimai“ pristatė 1937 m. organizuotus minėjimus, skirtus 125–osioms Napoleono persikėlimo per Lietuvą metinėms. Buvo aptarti Prancūzijos ir Lietuvos santykiai 1930 m., bandyta paaiškinti, kokių politinių motyvų vedama Paryžiaus ir Kauno valdžia tais pačiais metais surengė bendrą paminėjimą. Taip pat buvo nurodyti du veiksniai, paskatinę šį įvykį:  dauguma Lietuvos gyventojų  šiltai sutiko Napoleoną ir jo armiją, o 1812 m. liepos pirmąją imperatorius paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Pranešimo metu nepamiršta atskleisti Raymondo Schmittleino indėlio organizuojant minėjimą – pirmasis prancūzų lektorius Kauno universitete buvo pagrindinis iniciatorius ir varomoji jėga.

Doc. Genovaitė Dručkutė (VU) perskaitė intriguojantį pranešimą apie Prancūzijos, prancūzų ir jų santykius su lietuviais Jozefo Franko „Memuaruose“. Šiuose atsiminimuose minima Napoleono Bonaparto asmenybė, reprezentuojanti Prancūziją, imperijos politiką 1796–1817 m. Įdomu tai, kad J. Frankas sukuria kintantį Napoleono ir jo armijos portretą, bet dažniau iš neigiamos pusės. Bonapartas neigiamai apibūdinamas ne tik tada, kai 1812 m. pralaimi Rusijos imperijai ir nepateisina lietuvių vilčių, bet ir tada, kai yra lyginamas su caraičiu Aleksandru – laikomu tobulu imperatoriumi, kūrusiu kultūrinį Vilniaus gyvenimą. J. Franko „Memuaruose“ išryškėja švietimo epochos mintis, jog pažanga pasiekiama ne revoliucijomis, bet naudingu, kurti leidžiančiu darbu.
Prof. Thierry Laurent'as (Université Paris IV) paminėjo, kiek XIX a. Prancūzija žinojo apie Lietuvą – ją garsino A. Mickevičiaus paskaitos, F. de Sosiūro tyrinėjimai ir Napoleono armijos prisiminimai apie egzotišką kraštą. Taip pat buvo pristatytas P. Merimée, domėjęsis žemaičių tarme, pagonybe. Novelės „Lokys” autorius ima rašyti apie Lietuvą – šalį, kuri kalba senąja kalba, savo kūrinį padabina lietuviškais žodžiais (tokiais kaip Gediminas, Vilnius ar Raseiniai), įtraukia apeigas, ritualus ir gamtovaizdžius, panašius į tuos, kurie pavaizduoti A. Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas”. Šypseną kelia tai, kad P. Merimée, būdamas vertėjas iš rusų kalbos, lietuvius laiko slavais. Primityvizmu ir mistifikacija persmelktoje novelėje „Lokys” susipina fantazija ir tikrovė,  išryškėja žmogaus ir žvėries ryšys.

Konferencijos metu bene daugiausia diskusijų sukėlė doc.Rūsčio Kamuntavičiaus (VDU) pranešimas, kuriame atskleista, kaip atrodė XIX a. pabaigos žemaičiai prancūzo keliautojo akimis. Šia tema pranešėjas pristatė stereotipus apie Lietuvą kaip nepažintą kraštą ir pateikė itin įdomių faktų: pavyzdžiui, kaip žemaičiai jau nuo XVIII a. buvo įsivaizduojami esantys pusiau žmonės, pusiau žvėrys, gyvenantys miške. Pranešimo autoriaus manymu, Žemaitija buvo laikoma labiausiai atsilikusia Lietuvos dalimi – taip buvo manyta dėl pagonybės apraiškų ir krašto nepažinumo, nes į Žemaitiją buvo vykstama rečiausiai. Anot pranešėjo, užsieniečiams negatyvų požiūrį kėlę miškų ir pelkių vaizdai, XIX a. antrojoje pusėje kelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Dėl to pradėta domėtis mūsų krašto tautosaka ir kultūra, o svarbiausia – lietuvius imta skirti nuo lenkų ir baltarusių.
Prof. Irena Buckley aptarė lietuvių keliautojų įspūdžius. Pagrindinis XIX a. lietuvių kelionių į užsienį tikslas buvo pamatyti Paryžių. Juos traukė Prancūzijos, kaip kultūros šalies, įvaizdis. Lietuvos aristokratams Paryžius buvo gerai žinomas iš keliautojų pasakojimų, literatūros, todėl susikurtas Prancūzijos  vaizdinys buvo itin teigiamas. Būtent dėl tokio šalies išaukštinimo mūsų keliautojams dažniausiai tekdavo  nusivilti išvydus reginį savomis akimis. Lietuvius stulbindavo purvinos gatvės, klestinti prostitucija, miesto elgetos, skurdo ir prabangos kontrastas. Taip pat stebino architektūra bei aukštas mokslo ir kultūros lygis, nors Paryžiuje sutikti neišsilavinę žmonės susilaukdavo kur kas įspūdingesnių aprašymų nei išsilavinusieji. Dar vienas įdomus kelionių aprašymo aspektas yra tai, kad lietuviai rašė vedami švietėjiškų tikslų, o prancūzai – romantizmo įtakos. Tai lėmė gerokai objektyvesnį lietuvių kelionių aprašymo stilių negu prancūzų. Taigi XIX a. susiformavęs Prancūzijos vaizdinys buvo stipri paskata savam identitetui stiprinti.

Napoleonas, perėjęs Vytauto Didžiojo tiltą, simboliškai sujungė Lietuvos ir Prancūzijos kultūras. XIX a. užsimezgę šilti tarptautiniai santykiai atsispindėjo ir konferencijos metu: jos dalyviai sutarė netrukus ir vėl susitikti.