PLAČIŲJŲ GELEŽINKELIŲ PAVELDAS KAUNE: AR ĮMANOMA JĮ ATGAIVINTI?  2

Iveta Taparauskaitė
www.kamane.lt , 2010-08-05

Gyvename sparčiai tobulėjančiame technikos bei inžinerijos pasaulyje, o mūsų aplinka nenumaldomai kinta. Kas prieš 10 metų buvo nauja, šiandien gali atrodyti seniena. Kultūros paveldo apsaugos institucijos Lietuvoje daugiausia rūpinasi tik prestižinės architektūros objektais, bet pastaruoju metu dažniau atsigręžia į technikos ir pramonės įrenginius. Pradedama kalbėti ir apie užmirštų bei apleistų pramoninių zonų regeneravimą – atnaujinimą ir pritaikymą naujai paskirčiai. Itin populiarėja tokių vietovių konversija į visuomenines erdves. Būtų nedovanotina tik užfiksuoti pramonės objektus ir leisti jiems sunykti, nes Lietuvoje šie ištekliai ir taip nėra gausūs. Neturėtume laikytis požiūrio, jog verta saugoti tik tą paveldą, kurio tvarkymui gaunama lėšų.

Pamirštas pramoninio Kauno objektas

Kaune daug nenaudojamų pramoninių objektų ir teritorijų, bet šį kartą kalbėsime apie tokį, kuris pasislėpęs nuo pašaliečių akių ir retai kam žinomas – tai lokomotyvų depas, įsikūręs prie pat Nemuno. Lietuvoje išlikę tik du tokios paskirties įrenginiai – Vilniuje ir Kaune. Nors depo teritorija geležinkeliečiai ir rūpinasi, tačiau jos „galiojimo laikas“ eina į pabaigą. Tad ateičiai būtų galima pasiūlyti keletą idėjų, kurios padėtų geriau pažinti geležinkelių paveldą, atsiskleisti jo žavesį ir tuo pačiu neleistų šiai vietovei iki galo sunykti.

Kauno depas. O.Stasiukaitienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kauno depas. I.Taparauskaitės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirmiausia pažvelkime, ką seno ir įdomaus tame depe galima pamatyti? Esama čia tik geležinkeliui būdingų įrengimų: garvežių grąžos ratas, kuriuo į remonto dirbtuves buvo įvežami didžiuliais garų kamuoliais springstantys garvežiai, viena pirmųjų elektrinių Kaune, smėlio (kuriuo ir dabar stabdomi nevaldomi traukiniai), medinių pabėgių džiovyklos, drezina, kurią daugelis matę tik filmuose ir dar daug kitų keistų įrengimų. Depo teritorijoje išlikę keletas XIX a. pastatų, atspindinčių geležinkelių statybos pradžią Rusijos imperijoje. Depo kompleksas priklausė Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio trasai, tai buvo pirmoji geležinkelio linija, nutiesta per Lietuvą. Depo teritorija jau dabar traukia technikos mėgėjus, tačiau be leidimo į ją patekti neįmanoma. O kas gi nenorėtų pasmalsauti, kaip atrodo išlikę įrenginiai?

Kauno depo elektrinė. I.Taparauskaitės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kauno depo teritorijos žemėlapis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ši pirmoji geležinkelio trasa, baigta 1862 m., Rusijoje vaidino itin svarbų ekonominį bei strateginį vaidmenį. Jei ne šis geležinkelis, kažin ar būtų augusi Lietuvos ekonomika. Mūsų kraštas galėjo likti apleista carinės Rusijos provincija, o susisiekimas arkliais ir toliau tebebūtų greičiausias keliavimo būdas. Tad geležinkelis pakreipė Lietuvos ekonomiką link spartesnės ir pažangesnės raidos. Dar po dešimtmečio nutiesus trasą Liepoja – Romnai su kitais Lietuvos miestais sujungtas Kaunas tapo svarbiu geležinkelių transporto mazgu. XIX a. antroje pusėje buvo galima geležinkeliu susisiekti su Prūsija, Rusija, Lenkija, Latvija ir Ukraina.

Teminis parkas – kas tai?

Vakarų Europos miestuose senieji pramoniniai pastatai paverčiami gyvenamaisiais namais, viešbučiais, meno galerijomis, biurais ir kitokiais objektais, kuriems reikia daug erdvės. Taigi, naujų funkcijų skalė gana plati. Tačiau geležinkelio statinius, kurių įranga labai specifinė, sudėtinga pritaikyti kitai paskirčiai. Kauno depo atveju labai dėkinga objekto geografinė vieta – pastatai yra visai prie pat miesto centro (Šančiuose, šalia „žaliojo“ geležinkelio tilto). Ši vieta puikiai tiktų miestiečių laisvalaikio praleidimui ir galėtų savitai reprezentuoti miesto istoriją. Toks pramoninis kraštovaizdis būtų patrauklus ir miesto svečiams, ir patiems miestiečiams, mėgstantiems laisvalaikį leisti netoli nuo gyvenamųjų vietų.  

Kauno depo teritorijoje galėtų įsikurti teminis parkas. Teminio parko idėja dar tik pradeda populiarėti pasaulyje. Tokio parko nereikia tapatinti su Disneyland‘u. Nors jis turi komercinį pamatą, tačiau  protingai ir atsakingai suderinus komerciją ir paveldo pažinimą, galima sukurti patrauklią visuomeninę laisvalaikio erdvę. Ji taptų puikiu postūmiu vietovės urbanistinei regeneracijai – skatintų jos prikėlimą naujam gyvenimui. Autentiški geležinkelio depo įrenginiai pasitarnautų paveldo pažinimo gyvinimui (kitaip dar vadinamam animavimu, animacija).

Čia rastų tinkamą aplinką jau nebenaudojami lokomotyvai, drezinos, geležinkeliečių darbo įrankiai ir kiti veiklos atributai. Tai būtų gyvas muziejus – visus įrenginius ir daiktus būtų galima liesti, išbandyti, tiesiogiai patirti technikos istoriją. Autentiškoje aplinkoje galėtų atsirasti kavinės, kuriose padavėjai vilkėtų stilizuotas geležinkeliečių uniformas, specializuoti knygynai, čia rinktųsi antikvarinės technikos mylėtojai, aktyvių žaidimų ir veiklos rastų tiek vaikai, tiek paaugliai, galėtų vykti muzikos vakarai ir kiekvienas užklydęs ar šiaip smalsaujantis rastų pramogų ir poilsio vietelę, šalia nebenaudojamų besiilsinčių traukinių.

Depo teritorijoje gausu įdomių vaizdų su carizmo laikų pastatais, ją supa aukšti Nemuno šlaitai ir įspūdingos panoramos. Vieta ne tik romantiška, bet ir puikiai tinkama laisvalaikiui. Juk ne visi skuba į gamtą, esama ir pramoninio kraštovaizdžio mėgėjų, kuriems smagu paklaidžioti senosios technikos aplinkoje, pailsinti estetizmo prisotintas akis. Matyt, todėl pasaulyje populiarėja turizmo maršrutai po įvairius pramonės ir inžinerijos objektus.

Ekskursija po Kauno geležinkelio remonto dirbtuves (ir ne tik)

Technikos objektų apžiūra – nekasdieniškas užsiėmimas, tačiau tokiomis pramogomis vis labiau domimasi ir Lietuvoje. Atsiranda drąsuolių, kurie nesibaimina brautis į pramones objektų džiungles, susidurdami su įvairiomis kliūtimis. Technikos turizmas leidžia pajusti nuotykių dvasią, susidurti akis į akį su praeitimi, tarsi paliesti istoriją. Lietuvoje jau bandoma organizuoti ekskursijas po miesto komunikacines arterijas (vandentiekio, kanalizacijos trasas ir pan.). Visos kliūtys tokių kelionių dalyviams tik suteikia daugiau entuziazmo. Technikos turizmo devizas – patirti keblumų, nuotykių, kurie teikia kai kam taip trokštamo adrenalino.

Aštrūs pojūčiai dažnai palieka stipresnį įspūdį, nei pasivaikščiojimas po švarų muziejų tarp tvarkingai sudėliotų eksponatų. Kai nenaudojamose pramonės zonose įrengiami muziejai, sudėtine jų programos dalimi paprastai numatomos pramogos, per kurias susipažįstama su objektu, jame vykusiu gamybos procesu, patiriami kažkada čia dirbusių darbininkų išgyventi pojūčiai.

Buv. Kohtla Jarvės skalūno kasykla

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vienas tokių muziejų įkurtas Estijoje, buvusioje Kohtla Jarvės skalūno kasykloje. Jis išsidėstęs nebenaudojamose skalūno šachtose, o buvę darbininkai įdarbinti ekskursijų vadovais. Šioje vietoje lankytojams leidžiama patirti virpulį, leidžiantis į šachtas, vaikštant po jas, važinėjant požeminiais traukinukais. Kasyklos muziejuje galimos tokios ekstremalios pramogos kaip laipiojimas sienomis, dviračių sportas ant dirbtinų kalnų, auto ralis ir pan.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Muziejus buvusioje Kohtla Jarvės skalūno kasykloje

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kodėl gi panaši ekskursija negalėtų vykti Kauno geležinkelio objektuose? Apžiūra galėtų prasidėti nuo pažinties su specifiniais darbininkų namais – „kazarmėmis“; dalyviai išgirstų istorijų iš geležinkeliečių gyvenimo. Antras etapas vyktų lokomotyvų depo teritorijoje. Čia jau patys geležinkeliečiai supažindintų su visomis įdomybėmis, pademonstruotų darbo procesą ir padėtų lankytojams išbandyti šio amato subtilybes. Tuomet būtų galima kopti ant geležinkelio tilto, pasivaikščioti jo šalikelėmis, pasigrožėti Nemuno plukdomais vandenimis, gal net sulaukti virš galvos pradundančio traukinio. Paskutinis, ekstremaliausias ekskursijos momentas – pasivažinėjimas drezina po tunelį. Tikriausiai atsiras drąsuolių, norinčių pasivaikščioti tuneliu pėsčiomis, pasišviečiant „fanariuku“, kaip jo statytojai, bei išgirsti pasakojimą, kaip vokiečiai II Pasaulinio karo metais Kauno archyve studijavo tunelio brėžinius, kad galėtų jį susprogdinti.

Turbūt tokios kelionės metu patirti išgyvenimai ilgam liktų atmintyje. Tai būtų puiki istorijos pamoka su adrenalino doze. Ji leistų susipažinti su XIX a. inžineriniais laimėjimais ir politine miesto situacija, tuo pačiu patirti kraštovaizdžio grožį. Užsienio svečiams Kaunas giliau įstrigtų atmintyje, o vietiniai iš naujo atrastų savo miestą. Galbūt ši ekskursija taptų Kauno vizitine kortele?

Tai ne utopija. Tokios ekskursijos galimybė yra visiškai reali, tik apžiūrą reikėtų suderinti su geležinkelių administracija, taikytis prie vystančio darbo ritmo ir traukinių eismo laiko. Technikos paveldo pažinimo ekskursijų Kaune jau yra: supažindinama su transporto istorija mieste, „Stumbro“ gamykla ir jos technologijomis, transporto įvairove Kaune ir kt. Tačiau plačiųjų geležinkelių pažinimas kol kas nėra skatinamas. Tad reiktų pradėti ir šios srities geležinkelių paveldo išteklių animavimą, pateikti jį ne tik užsieniečiams, bet ir kauniečiams. Susidomėjimas senuoju technikos paveldu auga, o naujos pramogos tik skatina miestą gražėti, pripildo jį gyvasties.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*