Birželis

Dailininkas Rimvydas Jankauskas-Kampas. V.Tamoliūno nuotr.

Tikrasis Kauno bohemos atstovas, kurio gyvenimo būdas atrodė ne visai priimtinas ne tik Laisvės alėjos policininkams, bet ir kolegoms dailininkams. Žmogus, gyvenęs ir kūręs apleistoje ir šaltoje Kauno sinagogoje, kur iš savo paveikslų buvo susirentęs pašiūrę. Menininkas, kuris mirė vos pasiekęs brandos amžių, nes visas jo jėgas išsunkė tapyba ir alkoholis. Tapytojas, kurio paveikslų beveik neįmanoma nusipirkti, nes jie šiandien vertinami ne tik menotyrininkų, bet ir kolekcininkų.

Kuri šių legendų apie menininką Rimvidą Jankauską (1957-1993), visų vadintą tiesiog Kampu, arčiau tiesos, visuomet svarstoma, kai jo kūriniai atsiduria parodose. Ne išimtis ir Vilniaus galerijoje "Kunstkamera" šiuo metu veikianti Kampo darbų paroda. Tiesa, tai ne išsamus dailininko kūrybos pristatymas, o neseniai pasirodžiusio jo kūrybos albumo proga surengta ekspozicija.

R.Jankausko-Kampo kūrybos albumas. R.Marcinkevičiūtės nuotr.

Vilniaus aukciono išleistas albumas ne tik pavadintas labai lakoniškai "Rimvydas Jankauskas - Kampas", bet taip pat lakoniškai ir solidžiai sudarytas. Čia rasime trumpą biografiją ir bibliografiją, darbų sąrašą ir beveik šimtą geriausių kūrinių reprodukcijų. Įdomu, kad iš darbų sąrašo neįmanoma sužinoti, kam vienas ar kitas Kampo darbas priklauso. Pažymėta tik Vilniaus ir Kauno muziejų nuosavybė.

Nors po Kampo mirties jau praėjo septyniolika metų, o jo vardas vis dažniau minimas kalbant apie tapybos klasikus, tačiau tik dabar pradedama rimčiau žvalgytis į tai, ką jis sukūrė, ir kaip tai galima vertinti lietuviškojo meno kontekste. Naujasis albumas - tik pirmasis žingsnis link jo kūrybos pažinimo. Tai liudija ir išsamus, tačiau gana trumpas menotyrininkės Rasos Žukienės įvadinis tekstas, tik keli draugų atsiminimai ir vos žiupsnelis paties Kampo minčių.

Albume atsidūrė ir po Kampo mirties mano užrašytų jo bičiulių ir pažįstamų – tapytojo Jono Gasiūno, scenografo Jono Arčikausko, fotomenininko Gintaro Zinkevičiaus ir kitų – atsiminimų dėlionė. Apsilankius „Kunskameros“ galerijoje vykusiame Kampo albumo pristatyme kilo mintis sukurti dar vieną atsiminimų dėlionės variantą. Tą vakarą apie dailininko gyvenimą ir kūrybą kalbėjo albumo sudarytoja, Meno rinkos agentūros direktorė Simona Makselienė, menotyrininkė Raminta Jurėnaitė ir jo bičiuliai - architektas Eugenijus (Simas) Miliūnas, tapytojai Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Antanas Obcarskas.

Albumas. Tapytojų šeimos židinys pradeda švytėti

"Rimvidas Jankauskas - Kampas visų pripažintas kaip vienas stipriausių mūsų tapytojų ekspresionistų. Tačiau iki šiol nebuvo išleistas nė vienas jo kūrybos albumas, todėl ir sumanėme tai padaryti. Iš tiesų ši knyga - tai tik darbo pradžia, tikiuosi, kad kas nors jį pratęs. Suregistravome apie 200 Kampo darbų, apie šimtą jų reprodukavome. Taigi ir fotografuoti, ir registruoti, manau, dar tikrai yra ką. Juk niekas nežino, kiek apskritai yra Kampo darbų. Jis juos dažniausiai tiesiog išdovanodavo ar į ką nors išmainydavo.

Daugumą kūrinių suradome tiesiog klausinėdami jo draugus ir pažįstamus. Nacionalinis dailės muziejus turi tik vieną Kampo darbą, M.K.Čiurlionio muziejus - vienuolika. Dar aštuoni yra Vilniaus dailės akademijos fonduose. Tai jo studentiški kūriniai, tarp jų ir diplominis darbas. Vieną paveikslą yra įsigijęs Linco miesto muziejus. Tikėjomės albumą papildyti daugelio jo draugų atsiminimais ir buvome nustebinti, kad juos parašyti sutiko tik vienas žmogus." \Simona\

R.Jankauskas-Kampas."Autoportretas su kopėčiomis", 1981. R. Marcinkevičiūtės nuotr.

"Į paroda "Kunstkameroje" pirmiausia reikėtų žiūrėti kaip į Kampo albumo išleidimo foną. Šis pagaliau pasirodęs albumas - tai nepaprastai sveikintina Vilniaus aukciono namų direktorės Simonos Makselienės iniciatyva. Juk prieš keliolika metų išleistas katalogas jau seniai tapo  bibliografine retenybe. Naujame albume galima rasti solidų Rasos Andriušytės įžanginį žodį, draugų ir paties dailininko minčių.Tačiau pati vertingiausia jo dalis - reprodukcijos. Ten yra  atradimų menotyrininkams, ankstyvųjų Kampo darbų, kurių niekada niekas nepublikavo. Kol kas nėra muziejaus ar privačios kolekcijos, kurioje būtų sukaupta daug Kampo darbų, todėl albumas - svarbus žingsnis populiarinant jo kūrybą, kuri yra visokeriopai to verta. Šis pirmas rimtesnis leidinys turėtų paskatinti ir tolimesnius menotyrininkų tyrimus. Juk iki šiol daugelio Kampo darbų likimas yra nežinomas." \Raminta\

"Šiame albume nėra rimtos kūrybos analizės. Tik neilgas įvadinis tekstas. Ir jo gyvenimo - tik epizodai. Kažkodėl dauguma Kampo kompanionų, "Angies" grupės narių, iš viso nieko nenori šnekėti. Nežinau, kodėl. Gal nedrįsta, nenori nusišnekėti ar pasakyti per daug. O juk turėtų ką pasakyti. Ir nebūtinai panegiriškai, nes mes gana kritiškai žiūrime vieni į kitus. Kai kada net labai kritiškai. Nereikėtų bijoti pasakyti ir neigiamos nuomonės, pavyzdžiui, "man nepatiko, ir nežinau, kodėl jį čia taip garbina". Apie mūsų kartą kažin ar yra nors vienas išsamus albumas. O apie vyresnius? Yra puiki knyga apie Petrą Repšį, kurią pasiėmęs nieko apie P.Repšį nežinantis žmogus gali susidaryti gana išsamų vaizdą.Gali suvokti ir kontekstą, ir jo kūrybos šaknis. Labai man patiko ir Antano Eugenijaus Cukermano albumas. Ir viršelis, ir visas turinys - nuo pirmo puslapio iki pabaigos." \Elena\

R.Jankauskas-Kampas. "Vejuotas vakaras", 1991. Vilniaus aukciono nuotr.

"Mano manymu, ir naujoji Kampo knyga, ir paroda, ir šis vakaras vis dar skirti ne tam, kad visuomenei parodytume ar išsamiai pristatytume Kampo kūrybą. Man regis, tai pirmas ženklas, kad pats tapytojų šeimos židinys pagaliau pradeda švytėti." \Simas\

Lūžio zona. Kaip Kampas surado savąjį kelią

"Pasaulyje šeštas ir septintas XX a. dešimtmečiai susiję su jaunimo judėjimu. O pas mus amžiaus pabaigoje buvo ta laisvės nuojauta. Ilgai laukta išsivadavimo iš imperijos nagų galimybė. Man atrodo, kad tai irgi turėjo didelę įtaką Rimo kūrybai. Žmonės pradėjo vaikščioti gatvėmis su vėliavomis. Kas čia darosi? Jis sakė nežinantis, net kokias cigaretes pirkti. Anksčiau būdavo tik "Prima", o dabar ir vienokų, ir kitokių atsirado. Buvo tiesiog toks drebulys, kuris irgi be pėdsako nepraėjo. Tą žmonių pajudėjimą atliepė ir kitoks jo tapybos judesys. Dar vienas postūmis - didelį įspūdį Rimui padariusi Arūno Vaitkūno tapyba. Dideli formatai, visiškai išlaisvintas potėpis. Tiesa, Arūno spalva niuansuota. Pilki, rudi tonai, tik sublyksi tas raudonas, mėlynas. O Kampas pradėjo atvirai, be sentimentų. Ir tai buvo toks staigus posūkis, kad aš galvojau, kas čia darosi? Visiškai viskas pasikeitė." \Elena\

"1988 metų rudenį su Kampu, Arūnu Vaitkūnu ir kitais Kauno menininkais buvome plenere Baisogalos kolūkyje.Ten puikios sąlygos dirbti ir ilsėtis. 50 metrų baseinas paplaukioti. O Kampas labai depresavo. Jis neseniai baigė Dailės institutą ir tai buvo pirmasis jo pleneras. Nepatiko jam, kad tiek daug žmonių vienoje vietoje, kad reikia nustatytu laiku valgyti ar dirbti. Mes eidavom paišyti. Baisogalos dvaras labai gražus, taip pat ir apylinkės. O jis visą laiką sėdėjo bendrabutyje. Iš jo kambario matėsi Baisogalos parko takelis, ir Kampas jį tapė tris keturias dienas žiūrėdamas pro langą. Visą laiką tą patį formatą. Tarp gėrimų, žinoma, nes pagerdavome tai stipriai. Jis tiesiog nežinojo, ką daryti.  (...)

Ten būnant kažkas paskambino, kad Palangoje daro plenerą Vandentiekio ir kanalizacijos valdyba. Nusprendėm važiuoti. Su Kampu susikrovėm daiktus į mano „moskvičių“. O jis toks kiauras buvo, dugnas prarūdijęs, negalima buvo net kojų padėti, nes išlįs. Palangoje mums davė kalnus drobių, dažų, porėmių. Mes su Augiu Varkulevičiumi dirbome biliardinėje. Patapom, biliardą pažaidžiam. Po kelių dienų Kampas užeina pasižiūrėti, ką veikiam. Mes tuomet labai greitai - "a la prima" dirbome. Pokš pokšt ir baigta. O Kampui po instituto vis dar realizmas rūpėjo. Tačiau pasižiūrėjęs į tai, ką mes ten buvo padarę, jis atsikėlė ir sako: "Einu ir aš padurniuosiu." Nuo tada kad pradėjo durniuoti... Plenero pabaigoje jau buvo pristatyta nemažai paveikslų su tokiais žaibais, kampais. Stronciai, kadmiai. Raudoni, juodi. Plačiu teptuku. Taip viskas ir prasidėjo... Pratrūko." \Antanas\

"A.Obcarsko pasakojimas - tipiška tapytojo istorija. Visose kartose galime rasti kokią nors panašią istoriją. Tai tarsi tapytojų folkloras apie kitus tapytojus. Žinoma, jaunystėje Kampas kūrė labiau realistinius darbus, tačiau pretekstą kardinaliam kūrybos posūkiui jis turėjo surasti pirmiausia savyje, o ne išorėje, kolegų aplinkoje. Tokie dalykai neatsiranda taip paprastai. Ir net jeigu žmogus iki tam tikro momento taip netapo, tai jis apie tai labai daug galvoja, ilgai ieško tinkamų sprendimų." \Raminta\

"Negalėjo vien pasižiūrėjęs į kitus pradėti taip tapyti. Dažai irgi materija, stichija. Tu turi įeiti į tą stichiją, turi ją valdyti. Ne ji tave, o tu ją. Ir tai dar kažin, ar gausis gerai. Reikia gerokai padirbėti, paminkyti tą dažą, kad jis tau paklustų. Kad ne dumblas būtų, kad šviestų." \Elena\

Kūryba. Už geležinės uždangos gyveno Europos laiku

"Tapyba Vilniaus dailės institute buvo toleruojama tik privalomų siužetų rėmuose. Kitaip tais laikais ir negalėjo būti. Privaloma figūratyvinė kompozicija, būtinas siužetas. Ir kiek tu su spalva gali dirbti pagal tą siužetą, tiek ir lieka tapybos. Rimas buvo labai preciziškas žmogus ir jo akademinis piešinys buvo superinis. Piešdavo jis daug. Tiesa, su tapytojais Dailės institute nebepiešdavo, nes ten nebebuvo jam ką veikti. Visas kūno studijas, visą tą "gliancą" padarydavo puikiausiai. Labai domėjosi japonų grafika, graviūromis. Instituto laikais jas studijavo, labai daug apie tai diskutuodavome. Katsushika Hokusai ir Utagawa Hiroshige buvo išstudijuoti nuo-iki. Visas tas Kampo tapybinio gesto tikslingumas yra neatsitiktinis, jis išplaukia iš piešinio tikslumo. Ir tapyboje yra tas tvirtumas, nors ne visi darbai vienodai pasisekę." \Elena\

"Man labai įdomi Elenos Balsiukaitės išsakyta mintis, kad Kampui buvo svarbi klasikinė japonų medžio graviūra. Kai tai išgirdau, suradau atsakymą į daugelį klausimų. Visada svarstydavau, iš kur Kampo darbuose tokia aiški grafiška struktūra? Kalbėdavom apie rėkiančias spalvas, spontanišką tapybą, tačiau negalėjom nepastebėti, kad dar yra ir ta juoda linija. Ir ji labai tvirta. Klasikinės japonų graviūros kompozicija (žiūrint iš šių laikų perspektyvos) buvo labai moderni, fragmentiška. Ir Edgaras Degas, ir kiti XX a.pradžios menininkai ypač domėjosi japonų graviūromis dėl tų netikėtų fragmentiškų kompozicijų. Iš ten galėjo ateiti ir Kampo darbų kompozicijos fragmentiškumas. Juk jis nematė savo amžininkų "Naujųjų laukinių" (neoekspresionistinės vokiečių grupės “Neue Wilde”. – R.M.) tapybos originalų. Jis negalėjo jų matyti, nes tuomet, kai pradėjo kurti savo darbus, mes dar buvome uždaryti. Prie tų sprendimų jis turėjo ateiti kitais keliais, daug ką atrasti pats, tačiau chronologiškai jo kūryba sutampa su "Naujųjų laukinių" veikla." \Raminta\
"Tas motyvas, kurį Kampas tapė 1988 metų Baisogalos plenere pro bendrabučio langą, vėliau daug kartų kartojosi jo darbuose. Toks oranžinis takelis tarp žalio. Mat parko takelis buvo išpiltas raudonomis smulkintomis plytomis. Architektas E. (Simas) Miliūnas turėjo nusipirkęs labai gerą, turbūt patį pirmą darbą su tuo motyvu. Vėliau Kampas vėl prie jo grįžo ir tą motyvą nutapė juodai. Dar buvo ir žalias, raudonas, geltonas. Yra ir didžiulis, gal kokių keturių metrų paveikslas, darytas pagal užsakymą E.Miliūno projektuotame name." \Antanas\

"Man labai patiko Kampo paveikslas "Good bye Sinagoga". Kai jį nusipirkau, jis dar kabėjo parodoje, todėl man jo nenorėjo iš karto atiduoti. Tuomet Kampas ant knygos užrašė, kad tai - amžina mano nuosavybė. Taip ir nutiko. Kai turėjau finansinių sunkumų, pardaviau jį draugui už 10 tūkstančių. O paskui išpirkau atgal už 20 tūkstančių. Taigi, liko mano nuosavybė, nors šiuo metu yra pas sūnų. Tas darbas iš tiesų fundamentalus. Sinagoga susijusi su žydų istorija ir kultūra, su ta tradicija, kuri labai įtakinga ir visame krikščioniškame pasaulyje. Kampas su didžiule tapybine aistra, naudodamas tradicines tos kultūros spalvas nutapė sinagogą - suliejo istoriją, tradiciją ir dabartį. O po tos sinagogos jis man sakė pajutęs kažkokią krizę, prisipažino, kad ilgai nežinojęs, ką daryti, bet jau sugalvojęs. Tapys Antano Samuolio "Geltoną moterį". Ir tai, jo manymu, turėtų būti evoliucija, perėjimas į aukštesnį lygį. Tarsi dėstytojas studentui sakytų: "Paimk A.Samuolio darbą ir išplėtok jo temą." Iš pradžių Kampas nutapė paveikslo kopiją, o po kurio laiko parodė man didžiulę geltoną abstrakciją. Lygiai to paties formato, kaip ir "Good bye sinagoga".  Ji buvo tokia pat galinga, tokia pat apibendrinta, spontaniška, estetiška, globali, lakoniška ir drąsi. Tik  pirmajame paveiksle buvo tarptautinis pasaulis - žydiška kultūra, o šį kartą jis rado atramą lietuviškoje kultūroje. Tai A.Samuolis, kurį aš laikau pačiu geriausiu Lietuvos tapytoju, taip tarsi sulygino pasaulį su savimi, su Lietuva." \Simas\

Bohema. A.Periušo knygų herojus Kauno sinagogoje

"Sinagoga. Raminta Jurėnaitė sakė, kad jis gyveno kaip XIX-XX amžiaus pradžioje. Iš tiesų menininkai labai įvairiai gyvena. Niekam ne paslaptis, kad jie negyvena tvarkingai, neatlieka užduočių, nesumoka visų mokesčių. Jie gyvena tik tuo momentu, kai jie dirba savo dirbtuvėje, kai  tapo. Man neįdomios yra tos legendos apie laisvą Kampo gyvenimą, apie gėrimą, apie hedonizmą. Juk mačiau viską savo akimis ir žinau, kaip buvo iš tiesų. Viskas viename. Aiškinimasis, kažko ieškojimas, atsitrenkimas, vėl ieškojimas. Man į galvą yra labai įstrigęs Evaldo Janso performansas, kur jis prisirakinęs grandine vis bėga ir griūva, bėga ir griūva. Aš sau jį interpretuoju taip, kad menininkas nežino, kokio ilgio ta grandinė. Todėl vėl keliasi ir vėl bando startuoti, ir vėl griūna. Tai labai tiksli mūsų gyvenimo metafora ar alegorija. Juk tam tikra prasme menininkas visuomet yra apsėstasis. Jis apsėstas kažkokios idėjos, to žinojimo, ką jis nori padaryti." \Elena\

R.Jankauskas-Kampas. "Lieptas", 1992. Vilniaus aukciono nuotr.

"Viskas čia susideda. Ir prigimtis, ir meistriškumas. Prigimtiniai gabumai labai greitai užgęsta, jei jie nėra vystomi iki kraštutinės precizikos. Niekam, kas su juo bendravo, nėra paslaptis, kad Kampas dirbo labai intensyviai. Jis tikrai mokėjo dirbti ir išspausti iš savęs maksimumą tapyboje.“ \Raminta\

"Atsimenu, kad atgimimo metais daugelis architektų vėl staiga nėrė į menus. Gal iš tiesų tie įvykiai, žmonių sujudimas, ta laisvės nuojauta vėl iš naujo mus sužadino. Išlindome iš savo institutų ir vėl pradėjome vaikščioti po parodas. Mokydamasis Vilniaus statybos institute pas Algimantą Švėgždą aš ir pats tapiau, ir į parodas užsukdavau. Bet jos baigėsi Algimantu Kuru, Arvydu Šalteniu. Ta jaunąja karta, kuri buvo tik tuputį vyresnė už mus. O Kaune atgimimo metais pamačiau Kampo darbus. Iš pradžių man jie nepasirodė kuo nors ypatingi. Estetine prasme jis atrodė pernelyg šiurkštus, bet kažkas, atsimenu, sakė, kad Kampas - labai talentingas jaunas žmogus. Vėliau pajutau visą jo darbų jėgą. Teko ir su juo susipažinti. Kampas man pasirodė tarsi tipiškas populiariųjų Anri Periušo knygų apie impresionistus herojus. Vienas tų menininkų, kurie, užmiršę bet kokį asmeninį gyvenimą, visą savo dvasios aistrą atiduoda kūrybai. Dega savo svajonėse visiškai save naikindami, visiškai atviri. Jis, man regis, buvo visiškai fenomenalus atvejis Lietuvoje. Juk lietuviams būdingas santūrumas, šaltumas, išskaičiavimas. O Kampas kūrybai atiduodavo visą savo sveikatą ir dvasią.  Jo paveikslai kupini ne intelektualizmo, ne konceptualizmo, o širdies.  Tai šiais laikais yra vis brangesnis dalykas, vis mažiau to belieka."  \Simas\

"Žiauru. Šešeri metai tapytojui - labai nedaug. Bet, matyt, taip buvo lemta, taip reikėjo. Antraip nebūtų ir tokių darbų. Neatsitiktinai Rimo gyvenimo ir kūrybos apykaita buvo daug greitesnė, daug skubesnė. Būdavo iškritęs iš gyvenimo kokią 10 dienų. O paskui suvalgo pusę litro medaus, atsigeria arbatos („čefyro“) ir nutapo tuos paveikslus, kuriuos matote čia parodoje. Pavyzdžiui, eini senamiesčiu kokią 10 ryto, Rimas jau eina iš dirbtuvės. Jis keldavosi labai anksti ir jau  seansą atidirbęs eina su kompanija į desertinį barą kavos gerti. Ankstyvas kėlimasis jam buvo kaip ritualas. Aš klausdavau: taisai? "Ne, - sako, - nebent apverčiu, iš naujo surizikuoju." O rizikuoti gali tik tuomet, kai daug dirbi. Juk net kišenvagis pirmą kartą išėjęs į gatvę iš karto negali nieko pavogti, negali įkišti rankos į piniginę taip, kad žmogus nepajustų. Tai šiurkštus palyginimas, tačiau turi būti ir tapyboje ta meistrystė, tas išsigryninimas. Turi būti. Vieni visą gyvenimą gryninasi ir neišsigrynina, o kitiems pavyksta greičiau."  \Elena\

"Kažkada rašydama apie Kampą esu pastebėjusi, kad nedaug mačiau įspūdingesnių scenovaizdžių už mėlyną sinagogos erdvę su ryškiais lyg fakelai Kampo paveikslais. Tačiau tai buvo ne filmas, o valkatos dalia, tekusi intensyviai dirbančiam tapytojui. Tokios varganos buvo jo kūrybos sąlygos.  Kaip ir daugelio šiandien akademiją baigusių menininkų. Todėl esu įsitikinusi, kad nebėra prasmės laukti, kada pagaliau valstybė užsiims mūsų kultūros ir meno globa bei plėtra. Jei tie dalykai buvo apleisti net ir ekonominio augimo metu, tai sunku ko nors tikėtis dabar. Lieka viltis, kad to pagaliau nuspręs imtis visuomenė. Juk jauno menininko startui didelių lėšų nereikia, o tie pirmi metai po akademijos baigimo nulemia visą jo karjerą. Puikus pavyzdys Vilniuje - Fluxus ministerija, kurioje subrandintais vaisiais mėgausimės po kokių penkerių metų. Kolekcininkai taip pat pradėjo investuoti į jaunų menininkų kūrybą. Jeigu kas nors rimtai būtų susidomėjęs Kampu jaunystėje, kai jis tapė tuos pačius paveikslus, kuriuos mes šiandien matome parodoje, tai būtų visokeriopai patenkintas. Taip pat ir materialiai. Gal ir Kampo gyvenimas tada būtų kitaip susiklostęs, ir jis dabar būtų tarp mūsų." \Raminta\

Detektyvas. Dingę daugelio kūrinių pėdsakai

 "Netiesa, kad Lietuvoje neįmanoma nusipirkti vertingų Kampo darbų. Žinoma, visuomet yra darbų, su kuriais juos turintys žmonės nenori skirtis. Tačiau man labiausiai norėtųsi sužinoti, koks likimas tų paveikslų, kurie buvo išvežti iš Lietuvos. Niekas nežino, kas su jais atsitiko. Anuomet jie buvo gana pigūs, todėl galėjo patekti ir į atsitiktines rankas. Galbūt šiandien niekas jų nebesaugo. Bendram menotyriniam jo kūrybos suvokimui būtų gerai atsekti visas gijas." \Raminta\

"Džiazo dainininkė Marina Granovskaja vežėsi į Izraelį du didžiulius jo darbus. Tai buvo pirmi du jau "kampiški", didžiuliai (gal keturių metrų) darbai, rodyti jaunųjų tapytojų parodoje Kaune, -  "Žvėrys" ir "Kiti žvėrys". M.Granovskaja juos nusivyniojo nuo porėmių ir sumokėjo 200 dolerių. Buvom labai patenkinti, puotavom, ir buvo labai linksma. Dainininkė buvo daug meno susipirkusi iš kauniečių, bet vėliau jos vyras pasakojo, kad visa kolekcija dingo Budapešte, stotyje."  \Elena\

"Labai svarbu dailininkams išsaugoti savo kūrybą. Lietuva nėra intelektualų, sugebančių deramai įvertinti mūsų menininkų kūrybą, kraštas. Vilnius - ne Niujorkas, čia nelaksto daugybė turtuolių, kurie trokšta įsigyti geriausius meno kūrinius. Paveikslai dingsta, pražūna, o mes juos įvertiname gerokai per vėlai. Po dailininko mirties mums tarsi atsiveria akys. Dabar gailiuosi, kad nenusipirkau tų Kampo darbų, kurie man iš tiesų patiko. O tuomet nenorėjau būti pernelyg godus. Atsirado pas mane nemažai gerų darbų, bet nenorėjau tapti kolekcininku. Tai man svetima. Žinojau, kad man Kampas parduos nebrangiai, taigi lyg ir pasinaudosiu juo. O vėliau tuos darbus išvežė į Vokietiją. Gal jie ten kabo kokiame nors banke ar biure, o gal kur sunyko deramai neprižiūrėti. Ir aš prisiminiau Kristaus žodžius, kad grūdas, nukritęs į šlapią dirvą, supus, į sausą - sudžius, ir tik tinkamoje dirvoje sudygs ir duos vaisių. Taigi mums, lietuviams, reikia branginti savo kūrėjus savame krašte. Nes pakliuvę į tą didelį pasaulį jie gali būti sunaikinti. Ir aš labai gailiuosi, kad dėl savo abejonių nenusipirkau to antrojo, samuoliško, Kampo darbo. Dabar jie abu būtų Lietuvoje."  \Simas\

Reikšmė. Įleido gryno oro į Lietuvos meno kamarėlę

"Kampo įtaka lietuvių tapybai nėra tiesioginė. Jis ne iš tų autorių, kurių stiliumi labai sekama. Štai Arvydo Šaltenio stiliumi visada buvo sekama, taip pat Ričardo Vaitiekūno, Henriko Čerapo. Jų ir pedagoginė įtaka buvo labai tiesioginė. Nors Kampas taip pat dėstė, tačiau jo įtaka nepasireiškė kopijavimu. Jo stilių kopijuoti apskritai gana sunku, mat Kampo tapyba paremta individualiu spontanišku gestu. Tai toks dalykas, kurio niekas kitas negali perimti taip tiesiogiai kaip kokio ekspresionistinio realizmo." \Raminta\

Kampo kūrybos tyrinetojos R.Jurėnaitė ir S.Makselienė. R.Marcinkevičiūtės nuotr.

"Rimas Dailės akademijos filiale Kaune dėstė labai trumpai. Net nežinau, ar visus metus. Jis neištvėrė tos rutinos, to ritmo. Kad reikia keltis, eiti į darbą. Tai sunku, ypač kai jis nori eiti į dirbtuvę, nori daryti tai, kas jam pačiam svarbu. Buvo studentų, tačiau apologetų... Juk tokių darbų kaip Kampo mechaniškai nepadarysi. Tai yra tam tikra būsena."  \Elena\

"Į Lietuvos tapybą Kampas tiesiog įleido šviežio oro. Jis padrąsino kitus laisviau tapyti, daugiau eksperimentuoti. Tai ne kokia nors tiesioginė stilistinė ar pedagoginė įtaka. Tai labai stiprus impulsas suvokti, kad gali būti ir kitokia tapyba. Iki Kampo buvo laikomasi prancūziškosios mokyklos pamėgto subtilaus, suderinto kolorito. Jeigu kur nors ir prasimušdavo ryškus spalvinis akordas, tai jis tuoj pat būdavo akompanuojamas, niuansuojamas kokiais nors pustoniais, kad visuma išliktų harmoninga. Kampas vienas pirmųjų ėmė naudoti tokią šiuolaikišką, atvirą spalvą, agresyvesnį tapymo būdą. O taip stipriai - pats pirmas. Ir tai, be abejonės, išlaisvino kitus. Nesvarbu, ar tai buvo tapytojai, skulptoriai ar kokios kitos meno srities atstovai. Vieni tapytojai svarbūs tuo, kad grąžina spalvą, kiti - potėpį, treti praplečia temų lauką, o Kampas pirmasis sugriovė įprastą pusiausvyrą, perimtą iš prancūziškosios XX a. pirmos pusės tapybos. Ir tai jau buvo kelias į šiuolaikinį meną. Todėl jo vaidmuo mūsų meno raidoje buvo labai svarbus. Juk tai ne stilistinė įtaka, o paties požiūrio į meną pasikeitimas." \Raminta\

R.Jankauskas-Kampas. "Juodoji saulė", 1993.

"Kampas nebuvo vienintelis, kuris ėjo ta kryptimi. Gal tik darė tai labai ryškiai. Nepasitenkino užuominomis, vienu kitu darbeliu, o iš karto pavarė serijomis. Tai buvo kaip koks šuoras. Umaras. Viesulas. Gal aš mažiau su prancūzais siečiau, nes tai, ką jis darė - šiaurietiškas ekspresionizmas. Tiesa, niuansų iš tiesų atsisakė. Kampo darbai daryti beveik be pilkos spalvos. Lietuviškam ekspresionizmui reikia ir pilkos, ir rudos, dumblo spalvų, žemės spalvų, o jis ėmė ir viso to atsisakė. Paliko tik tas švytinčias ryškias spalvas, be jokių minorinių niuansų. Jis man kartą sako: "Tavo darbai labai asmeniški, ko tu ten taip kenti, nereikia šito." Jo manymu, paveikslas turi būti toks, kad tave tik žybt ir užvaldytų. Tai nereiškia, kad jis turi spinduliuoti džiaugsmą, tačiau turi būti kupinas energijos, tarsi koks švilpiantis viesulas."  \Elena\