Č. LUKENSKAS NELEIDŽIA NUMIRTI MENUI KAUNE 7
Česlovo Lukiansko paroda “Motografika-Aptapyba-Apkaustika“ nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus paveikslų galerijoje atrodė patraukliai, buvo sukurta nenuobodi objektų, asambliažų, fotografinių atspaudų ir tapybos kūrinių ekspozicija, pasižyminti formų kaita ir režisūrine temų intriga. 1975-1988 metais kurtuose asambliažuose, kaip ir buvo įprasta 9-ojo dešimtmečio lietuvių dailėje, išardytas buities pasaulis, sukeisti daiktų ryšiai ir paskirtys, o paskui ir vėl sukonstruota darni plastinė visuma.Čia pat žiūrovo laukė kontrastai – didelė ir įspūdinga paauglio nuotrauka (“Sūnaus portretas”, 2005) iš Č.Lukensko performanso “Paukščių menininks”, kitos fotografijos (“Motografika”), atspindinčios skaudų ir saviironišką brandaus menininko žvilgsnį į save ir dabartinį pasaulį. Ryškus ekspozicijos akcentas - garsioji serija “Persižvaigždžiavimas”, Č.Lukensko kuriama nuo 1990 metų. Ji kūrybingai pratęsta smulkesnių objektų serijoje “Ženklai” (2002-2005). Dar šiek tiek pasigrūmęs su audinių plastika ir realia galerijos erdve (“Votai (išgyjimai)”, 2009, reljefas “Vatalai sacrum”, 2005-2009), Česlovas pilte užpylė žiūrovą akrilo spalvų varsomis. Tai gerokai netikėta ir idėjų atžvilgiu pati šviežiausia jo kūrybos dalis, daugiausia 2009 metų darbai.
Č. Lukenskas. Peizažas. I-III. 1988 Bendras dinamiškas ekspozicijos pobūdis atitiko Č.Lukensko, kaip labai aktyvaus kūrėjo, įvaizdį. Tačiau jo kūrybos visuma ekspozicijoje atsiskleidė nevisiškai. Keistas pasirinkimas: apie Lietuvos dailės istorijai labai reikšmingą akcijinę šio menininko veiklą (1988-2009) šioje retrospektyvinėje parodoje nebuvo nė užuominos. Grupės “Post Ars” nariai Robertas Antinis ir Aleksas Andriuškevičius pripažįsta, kad Česlovas yra jų grupės kūrybinės energijos šaltinis, ekspresyvi ir inspiruojanti natūra, skatinanti juos mąstyti ne tik apie plastinius elementus, formas, bet ir apie garsą. Bet tam, kad įsitikintume Č.Lukensko, kaip 1990 metų Lietuvos dailės reformuotojo ir avangardisto laimėjimais, teko sulaukti “Post Ars” grupės parodos VDU galerijoje “101”.
Veikėjas postmodernistas
Kalbėdamas Č.Lukenskas nuolat pabrėžia kūrybinio veiksmo ir energingo veikimo (skaitymo, studijavimo, poezijos rašymo, amatininkiško meistravimo) būtinybę. Abrakadabriškoje parodos pavadinimo triadoje „Motografika-Aptapyba-Apkaustika“ tikriausiai slypi mintis apie nuolatinį, jau trisdešimt metų vykstantį, kryptingą mėginimą įveikti šiurkščios, traumuojančios aplinkos ir materijos pasipriešinimą. Parodoje buvo eksponuoti ne tik Č.Lukensko sutverti, bet, galima sakyti, ir jo aktyvaus veikimo gerokai pakamuoti, tai yra apkaustyti, apkalti, aptapyti, apraišioti, aprašinėti, suglamžyti, suvaržyti, susiūti, perdurti, cheminių reakcijų paveikti ir žmogiškos autoriaus desperacijos palytėti objektai.
“Motografika” – tai anksčiau įvykdytų akcijų fotodokumentacija, drastiškiausia ir provokuojanti parodos dalis (“Ikonostasas”, “Vabalas”, “Kiaulė”, visi 2005). Nuotraukose - socialinio įniršio, laukinio šėlsmo ir bjaurumo mišinys, toks specifinis nelinksmas linksminimasis, paprastai vadinamas juoku pro ašaras. Mėlyngalvis, arba pabrėžtinai vaidinantis dievybę, arba pusnuogis pranašas mėsos faršo fone – tai ne ekshibicionistinės menininko kaukės, nors ir yra taip manančių. Visai nesijaudindamas dėl smulkiaburžuazinių pažiūrų, kurios paprastai telpa frazėje „ką žmonės pasakys?“, Č.Lukenskas drąsiai žeria į akis aktualių socialinių ir ideologinių klausimų pluoštą, taip pat ir apie dabarties pasaulio, meno esmes, apie menininko vietą sociume.
2005 Paties sugalvotu naujadaru „apkaustika“ Č.Lukenskas vadina trimačius objektus, sukurtus simbolinius ženklus - žvaigždes, kryžius, paslėptus po audeklo sluoksniais ir drapiruotėmis. Taip pakeičiama ne tik ženklo forma, bet ir prasmė. Serija “Persižvaigždžiavimas” Č.Lukenską išgarsino senokai, 1990-1993 metais, kai politinio lūžio laikotarpiu visuomenė ypač jautriai reagavo į jo objektuose užkoduotas ideologines prasmes. Dabar Česlovo žvaigždės žmogėja arba gyvūnėja ir primena beformes amebas, energingus drugius. Tai šiek tiek pavojinga tendencija: naujai sukurtos žvaigždės, nefarširuojamos politinėmis prasmėmis (gal tik žiūrovas dabar mato kitaip?), netenka prasmės svorio ir tarsi kraustosi į popkultūros sferą. Pavyzdžiui, didžioji kailiniuotė – ar tik ne Niki de Saint Phalle linksmųjų skulptūrų giminaitė?
Gerokai įdomiau stebėti smulkių audiniu ir virvėmis apvyniotų ženklų seriją (“Ženklai”, 2002-2005). Tapę mutantais, jie transliuoja užmirštų, užsigulėjusių, nereikalingų daiktų apleistumą. “Ženklų” serijoje slypi menininkui šiuo metu aktuali kančios, traumos, stigmos vizija, ir šie nedideli objektai yra įtikinama jos įdaiktinimo forma.
“Aptapyba” - tai tapybos transformavimasis į objekto meną. Iš tiesų ta transformacija - klausimas, įdomus tik siauram menininkų ratui. Atsargiai patapytos “Toteminės lentelės” (2002-2005) yra gana tolimos objekto menui. Ekspozicijos salėje jos atliko ritminio akcento vaidmenį. Iš daugelio segmentų sudarytas tapybos darbas “Dripingas prieš gestikuliaciją” (2002-2005)– retrospektyvus eksperimentas, primenantis dailės istorijos fragmentą ir tapymo technologijas, kuriomis Lietuvoje niekas rimtai nesidomėjo, nebent Rimvydas Jankauskas-Kampas. Č.Lukenskas tarytum siektų priminti tas vadovėlines tapybos technologijas.
Intriguojanti yra kita Č.Lukensko tapybos dalis – akrilas ant drobės, beveik nesisiejanti su pagrindinėmis lietuviškos tapybos linijomis ir kolorizmo tradicijomis. Menininkas gerai prisimena Kampo tapybą, kuri XX a. paskutiniajame dešimtmetyje lietuviškų tradicijų fone skambėjo kaip laukinis klyksmas. Ten buvo ir ekspresijos, ir gestikos, ir degančių spalvų. Pasak Česlovo, Kampui netikėtai mirus, ta Kauno tapybos linija nutrūko. Bet Č.Lukenskui pažįstamas ir gerokai platesnis tapybos galimybių laukas. Jo spalvingosios plokštumos ir paviršinis humoras - tai tapymas tarsi akcija, veiksmo, o ne baigtinių ir grynai tapybinių verčių kūrimas.
Č.Lukensko tapybos vizualumas lietuvių tapybos kontekste skamba nedarniai. Jo tapymo veržlumą ir spalvų agresyvumą būtų galima lyginti su Kampo tapyba, nors tapybos siužetai ir požiūris į patį tapymą visai kitas. Akrilo tapybos darbuose, kaip ir visoje savo kūryboje, Č.Lukenskas pasaulį stebi ironiškai pokštaudamas. Svarbiausia, kad jis aktyviai reaguoja į iššūkius, nesąmones, tragedijas, į visa tai, ko aplinkui pilna. Jo kūrinių herojai – gerokai pamišę, įaudrinti, keisti ir linksmi tipažai (“Trys augliai su kaklaraiščiais” , “Mičiurinas, Gagarinas ir Tereškova Afrikoje”, “Šokanti su skerdiena”, “Keturi komunarai išeina iš Lietuvos”, visi 2009). Č.Lukensko tapyba – tai veiksmo tapyba, akcija, atliekama teptuku ir dažais. Stiprioji jos pusė -- groteskiški, ironiški, bet neprislegiantys siužetai ir šiurkšti, eskiziška, sąmoningai primityvistinė tapymo maniera, kylanti iš menininko asmenybei apskritai būdingo vitališkos energijos ir intelektualinės agresijos mišinio.
O gal modernistinio meno įkaitas?
Paveikslų galerijoje pamatėme Č.Lukensko kūrybą, kurios meninė kalba vis dar balansuoja ties vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo riba. Tai pabrėžė ir parodos autorius, sakydamas, jog parodos tikslą apibūdinęs modernizmo paradigma: “Parodyti sąryšius tarp plokštumos ir erdvės, pademonstruoti, kaip kūryboje brendo vaizduosena nuo tapybos, koliažo, asambliažo iki objekto meno bei instaliacijos.”
Tikslas, tiesą sakant, retrospektyvinis, muziejinis. Menininko požiūryje į savo kūrybos procesus esama modernistinio formos problemų sureikšminimo, negana to, esama netgi kažkokio užsikirtimo ties vėlyvojo modernizmo dailės istorijos aktualijomis. Atsakymo į klausimą, kodėl taip stengiamasi tikrinti ir interpretuoti vėlyvojo modernizmo kūrybines trajektorijas, parodoje neradau. Susidarė įspūdis, kad menininkas vis mėgina ir mėgina, kaip veikia, ką gali įvairių modernistų jau XX a. 5-8 deš. išsemtos strategijos. Šį reikalą galima suprasti dvejopai. Galbūt tai sąžiningas ir doras menininko siekimas pačiam pertikrinti anksčiau, sovietmečiu, buvusį vien reprodukcijose prieinamą Vakarų meno kūną ir taip kompensuoti sovietijoje išaugusio menininko trauminę patirtį? Gal pjauna XXI amžiuje labai ryški bendra provincinė Kauno ir šalies aplinka?
Meno istorijoje nežinoma faktų, kad avangardiški reiškiniai formuotųsi ar suklestėtų užkampyje, vienatvėje. Kazimiras Malevičius pasirinko Vitebską, Georgia O’Keefe arba Aleksandra Kašubienė - Naujosios Meksikos dykumą. Bet jie sąmoningai atsiskyrė tik tada, kai avangardinio meno centruose nugludintų jų idėjų spiečiams tereikėjo ramios, įgyvendinti palankios aplinkos. Nesunku prisiminti, kad dvasinės provincijos atmosfera buvusioje laikinojoje sostinėje nuo avangardo kūrimo atkratė Vytautą Kairiūkštį ir Stasį Ušinską, o “Ars” grupės nebūtų buvę be bendraminčių Kaune ir Paryžiuje, be sąmoningos orientacijos į Vakarų Europą.
Vėlyvasis modernizmas, 7-8 deš. pasaulio dailės pažinimas buvo tie vartai, prie kurių Lukenskas savarankiškai atsiyrė dar 9-ojo deš. viduryje, studijuodamas muziką Lietuvos konservatorijoje (dab. Muzikos ir teatro akademija) ir mokydamasis dailės garsiojoje S. Konarsko gatvės dailės mokykloje. Atsiyrė tada, kai dauguma Lietuvos menininkų tebesiginčijo dėl Salvatoro Dali ar Pierre Soulage’o ir Jono Švažo tapybos ryšių, o garsūs filosofai postmodernizmą lietuviškoje spaudoje vadino “klinikiniu atveju”. Č.Lukenskas buvo vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, giliai, skausmingai ir ryškiomis postmodernistinio meno formomis sugebėjusių tyrinėti naujajame mene svarbius žmogaus egzistencijos klausimus. Negalėtume teigti, kad dabar Č.Lukensko kūrybos problematika tapo seklesnė. Tragiškų XX a. žmogaus patirčių, jo sąmonės randų, vaizdinių, susijusių su asmeninėmis menininko trauminėmis patirtimis, buvo prisotinta ir ši paroda, ir vasaros viduryje “Meno parko” galerijoje įkurdintas įspūdingasis “Traumozeris”.Č.Lukensko stiprioji pusė – globalus pasaulio matymas. Menininkas kaip ir 1990-aisiais tebesijaudina dėl žmogaus ir visuomenės nedarnos, dėl menininko ir sociumo santykio. Platus ir gilus mąstymas – išskirtinė Č.Lukensko savybė, nors vizualizuoti savo mintis aiškia forma ir likti viršūnėse jam ne visada pavyksta.
Nenurimti ar nenumirti?
Netikėta, kad šioje asmeninėje parodoje 1990-ųjų dailės avangardistas prisistatė taip ramiai. Tarsi postarsininkas Č.Lukenskas nenorėtų ar nebegalėtų būti Lietuvos meno ekstremalu. Po garsiosios Kauno menininkų instaliacijų parodos (1989) jis teigė, kad “menui, atliktam pagal taisykles, ateina galas...” Ir štai tau. Nuosaikus kūryboje, pabrėžtinai mandagus per parodos atidarymą, pasirinkęs muziejinės tylos beveik netrikdančio menininko amplua, garbingoje institucijoje Č.Lukenskas pristatė kūrybos retrospektyvą. Manau, kad tai buvo ne visai tikras, tik provincijos jau gerokai apniurkytas Česius. Dailės kritikė Gražina Kliaugienė 1989 metais rašė: “Pasaulinio meno kontekste, šiuolaikinių formų ieškojimų sudėtingoje įvairovėje esame provincialai, ir nieko čia nepadarysi. <…> Per du prieškarinius dešimtmečius dailėje buvo padarytas šuolis, kurio parametrai – nuo naivaus diletantizmo iki pakankamai rafinuotos profesionalios plastinės kultūros. Kai jau pradėjome pasijusti kai ką turį savito, istorijos ratai nudardino mus vėl į kitą pusę – dar keturiems dešimtmečiams. Taigi esame ir šiandien ne tik provincialai, bet ir vargšai.” Iš tiesų daug kuo kalti tie “istorijos ratai”. Bet kur nudardins akivaizdžiai užkampėjantis mąstymas? Ir kaip užkardyti lyg pelėsis plintantį provincializmą? Po Č.Lukensko parodos dailėtyrininkė Kristina Civinskienė “Kultūros baruose” (2009 Nr. 9) rašė, kad šio menininko kūryba neleidžia Kaunui nurimti. Kas tie dabartiniai Kauno dailės neramieji, keliantys su kūryba, menu susijusį neramumą, man sunku būtų pasakyti. Kaune taip ramu, kad jau net neramu. Viešojoje erdvėje, spaudoje į viską reaguojama bemaž vienodai, ir nesuprasi, kas gera, o kas prasta. Kaip tik todėl praėjus nemažai laiko vis dar matau prasmę aptarti Č.Lukensko parodą. Paroda buvo visai įdomi, netgi didinga Kauno dabartinių parodų kontekste, bet kartu atspindinti šiek tiek stebinančias paties menininko kūrybos mutacijas. Jos slinktyse, greta puikių bruožų, įžvelgiau ir nedžiuginančių Kauno meninio gyvenimo simptomų. Perfrazuojant aukščiau minėtą kolegę, norisi pasakyti, kad, būdama soti ir teigiamybių, ir neigiamybių, Č.Lukensko kūryba neleidžia Kauno menui numirti. Sudėtingam, giliam, dirginančiam, paliekančiam pėdsakus ir randus. Tokiam menui, kokį Lietuvos dailės istorijoje yra palikusi “lūžio karta”, pradedant Arūnu Vaitkūnu, Rimvydu Jankausku-Kampu ir baigiant “Post Ars” grupės veikla. Tarp žodžių “nenurimti” ir “nenumirti” yra didžiulis skirtumas. Suprantama, būti žadintoju - daug maloniau, negu kokiu nors reanimuotoju.