E. MARKŪNO TAPYBA IR ŠIUOLAIKINĖS VAIZDO KULTŪROS NAŠTA 7
Kauno galerijoje “Meno parkas” pristatyta Eimučio Markūno tapybos ekspozicija „Dar vienas brėkštantis rytas“ sukomponuota iš 2004 - 2009 metais nutapytų paveikslų: abstrakcijų, keleto ekspresyvių figūrinių paveikslų ir fantastinės fikcijos. Didele stilistikos įvairove autorius tarsi siekia pademonstruoti savo universalumą. Stilistinėje šios parodos pasiūloje tarsi turėtume įžvelgti universalų, daug ir įvairiai galintį tapyti dailininką. Bet problema ta, kad klausimas, „kaip tapyti“ -- pasaulio mene jau senokai nepagrindinis. Stilistinė darna, vieningas braižas šiais laikais nėra nei kūrybos tikslas, nei lemiamas vertinimo kriterijus. Gerokai svarbiau atsakyti į klausimus, „ką ir kodėl“ kuriu, eksponuoju. „Meno parko“ salė nedidelė, kažin kiek kūrinių joje nesutalpinsi, todėl norėjosi ryškesnio paties dailininko pasirinkimo, kuris aiškiau bylotų, kas norima šia paroda pasakyti.
Viena svarbesnių E.Markūno temų - savosios kartos gyvenimas. Jos istorijoje iš tiesų netrūksta aktualių štrichų ir spalvingumo. Hipiška laisvė sovietinėje meno mokykloje, „lūžio kartos“ proveržiai mene, „Angies“ ambicijos ir koma – visa tai yra E.Markūno biografijos ir kūrybos dalis. 1990 metais, bene pirmojoje personalinėje parodoje, E.Markūnas eksponavo paveikslą „Mano karta“. 1990-ųjų kontekste tai buvo gana drąsi abstrakcija su savo kartos tapytojų motyvų ir liaudies ornamento parafrazėmis. Dabar veikiančioje parodoje eksponuojamas paveikslas ilgu pavadinimu „Dar vienas brėkštantis rytas, kai mes klausydavom Liuksemburgo radijo stoties 1978 metais“ (2009) taip pat paliečia E.Markūno kartos, užaugusios už „geležinės uždangos“, temą. Bet jame - tik nostalgiškas savos praeities prisiminimas. Taip ir norisi suskaičiuoti metus... Menininkas, sugebėjęs ryškiai keisti ir tapybos kalbą, ir kūną („Kolona Nr. 1.“, 1991), grįžta atgal prie tradicinės, emociniu užtaisu pagrįstos, saviraišką propaguojančios kūrybos?
Kaip ir daugelis šiais laikais, E.Markūnas bando analizuoti šiuolaikinio miestietiško gyvenimo scenas, kuriose veikia gražios moterys, įsilinksminę vyrai, spindi nakties šviesos (“Du (eto)“, 2009, „Pink violet“, 2007). E.Markūno tapyboje pastebimas “paveikslo kaip ekrano” koncepcijos atšvaitas. Beveik nėra statiško vaizdo. Netgi drobės stačiakampė plokštuma naudojama daugiau kaip tradicinis dalykas. Kartais komponuojant nepaisoma stačiakampio ribų. Paveikslas atrodo kaip pakreipto fotoaparato kadras, vaizdas jame tarsi atsitiktinis, tai ne kompozicija, bet priešingai, dekompozicija. Kartais dailininkas sąmoningai tapo autentiškus žinomų žmonių veidus („Aš tave susirasiu“, 2007, “Du (eto)“, 2009) .Todėl jo paveikslas asocijuojasi su fotografijos ar kino kadru. Įdomu, kad yra keli vaizdo sluoksniai – tapybiškasis, pabrėžiamas grafiškais elementais ant viršaus (“Švelnus kvėptelėjimas fon Weberiui“, 2008), arba atvirkščiai, ant linijinio piešinio dažai taškomi, voluojami („Nustebęs berniukas. Fikcija pagal Pontormo“. I-III. 2009) Taip vaizdai persikloja, atsiranda laikino veiksmo, judėjimo įspūdis. Panašiai tapybos kūną dabar formuojančių dailininkų yra nemažai, užtektų paminėti Joną Gasiūną, Seržą Gaitandži. Paraleliškumas gali būti visai natūralus dalykas, pagal jį tiesiog galime išvesti bendrą lokalią mūsų tapybos tendenciją.
Paveiksle “Nuskendęs Pinokis” (2004) ironizuojami ir negailestingai preparuojami dalykai, kurie kažkada paveikslo autoriui buvo svarbūs, beveik šventi. Dabar tarsi norima atsikratyti praeities, su ja nesisaistyti. Šiame darbe dailininkas tapatinasi su Pinokiu – savo mokytojo, tapytojo Antano Martinaičio drobių herojumi, ir, ironizuodamas pats save, “pasiskandina” žaliuose Kauno vandenyse. Ką pasakytų A.Martinaitis, išvydęs fikciją ir natūrinį realizmą kartu, beveik aišku. Bet tapybos laikai pasikeitę, o “Nuskendęs Pinokis” - vienas įdomiausių šios parodos darbų. Vaikystės fantazijų pasaulio ir imituotos simbolinės mirties sandūra galėtų būti įdomi tema. Savojo romantizmo užkaboriuose atrasti siurrealistiniai elementai šiame darbe suveikia šaižiai ir daug žadančiai. Galbūt ir nereikėtų bijoti nuosavo polinkio į manieringumą?
E.Markūno tapyboje ryški atžagareiviška drąsa ginčytis su Lietuvoje besiklostančiomis tapybos praktikomis ir su keliomis iš karto tapybos tradicijomis – ekspresionizmu, abstrakčiuoju ekspresionizmu, postmodernizmu. Nors ir suprantu, kad kautis keliuose frontuose iš karto labai sudėtinga, sunku būtų besąlygiškai pritarti viskam, ką pamačiau šioje parodoje. Bandyti daug ką – tai dar nebūtinai reiškia atrasti. Šiuolaikinis menininkas nuolatos susiduria su sudėtinga, komplikuota autentiškos kūrybos sąlyga - išlaviruoti tarp informacijos srautų ir niekuo nepakeičiamo vidinio „aš“ balso. Sunku tai, bet būtina.