VIEŠOSIOS ERDVĖS: TARP SOVIETINIO MONUMENTALIZMO IR SIAURAKAKTĖS LT CENZŪROS 4
Pasivaikščiojus po Lietuvos didmiesčių viešąsias erdves apima slogutis. Pasidairius po ypač išskirtinę miesto kultūros istoriją turinčio Kauno viešąsias erdves slogutis dar labiau suaktyvėja, nes šio miesto viešosios erdvės yra ypač sustingusios, suvaržytos monumentalumo. Esu kaunietis, todėl apie kitus Lietuvos miestus daugiau galiu kalbėti iš turistinės patirties, bet, manau, ir trumpų viešnagių metu galima pajusti mieste tvyrančią atmosferą.
Pasidairius ir po mažesnius miestus galima justi slegiantį neutralumą. Miestai išlieka labai vienodi. Jie pamažu atsinaujina, bet viešųjų erdvių bruožai išlieka identiški – jos turi būti švarios, funkcionalios, tvarkingos, o jų centras yra kažkoks monumentas, įamžinantis Lietuvos bei to miesto istoriją.
Didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – apie modernių viešųjų erdvių kūrimą diskutuojama šiek tiek daugiau. Mažesni miestai, tarsi tyliai susitaikę su primestomis provincijos ir periferijos etiketėmis, šiuolaikinių viešųjų erdvių kūrimo klausimo beveik nekelia. Atsinaujinimas suvokiamas tik kaip miesto švarinimas ir naujų pastatų statymas.
Prieš porą mėnesių „Kauno dienai“ filosofas Gintautas Mažeikis sakė, kad kol kas susidaro įspūdis, jog šiuolaikinio Kauno kūnu vis dar laikoma monumentalioji architektūra. Viešosiose erdvėse nėra dinamikos, įvairovės, kuri reprezentuotų šiuolaikinį miesto gyvenimą.
Liepos pabaigoje Klaipėdoje vykusioje tarptautinio CITIES projekto konferencijoje taip pat buvo nagrinėjama Lietuvos miestų viešųjų erdvių situacija. Daugiausia buvo kalbama apie Klaipėdos viešąsias erdves, jų kūrimo strategijas ir perspektyvas. Buvo akcentuota, kad ir uostamiesčio viešosiose erdvėse dominuoja monumentalumas.
Reikėtų sutikti su kitų šalių viešojo meno ekspertų pasisakymais, kad Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Europos regione, viešoji erdvė suvokiama gana siaura prasme. Ji sutraukiama į sąvokas „švaru“, „funkcionalu“, „tvarkinga“, „neutralu“, „monumentalu“. Nors šiuolaikinė viešoji erdvė turėtų būti suvokiama ne tiek kaip švari ir tvarkinga vieta, kiek tos vietos kuriama atmosfera. Tai bendravimo tinklas, kuriame kartu būti ir gerai jaustis gali ir milijonierius, ir valkata, ir balandžius lesinanti senutė, ir riedutininkas, ir besibučiuojanti porelė, ir turistai, ir vietinis praeivis.
Iš tiesų net ir didžiųjų Lietuvos miestų viešosios erdvės neatlieka savo modernios funkcijos. Jos nėra tie bendravimo tinklai, kuriuose galėtų susitikti įvairių tapatybių žmonės. Nors modernių viešųjų erdvių kūrimas – puikus būdas modernizuoti mūsų miestus, kol kas atsinaujinimas tapatinamas tik su šiuolaikine architektūra. Norėtųsi dar kartą pakartoti G. Mažeikio mintį, kad architektūra yra svarbi miesto kūno dalis, bet nėra visas kūnas.
Miestų modernėjimo strategijos, manau, turėtų būti derinamos su modernių viešųjų erdvių steigimu. Būtent šie bendravimo tinklai turėtų atspindėti ir kartu formuoti šiuolaikinio gyvenimo procesą. Deja, kol kas atrodo, kad sovietinio stingulio apimtos erdvės, suformavusios susvetimėjusias miestų bendruomenes, toliau skatina asocialumą. Ir per dvidešimt nepriklausomybės metų tas stingulys ne tik nesisklaidė, bet dar labiau gilėjo.
Aš visai neprieštaraučiau, netgi sveikinčiau, jeigu kurioje nors Kauno vietoje išdygtų Vytauto Didžiojo arba kito monumento statulos karikatūra. Tokia perspektyva, be abejo, yra gryna utopija. Iki kaulų smegenų konservatyvi Kauno savivaldybė nė nesuprastų tokio gesto. Tai būtų įvertinta kaip didžiausias Lietuvos istorijos ir Kauno vardo įžeidimas. Nors toks kūrinys pašieptų ne didįjį kunigaikštį, bet tą liguistą polinkį erdves apstatyti įvairiausiomis statulomis.
Ironiškas antimonumentalistinis žaidimas, manau, galėtų išjudinti bet kurio miesto viešųjų erdvių įšalą. Tačiau kol kas bandymai peržengti konservatyvią viešosios erdvės sampratą yra labai reti. Be to, jie dažniausiai sulaukia daugiau pasipiktinimo nei palaikymo.
Tereikia prisiminti Kauno vicemero Stanislovo Buškevičiaus pasipiktinimą neva gėjišku grafičiu ant K. Donelaičio gatvės sienos. Prieš šokiravusį vicemero pasisakymą apie homoseksualumo ir pedofilijos propagandą, stebėdamas tą piešinį, džiaugiausi, kad Kauno viešosiose erdvėse šalia didingųjų statulų pradėjo rastis viešasis menas, turintis socialinį polėkį.
Iki vicemero reakcijos net nepagalvojau apie homoseksualumo ar juo labiau pedofilijos propagandą. Nupiešti du besibučiuojantys asmenys. S. Buškevičiaus akimis – du vyrai (arba vyras ir tvirkinamas vaikas); mano akimis – vyras ir skustagalvė moteris (viena figūra man pasirodė moteriško sudėjimo – gerokai smulkesnė, švelnių veido bruožų). Šis piešinys man siejosi su maištu prieš įvairius stereotipus: aprangos (nes abu „netvarkingi“ – jis su odiniais drabužiais, ji – senamadiškomis sportinėmis kelnėmis), išvaizdos (nes moteris skustagalvė, o tai toli gražu neatitinka Kauno ponių ir panelių įvaizdžio), miesčioniškos moralės (nes būdami tokie negražūs ir netvarkingi dar drįsta demonstruoti ir savo jausmus).
Tai buvo savotiška negirdimų, nematomų, bet vis dėlto egzistuojančių ir miesto gyvenimą jaučiančių žmonių socialinė pozicija. Pasisakymas prieš sustabarėjusias, viską suvienodinančias miesčioniško mąstymo normas. Ženklas, kad yra kitaip mąstančių ir gyvenančių.
Bet kitokių, pasak Kauno savivaldybės atstovų, jos kontroliuojamose erdvėse neturi būti. Tokie simboliai yra nesterilūs, negražūs, nemonumentalūs, todėl, miesto valdžios ir dalies miestiečių manymu, privalo pasitraukti į rūsius, palėpes ar bunkerius ir iš ten jokiu būdu neišlįsti. Asmenys, išdrįsę išreikšti savo „nepadorią“ poziciją, bus surasti ir nubausti, nes gyvena ne pagal savivaldybės priimtas viešosios erdvės reguliavimo strategijas.
Nenustebau perskaitęs, kad dėl minėto piešinio raštiškai merui pasiskundė viena kaunietė, sunerimusi dėl galimai neigiamos įtakos jaunimo moralei. Skundo autorės teigimu, šis piešinys kelia „pasibjaurėjimą, jame nėra jokios meninės, estetinės vertės ir naudingos informacijos“. Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę ir interpretaciją. Tik liūdna, kad vis dar gajus įsivaizdavimas, jog egzistuoja vienas visiems privalomas gyvenimo būdas. Juk piešinyje jokio smurto, agresijos ar neapykantos. Ar tai, kad jis žeidžia kažkieno miesčionišką įsivaizdavimą apie meną, estetiką bei moralę, yra priežastis jį panaikinti?
Mano manymu, tokia reakcija yra sovietinės (o gal net ir carinės) cenzūros liekanų apraiška. Galbūt mano interpretacija klaidinga. Tarkime, aš sufantazavau skustagalvę moterį. Ten du gėjai. Bet tai nieko nekeičia. Net jeigu iš tiesų ten pavaizduota homoseksualų pora – toks isteriškas priešiškumas kalba apie plėšrų atskirų asmenų norą užgrobti ir cenzūruoti viešąsias erdves. Savanoriškai atiduodame viešąją erdvę institucijoms ir ne tik nesipriešiname jų galios mechanizmams, bet jais naudojamės, kai kyla noras kontroliuoti kitų tos erdvės individų gyvenimus.
Dar vienas, visuomenėje rezonanso nesulaukęs, bet, mano manymu, iškalbingas viešųjų erdvių kontroliavimo pavyzdys. Prieš porą metų Laisvės alėjos dviračių takas buvo papuoštas mokinių dailės darbais. Mokykloms buvo keliamos sąlygos: 1) piešinio aukštis negali būti didesnis nei dvi grindinio plytelės – jokiu būdu negalima piešti už dviračio tako ribų; 2) piešiama pagal trafaretus gamtos tema.
Atrodo, nereikšmingas pavyzdys, bet vis dėlto jis yra simptomiškas. Neaišku, kodėl nebuvo galima piešti bet kurioje Laisvės alėjos vietoje? Juk taip būtų kuriamas eklektiškos ir dinamiškos erdvės įspūdis. Kodėl nebuvo galima piešti savo sugalvotų siužetų? Nemanau, kad vaikai iškart būtų griebęsi sadistinių ar homoseksualių temų. Mokinių saviraiška apribojama, jiems nuo mažumės įkalama, kad jų kūryba turi paklusti nustatytiems standartams.
Turbūt dėl šios priežasties Kauno viešosiose erdvėse beveik nėra profesionalaus viešojo meno, kuris patį meną artintų prie visuomenės. Kūrėjai disciplinuojami, o menas institucionalizuojamas. Jiems suteikiamos dvi plytelės viešosios erdvės, o dalyvavimas toje erdvėje privalo vykti pagal savivaldybės nustatytą trafaretą.
Užuot draudus ir šalinus, tereikia įsiskaityti. Visai neseniai ant vieno Kauno pastato sienos teko matyti anglišką grafitį: „Respect us and we‘ll respect your walls“ („Gerbkite mus ir mes gerbsime jūsų sienas“). Kas tie „mes“? Be abejo, tai ne visas Kaunas. Kaip kad ne visas Kaunas yra ir skandalinguoju grafičiu pasipiktinusios personos. Tie „mes“ – kitokie, į cenzorių diegiamus elgesio, mąstymo, aprangos ir kitus stereotipus netelpantys asmenys.
Apie tai, kaip viešosios erdvės cenzūravimo mechanizmai veikia kituose miestuose, iš turistinės perspektyvos kalbėti nedrąsu. Daugiau galima paknibinėti apie tų erdvių kūrimo politiką. Iš įvairių miestų valdininkų pasisakymų ir veiksmų galima spręsti, kad jų kultūrinis sąmoningumas apsiriboja keliomis nuo tarpukario laikų užsilikusiomis, bet laiko tėkmėje jau gerokai užkalkėjusiomis idėjomis. Pagrindiniu viešųjų erdvių atnaujinimo akcentu dažniausiai laikomas naujas paminklas.
Tiesa, grafičiais piktinasi ne tik kauniečiai. Štai alytiškiais taip pat juos vertina kaip terliones.
Biržai, jau senokai restauruojantys centrinę miesto gatvę, ieško sprendimo, kuo ją užpildyti. Siūlomas variantas – paminklas miesto įkūrėjui Kristupui Radvilai Perkūnui. Tai, anot idėjos autorių, būtų atsakas Kėdainiams, kurie savo monumentu Radvilai Jonušui kėsinasi pasisavinti Biržams priklausančią Radvilų giminę. Bandymų ieškoti kitos centrinės aikštės atnaujinimo perspektyvos negirdėti.
Atnaujintoje Marijampolės centrinėje J. Basanavičiaus aikštėje taip pat tuoj išdygs paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti“. Kitoks šios erdvės reprezentavimo projektas, atrodo, nesvarstomas.
Vienas Alytaus miesto savivaldybės politikas yra pareiškęs, kad svarbiausia viešosiose erdvėse įkūnyti ir puoselėti miesto bei tautos istoriją ir kurti neapykantos atmosferą visiems tvarkos laužytojams. Tai reikštų, kad bet kas, kas neatitiks šio politiko tvarkos sampratos, bus baudžiamas.
Tačiau ne visi miestiečiai pritaria tokiai konservatyviai politikai. Kai šalia paminklo „Laisvės angelas“, skirto laisvės gynėjams, Alytuje buvo siūloma statyti dar vieną paminklą – „Nurimęs varpas“, jaunas alytiškis į tokius ketinimus drąsiai spaudoje atkirto: „Ar neužtenka gedėti?“.
Panašių reakcijų galima išgirsti daugelyje miestų. Tiesa, jos retos ir dažniausiai sakomos jaunimo lūpomis, todėl neišgirstamos. Juk tikrai ne visiems miestų gyventojams reikia paminklais išpuoštų ir pernelyg sterilių viešųjų erdvių. Tačiau valstybinės institucijos tokių kalbų paprasčiausiai nesupranta.
Atrodo, kad nesilpstančios tautinio mazochizmo aistros apimti mūsų miestai ir miesteliai visas viešąsias erdves pasiryžę apstatyti paminklais. Monumentai, be abejo, reikalingi, jie yra svarbus praeities ženklas. Miesto istorijos turi būti pasakojamos šiandieniniams jų gyventojams. Bet monumentai negali būti laikomi šiandieninio miesto savastimi. Jis neturėtų savo spinduliuojama didybe užgožti šiuolaikinio miesto gyvenimo proceso.
Paminklais įamžinama laisvės idėja, bet juos pavertus stabais, toji idėja ne tik nerealizuojama, bet netgi ištrinama, nes nepaliaujamas jų šlovinimas praeitį padaro svarbesnę nei dabartis ir ateitis. Viešoji erdvė paverčiama sakraliu muziejumi, kurio rimtis sukausto natūralią šiuolaikinio miesto dinamiką.
Apie viešąjį meną, menininkų dirbtuves, liaudies meistrų ar amatininkų darbų eksponavimą, gatvės muzikantus ar kitus modernios viešosios erdvės apraiškas mažesniuose miestuose kalbėti beveik neįmanoma. Be monumentų, jų viešosios erdvės užleidžiamos nebent prekybos centrams.
Teko girdėti, kad alytiškiai jau pradėjo lažintis, kur ir koks prekybos centras jų mieste išdygs kiekvieną ateinantį mėnesį. Kita vertus, tai kalba ir apie provincialų miestų bendruomenių požiūrį, kai prekybos centras imamas laikyti netgi kultūringumo ženklu. Be bent kelių prekybos centrų negali vadintis miestu.
Viešąsias erdves mažesniuose miestuose, be tautinių drabužių atspalviais ir pernelyg dirbtina rimtimi paženklintų minėjimų, dar pripildo nebent masiniai renginiai su blizgančių popžvaigždžių koncertais, kuriais taip mėgstama kultūrinti „periferijos žmones“. Išsisklaidžius minėjimų rimčiai ir nutilus koncertų triukšmui, lieka ta pati sterili, pilka ir savo neutralumu slegianti tuščia erdvė.
Be abejo, formuojant viešąją erdvę svarbiausias vaidmuo tenka bendruomenei. Juk būtent jai toji erdvė ir yra kuriama. Kiek Lietuvos miestų bendruomenėms reikia modernių, šiuolaikinio gyvenimo įvairovę reprezentuojančių viešųjų erdvių – probleminis klausimas.
Galbūt didžioji mūsų miestų gyventojų dalis palaikytų muravjovišką poziciją iš viešosios erdvės valyti viską, kas neatitinka jų pažiūrų. Bet viešoji erdvė yra ne daugumos, o visos bendruomenės erdvė. Todėl mažumų (tautinių, seksualinių, kultūrinių, religinių ir kt.) egzistavimo ženklų jose tiesiog privalo būti. Juk jos yra visos kultūros dalis. Kontrolės ir galios mechanizmai turėtų būti nukreipti prieš smurtą, agresiją ir neapykantą, o ne prieš visus, kurie yra kitokie.
Iškalbinga G. Mažeikio mintis, jog viešosios erdvės būklė atspindi demokratinės sąmonės situaciją. Taigi kyla tolerancijos ir demokratinio sąmoningumo klausimai. Iš tiesų gaila diagnozuoti, o ir moralistu pasirodyti nenoriu, bet kol kas daugiau ženklų, rodančių, kad daugumai mūsų miestų bendruomenių tiesiog nereikia erdvių, kuriose skirtingi individai galėtų būti kartu. Egzistuoja kažkoks „normalios erdvės“ fantomas, suvokiamas kaip visuotinė norma. Kas nepriima jos taisyklių, tampa nenormaliu ir negali išeiti į viešumą.
Be abejo, kalbėti apie modernias viešąsias erdves mažesniuose miestuose, kai net didmiesčiuose jos yra tik ateities idėja, – naivu. Tačiau nieko nėra neįmanoma. Čia labai svarbus perspektyvinis mąstymas ir sistemingas darbas. Suformuotos šiuolaikiškos viešosios erdvės imtų formuoti naujas, modernias miesto bendruomenes. Ar iš tiesų tokių bendruomenių reikia Lietuvos miestų vadovams ir gyventojams? Kol kas neaišku.