KARLOVY VARY EKRANE – NUO SUBTILAUS KINO IKI RUSIŠKO BRUTALUMO 3
Festivalis, kaip visos šalies šventė
Kurortiniame Čekijos mieste Karlovy Vary liepos mėnesį vyko jau 44-asis tarptautinis kino festivalis, kaip visada subūręs gausybę kino mylėtojų ir žinovų, trokštančių pamatyti ir įvertinti karščiausias kino pasaulio naujienas.
Įvairių šalių kino kritikai, prodiuseriai ir kino kūrėjai, o taip pat – studentiškas jaunimas iš visos Čekijos bei solidi kurorto publika pateko į tikros šventės atmosferą, kurią talentingai moka kurti šio festivalio organizatoriai.
Nemirtingasis Karlovy Vary festivalio prezidentas – žinomas čekų aktorius ir režisierius Jiri Bartoska ir jo dešinioji ranka – festivalio meno vadovė Eva Zaoralova sumaniai vedė savo kūdikį painiais kūrybos ir diplomatijos labirintais. Savo festivaliu jie sugeba kasmet sudominti visus: nuo valstybės prezidentų iki visos šalies jaunimo.
Jaunyste žavėjusi publika
Jaunimo antplūdis – išskirtinis Karlovy Vary festivalio bruožas. Turbūt, joks kitas žinomas tarptautinis kino festivalis į savo žiūrovų gretas nesugeba pritraukti tiek daug jaunimo. Jaunuoliai ir merginos į festivalį atvyksta su kuprinėmis ir palapinėmis. Jiems yra leista įsikurti ne tik gausybėje žaliųjų kurorto zonų, bet ir specialioje svarbiausio festivalio viešbučio „Thermal“ erdvėje. Visai dienai įsitaisę ant grindų, kai kas net su pagalvėlėmis, pasidėję nešiojamus kompiuterius, susirinkę reklaminę medžiagą jie labai rimtai studijuoja festivalio programą, gaudo naujienas.
Jauniesiems žiūrovams, kurie sudaro didžiąją festivalio publikos dalį, skirti pigūs bilietai, o esant laisvų vietų – ir nemokami įėjimai į filmų peržiūras. Aplink viešbutį „Thermal“ irgi verda jaunimui labai patrauklus gyvenimas: prekybininkai siūlo nebrangų, bet skanų čekiškos virtuvės karštą maistą ir gausybę rūšių čekiško alaus.
Virš centrinio įėjimo į „Thermal“ viešbutį įrengtame didžiuliame ekrane be pertraukų buvo rodomos ištraukos iš didžiulės festivalio programos, kurią šįmet sudarė 232 filmai. 44-ajame Karlovy Vary festivalyje apsilankė 132 tūkst. žiūrovų. Publikos prizo nominanto rinkimuose dalyvavo net 70 tūkst. žiūrovų.
Festivalio gyvenimas nenutrūksta ir naktį. Palapinių miesteliuose įsikūręs jaunimas linksminasi ir šėlsta savo stiliumi, o solidžioji festivalio publika – kino žvaigždės ir visuomenės „liūtai“ bei „liūtės“ turi progos sublizgėti uždaruose vakarėliuose. Tai yra festivalis, po kurio saule gerai ir erdviai jaučiasi visi.
„Krištolinio gaublio“ spindesys
Įvairaus lygio, formato, žanro filmų gausa garsėjusiame festivalyje buvo išdalinta ir gausybė apdovanojimų. Pagrindinis šių metų festivalio prizas „Krištolinis gaublys“ įteiktas belgų ir kanadiečių filmui „Pajūrio angelas“ („Angel at Sea“), kurį režisavo Fredericas Dumontas. Tai – kamerinė šeimos drama. Joje Tėvą suvaidinęs Olivieris Gourme pelnė prizą už geriausią vyro vaidmenį. Geriausia moters vaidmens kūrėja buvo pripažinta Paprika Steen, danų filme „Aplodismentai“ („Applause“), suvaidinusi su alkoholizmu kovojančios aktorės vaidmenį.
Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas vokietis Andreasas Dresenas už tragikomediją „Viskis su degtine“ („Whisky with Vodka”) apie senstančio kino aktoriaus gyvenimą. Žiūrovų simpatijų prizą pelnė bendra Izraelio ir Prancūzijos kino kūrėjų juosta „Svarbiausia – dydis” (”A matter of size”).
Asmeniškai „Krištolinius gaublius“ už nuopelnus kino menui pelnė tokios žinomos kino figūros, kaip prancūzų aktorė Isabelle Huppert, amerikietis Johnas Malkovichius ir čekų siurrealistinio kino kūrėjas Janas Svankmajeris.
J.Malkovichius. Iš lrytas.lt
Festivalio prezidento J.Bartoska'os garbės prizas buvo įteiktas JAV gyvenančiam ispanų aktoriui Antonio Banderasui.
Tenka pripažinti, kad ne visi filmai, kurių gimime dalyvavo žinomos kino žvaigždės, tapo kino meno įvykiais. Tarkime, prancūzų aktorė I.Huppert, Kanų kino festivalio žiuri narė, Karlovy vary festivalyje lankėsi kaip aktorė, vaidinusi filmuose ”Villa Amalia” ir ”Gabrielė”, tačiau šie filmai tikrai nepapildė geriausių jos darbų sąrašo.
Legendinio Miloso Formano filmas „Tinkamiausia aikštelė pasivaikščiojimui“ („A Walk Worthwhile“) nekėlė abejonių, jog tai meistro kūrinys, tačiau dramaturginės medžiagos pasirinkimas ir aktorių vaidybos stilius kėlė daug abejonių. M.Formano kūrybos ir gyvenimo žinovai paaiškino, kad tai yra kinui pritaikyta kitados buvusio spektaklio versija. Tarp to spektaklio kūrėjų buvęs ir M.Formanas. Dabar tas spektaklis vėl atgimęs Čekijos nacionaliniame teatre. Savo filmu „Tinkamiausia aikštelė“ M.Formanas, neva, norėjęs išreikšti nostalgiškus jausmus ir perduoti estafetę dviems savo sūnums, kurie susiję ir su filmo, ir su atnaujinto spektaklio kūryba. Visa tai gražu, bet daugumai tokių asmeninių peripetijų nežinančių žiūrovų šeimyninės režisieriaus M.Formano intencijos filme, deja, nebuvo įskaitomos ir suprantamos.
Šiurpino rusiška „černucha“
Ypač gausiai festivalyje buvo pristatytas šiuolaikinis rusų kinas, kuris, galima sakyti intensyviai šiurpino. Marios kraujo, žvėriški žudymai, šlykščiausių keiksmų lavinos, visa įmanoma prievartos paletė, iš namų išmesti seni tėvai, pamesti kūdikiai, klaikios avarijos – tokia šiuolaikinio Rusijos kinematografo teminių interesų kryptis.
Įsidėmėtina, kad didžiąją dalį šios brutalaus kino produkcijos, slegiančios beviltiškumu ir kuo šlykščiausia leksika, sukūrė moterys-režisierės. Jų darbams Karlovy Vary festivalyje buvo skirta speciali „moteriško kino“ retrospektyva, tarsi atidavusi duoklę „gender“ saviraiškos madai.
Pagrindinėje konkurso programoje rusų kinas buvo pristatytas filmu „Vilkiukas“ („Wolfy“), kurio scenarijaus autorius ir režisierius – populiarus dramaturgas Vasilijus Sigarevas. Jo kino juosta šokiruoja šiurkščiu natūralizmu, siaubingo pasityčiojimo iš mergaitės (ją vaidina garsaus režisieriaus Valentino Plučeko anūkė, Peterio Brooko produkterėčia Polina Pluchek) scenomis, iki koktumo natūralistiniais buities vaizdais ir išsigimėliška sąmone. Visa tai palieka klaikų ir visai nemeninį įspūdį, kad filme vaidinantys aktoriai ne tik gerai pažįsta tokį gyvenimą, bet gėrisi juo ir gal būt netgi vaidina patys save. Beje, pagrindinio vaidmens atlikėja Jana Trojanova spaudos konferencijoje ne kartą pabrėžė, kad ji ir jos herojė daug kuo panašios.
Džiugina tai, kad Karlovy Vary festivalio žiuri neužkibo nei ant „šoko terapijos“, nei ant rusiškos „černuchos“ kabliuko. Tokios rūšies kino produkcija nesulaukė palaikymo ir pritarimo jokiose nominacijose.
Atgaivos teikė ir lietuvių kinas
Akimirka iš filmo „Pusantro kambario arba sentimentali kelionė į Tėvynę“
Vienintelis į Rusiją išvažiavęs „Krištolinis gaublys“ nominacijoje „Vakarų Rytai“ („East of the West“ buvo skirtas inteligentiškam ir solidžiam, dvasingam ir puikiais aktorių darbais žavėjusiam filmui „Pusantro kambario arba sentimentali kelionė į Tėvynę“ („Room and a half”), kuris buvo dedikuotas Josifui Brodskiui. Žinomas animacinio kino režisierius Andrejus Khrzhanovskis labai harmoningai, demonstruodamas puikų meninį skonį vaidybiniame filme sujungė poeziją, animaciją, sąlygiškumą ir psichologiškai pagrįsta tikrovę. Filme vaidino legendiniai Rusijos aktoriai Sergejus Jurskis, Alisa Freindlich, o J.Brodskio vaidmenį sukūrė žinomas režisierius iš Sankt Peterburgo Grigorijus Ditiatkovskis.
Ne tik rusų, bet ir daugelio kitų posovietinės erdvės šalių filmai išsiskyrė sutirštintu pesimizmu ir juoda neviltimi. Šiame kontekste kitokiomis intonacijomis maloniai nuteikė Igno Miškinio režisuota bendra lietuvių ir vokiečių kino juosta „Artimos šviesos“, taip pat rodyta programoje „Vakarų Rytai“.
Tai istorija apie normalią, bent jau išoriškai sėkmingai gyvenančią porą, kuri nutarė savo įprastai sėkmingą gyvenimą paįvairinti naktiniais nuotykiais. Kaskart atrasdami iki šiol nepažintą naktinį miesto gyvenimą su jame slypinčiais pavojais ir vienatvės gėla, pora tarsi iš naujo atranda artumo jausmą vienas kitam. Jauno režisieriaus I.Miškinio sukurtame filme vaidino žavingi lietuvių aktoriai Dainius Gavenonis, Jonas Antanėlis ir vokiečių aktorė Julia Maria Köhler. Festivalio kontekste savo veidą turinčios, subtiliu humoru spindėjusios ”Artimos šviesos” atrodė tikrai garbingai ir įsimintinai.
Apie rimtus dalykus – su humoru
Nevienareikšmiškų įspūdžių pažėręs 44-asis Karlovy Vary festivalis baigėsi. Išdalinti visi „Krištoliniai gaubliai“, kurie, kaip paaiškėjo, gali tarnauti ne vien kaip kūrybinės sėkmės ir šlovės liudininkai. Humoro nestokojantys, pompastikos vengiantys festivalio organizatoriai prieš kiekvieną filmą rodydavo šmaikštų kino siužetą apie ankstesnius „Krištolinio gaublio“ laureatus ir apie tai, kaip praktiškai ir naudingai galima panaudoti statulėlę su skaidriu gaubliu. Štai – vienas garbingas šio prizo laimėtojas krištolinį gaublį panaudojo kaip didinamąjį stiklą, kuris padeda jam žvilgčioti po žavingų merginų sijonais. Kitas, pamiršęs durų raktus, statulėlės postamentu taip trinkteli į duris, kad išlūžta spyna. Trečioji prizo savininkė jau seniai sukūlė trapų gaublį ir iki šiol kankinasi bandydama suklijuoti jo šukes.
Prieš kiekvieną filmą, tarsi kokį ritualą rodomus šiuos humoristinius siužetus, publika juos visada sutikdavo be galo linksmai ir emocingai. Tai buvo tarsi firminis 44-ojo Karlovy Vary kino festivalio ženklas, primindavęs, kad menas, už jį skiriami apdovanojimai vis dėlto yra ir žaidimas, o pats festivalis – pirmiausia graži tradicinė šiuolaikinio pasaulio kino kūrėjų šventė Čekijoje.
Tekstą išvertė Vida Savičiūnaitė