DIAGNOZĖ: SUKURTA PLENERE 15
Vasarai baigiantis tinkamas laikas kalbėti apie Lietuvoje vykstančius plenerus, kūrybines stovyklas ir simpoziumus. Tai sena ir reikšminga, kone dviejų šimtmečių Europos dailės gyvenimo tradicija, tačiau dabar, deja, beveik neatpažįstamai pasikeitusi.
Apie istorines šaknis
Tapyti gamtoje pradėta XVIII amžiaus pabaigoje. Britas Johnas Constable’as (1776-1837) buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių šviesos ir kitų atmosferos pokyčių svarbą peizažo spalvoms. Bet Constable‘as gamtoje tapydavo tik etiudus. Žymiausi jo peizažai „Baltas arklys“ (1819), „Šieno vežimas“ (1821) galutinai buvo nutapyti dirbtuvėje. Jo pasekėjai prancūzų dailininkai Théodore‘as Rousseau, Camille‘is Corot, Jeanas François Millet ir kiti apie 1830 metus pradėjo ieškoti nuošalių vaizdingų gamtos kampelių ir tapyti gamtoje iš natūros – plein air, siekdami nuotaikingo vaizdo. Taip Fontainebleau miške, Barbizono kaimelyje susibūrė „intymaus peizažo” (paysage intime) tapytojų kolonija (1830-1870).
Tapydami gamtoje, prancūzų dailininkai radikaliai pasipriešino vyravusiam akademizmui ir parengė dirvą impresionizmui. Barbizone, Pont Avene, Onflere, Le Pouldu ir kituose vaizdinguose kaimeliuose buvo mokomasi iš gamtos, siekiama perteikti tiesą ir regimuosius įspūdžius, o ne akademiškai išmoktą grožio sampratą. Taip sklido visiškai naujos meno idėjos, žymėjusios didžiulį perversmą tapyboje. Kūryba en plein air paskatino dailės modernėjimą. Didžioji tapybos doktrinos pervarta įvyko peizažo žanre, nors jis XIX a. laikytas antraeiliu, nereikšmingu.
Ne visi dailininkai, apsigyvenę ir kūrę kaime, gamtoje, turėjo modernistinių ambicijų. Kai kas XIX a. pabaigoje tiesiog bėgo nuo civilizacijos, kūrė ne tik meną, bet ir naujo gyvenimo būdo modelius, siekė suartinti meną ir dailę. Vorpsvede, Darmštate, Dachau (Vokietija), Askonoje (Šveicarija), Abramceve (Rusija) pleveno idėjos apie pagarbą kaimietiškam gyvenimo būdui, priartinančiam žmogų prie jo ištakų. Kaimo gyvenimo kasdienybė menininkams atrodė tikra, įdomi miestų sumaišties priešingybė. Nemažai būta ir tokių dailininkų, kurie ieškojo tiesiog egzotikos, laukinės gamtos ir įdomesnių gyvenimo atspalvių. Skagene, Nidoje gamta ir žvejų buitis buvo dailininkų įkvėpimo šaltinis. Kuršių nerijoje sukurti vokiečių ekspresionistų paveikslai eksponuojami Hamburgo, Berlyno, Duisburgo, Eseno ir kituose muziejuose.
Dailininkų ir gamtos sąlytis suvaidino svarbų vaidmenį ne tik meno modernėjimo procesams. Dailininkų sambūriai užmiestyje, vaizdingose vietovėse, skatino meno rinką ir turizmą. Plečiantis geležinkeliams, daugėjant automobilių, pasiturintys XIX amžiaus miestiečiai jau ieškojo pramogų ir įdomybių. Juos traukė ne tik gamta, bet ir gamtoje tapantys ar piešiantys dailininkai. Kartais paveikslai buvo nuperkami tiesiog nuo molberto. Kaimo užeigos ir viešbučiai tapdavo dailininkų, poetų ir kitų neramios sielos žmonių susibūrimo vietomis.
Plenerų patirtis Lietuvoje
Vienas tokių taškų – Hermanno Blöde’ės viešbutis Nidoje, atidarytas 1867 metais. Nuo XIX a. pabaigos iki 1923 metų, kol Kuršių nerija priklausė Vokietijai, Nidoje apsilankė apie du šimtus dailininkų, daugiausia susijusių su Karaliaučiaus dailės akademija. Žinomiausi ten pabuvojusių ekspresionistų vardai: Karlas Schmidtas-Rottluffas, Maxas Pechsteinas, Pranas Domšaitis, bet Nidą buvo pamėgę ir vokiečių realistai, impresionistai, tokie kaip Lovis Corinth’as, Ernstas Bischoffas-Culmas. Į Nidą dailininkus viliojo ne tik žmogaus ir gamtovės vienovė, bet ir nepaprasta vietinio viešbutuko atmosfera. Dailininko Ernsto Mollenhauerio prisiminimai apie vadinamąją „dailininkų verandą” atskleidžia žavingąją plenerininkų gyvenimo pusę: „Įžengiu į mažą Blöde’ės viešbučio verandą ir žvelgiu į „dailininkų kampelį”. Jame tapytojų stalas su žibaline lempa, žvilgančiomis vyno taurėmis, ir matau tarp besilinksminančių lėbautojų džiugų tėtušį Blode, apsuptą savo draugų menininkų”. Dailininkų bohema kūrė nepaprastą vietovių atmosferą, viešbučiams teikė išskirtinumo.
Lietuvoje prieškariu nebūta kokio nors didesnio ar organizuoto plenerininkų sujudimo. Arsininkus į tėviškės laukus ir kaimus viliojo ne tiek peizažo tapymo idėjos, kiek prieškarinės Lietuvos kultūros žmonėms būdinga veikla – lietuvių liaudies kūrybos, ypač skulptūros, audinių studijos. Visa tai domino kaip tautinio meno pamatas ir kaip koloritų, plastikos sektini pavyzdžiai. Kai kurios vietovės – Višakio Rūda, Beržoras, Gintališkės arsininkus traukė išsaugotu natūralumu, archaiškumu. Vasarą susėdę į Adomo Galdiko automobilį, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Antanas Samuolis nulėkdavo ten tapyti etiudų. Šiaurės Lietuvos paežeres įkvėptai tapė Justinas Vienožinskis, prie darbo gamtoje įpratęs Krokuvos dailės akademijoje. Plenerizmo galimybes Italijos saulės šviesoje buvo išbandę Antanas Mackevičius, Leonardas Kazokas. Tačiau prieškario Lietuvoje ryškesnių neformalių sambūrių nebuvo kilę. Lietuviai mieliau jungdavosi į formalias grupes, rašė manifestus. Tai ir buvo svarbiausias modernėjančio Lietuvos meninio gyvenimo ženklas.
Savaime suprantama, kad XX a. antroje pusėje sovietų valdžia netoleravo jokio pavienių dailininkų grupavimosi ir pripažino tik pavasarines „Dailės dienas”, kur buvo beveik privaloma tapyti kolūkiečius. Po 1990-ųjų Lietuvoje prasidėjo neformaliųjų dailininkų sambūrių era. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje dailininkų plenerų, simpoziumų, stovyklų per pastaruosius metus rengta iš tiesų daug. Lietuvoje tokie sambūriai prasidėjo 1994-1995 metais, surengus pirmuosius tapytojų plenerus Kaune ir Nidoje. Per dešimtmetį plenerų, simpoziumų stichiškai daugėjo, bet informacija apie tai niekur nebuvo sisteminama, todėl šiandien niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kiek ir kokių lietuvių ir užsienio dailininkų dalyvavo Lietuvos pleneruose, kiek šiems reikalams skirta projektinių lėšų, kaip dosniai dailininkus šelpė privatūs rėmėjai. Kalbant apie esminį dalyką – meninius rezultatus ir jų poveikį bendrai kūrybinei atmosferai, tenka kliautis per daugelį metų jau susiklosčiusiu tų renginių įvaizdžiu, kuris, atrodo, vis prastėja. Įdomu, kodėl?
Kodėl prastėja meninis įvaizdis
Tiksliausi, apibendrinti duomenys apie 2000-2003 metų kūrybinius dailininkų sambūrius yra pateikti menotyrininkės Donvinos Morėnaitės (1) tyrime. 2000-2003 metų laikotarpiu Lietuvoje vyko 147 dailininkų plenerai, simpoziumai, stovyklos. Populiariausios sambūrių vietos – Kauno, Vilniaus, Utenos, Varėnos, Druskininkų rajonai ir Kuršių nerija. Plenerai ar simpoziumai nepopuliarūs Kretingos, Skuodo, Šilalės, Tauragės, Kelmės, Švenčionių, Šalčininkų žemėje. Dailininkai būriuojasi ir bendrai pluša net nuo kovo iki gruodžio mėnesio (2). Gausiausias dalyvių būrys – dvidešimt žmonių 2003 metais darbavosi tarptautiniame „Nidos magijos” plenere (3). Tai pats gausiausias dailininkų sambūris Lietuvoje. Kameriškumu išsiskyrė II aliuminio simpoziumas Kaune (2000). Žinoma skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė kuravo dviejų dalyvių – Stasio Žirgulio ir Vytauto Naručio kūrybą.
Lietuvoje plenerai ir simpoziumai dažniausiai dedikuojami garsiam dailininkui, nors jis gal ir nebuvo plenerų mėgėjas. Be dviejų minėtų, būta Lietuvoje Vytauto Kairiūkščio, Justino Vienožinskio, Juozo Zikaro, Jono Šileikos, Kajetono Sklėriaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Benedikto Vytauto Pranckūno atminimo plenerų. Galimybė prisiminti, pagerbti yra teigiamas dalykas, jei tai nevirsta apsimetinėjimu ir europietiškų biurokratinių mantrų kartojimu. Pavyzdžiui, LDS internetiniame puslapyje pristatomi tokie „Chaimo Soutine’o dienų” tikslai ir uždaviniai: „Populiarinti Chaimo Soutine kūrybą Lietuvoje; propaguoti Lietuvos kultūrą, atskleisti Lietuvos unikalumą, jos daugiasluoksniškumą; skatinti ilgalaikius kultūrinius mainus tarp kaimyninių šalių; intensyvinti meninį Lietuvos gyvenimą, skatinti ilgalaikių tarptautinių kultūrinių programų kūrimą; parodyti Lietuvos tautinių bendrijų vietą Lietuvos ir pasaulio kultūros kontekste“. Saikas tikrai prarastas, bet biurokratams, skirstantiems lėšas, šitos mantros juk artimos.
.
Dažnai plenerai turi kuratorių sugalvotas įdomias, su dabarties menine problematika susietas temas. Kartais jos netgi intriguojamai paslaptingos: „Energetika mene” (Nida, 2003), „Trajektorija vandenyje ir laike” (plaukiant Nemunu, 2003), „Laiko formos” (Verkiai, 2002), „Kurortinis romanas” (Palanga, 2001), „Šiapus tapybos” (Kaunas, 2008), „Tekstilė vėjyje” (Plungė, 2001), „Tylos ekspresija’ (Kaunas, 2009). Kaip matyti, meniškų menininkų minčių kirbėlynę nurungė realistiškesni, paprastesni, su kultūrai svarbiais vardais susieti renginiai, kurių herojai – tapytojai Antanas Samuolis ir Chaimas Soutine’as.
Rengėjai deklaruoja santykį su jų kūryba, nors iš tiesų kūriniuose jis menkokai pastebimas. Tiesiog jei savo kūriniu nerodai viskam tikros špygos (supraskite tiesiogiai, žiūrėkite iliustraciją), viskas, ką bepadarysi, nenuteiks nemaloniai ir bus tinkama plenero parodai. O ji tik žybtels kaip kometa LDS galerijose, vasaros metu mažai kieno pastebėta. Juk jokios valdiško finansavimo taisyklės nereikalauja, kad valstybės finansuotus kūrinius pamatytų kuo daugiau žmonių, kad būtų grįžtamasis ryšys su žiūrovu, kad parodos pasiektų bent jau artimiausio rajono mokyklą ar galeriją. Tiesa, Samuolio plenerų organizatoriai užsiima tokia veikla. Aušros Andziulytės ir Juozo Šlivinsko iniciatyva šio plenero parodos būdavo perkeliamos į Jonavą – miestą, kaip ir Kaunas, susijusį su Samuoliu. Vėliau Vaičys Samuolio plenero derlių yra nugabenęs į Juodkrantės, Plungės, Vilniaus parodų sales.
Dėl meno ar dėl pinigų?
Šiuo metu menininkų neformalių trumpalaikių sambūrių stipriai sumažėjo. Galbūt entuziazmas blėsta, o gal dovanų karaliaus piniginės galia perdėm nusilpo. 2008 metais LDS plenerai valstybinio fondo buvo sušelpti 52 tūkst. litų (4), o šiais jau tik 15 tūkstančių. „Soutine’o dienoms’2009” (kuratorius Aleksandras Vozbinas) Vilniuje atiteko 8 tūkst. litų, o XVI tarptautiniam tapybos plenerui, skirtam Antanui Samuoliui atminti (kuratorius Gintautas Vaičys), Kultūros rėmimo fondas skyrė tik 7 tūkst. litų, taip pat gauta ir Kauno savivaldybės finansinė parama.
Rėmimas, mecenavimas – iš tiesų puikus civilizuotos žmonijos išradimas. Mecenatai, kaip ir geriausieji dailininkai, išlieka meno istorijoje. Kam šiandien beprisimintų Lietuvoje tėtušį Hermanną Blodę, Nidos viešbutėlio savininką, jei ne jo altruizmas dailininkų atžvilgiu? Gerais žodžiais dailininkai turėtų minėti Dalią ir Gintarą Gruodžius iš Bikuškio dvaro, Mindaugą Šventoraitį iš Babtyno-Žemaitkiemio, Danguolę ir Kostą Lincevičius iš Šilavoto. Vasaromis jie mielai priima dailininkus savo globon, nes, pasak Šventoraičio, malonu dalyvauti meno gimimo procesuose. Sunkiau suprasti, ką reiškia garsių firmų logotipai plenerų plakatuose. Galbūt jie remia galerijas, eksponuojančias plenerininkų parodas, arba Lietuvos dailininkų sąjungą?
Prie mecenatų neprisišlieję plenerų organizatoriai verčiasi nelengvai. Ar iš viso įmanoma dešimčiai žmonių (vidutiniškai tiek dailininkų dalyvauja plenere) savaitę išsiversti su keletu tūkstančių litų? Plenerui reikia katalogo, plakato. Nemažos išlaidos klojamos už darbo priemones, maistą, nakvynę, keliones po Lietuvą. O gal tos apgailėtinos sumos paskirtis – būti užslėpta socialinė pagalba keliems menininkams lietuviams ir porai užsieniečių? Galbūt todėl paramos teikėjas, valstybė, net nereikalauja rimtų kūrybinių rezultatų? Vis dėlto kultūra, menininkai savo egzistenciją dabar turėtų pateisinti labiau nei „riebesniais” metais. Ne vien dėl tos banalios priežasties, kad dailininkų pasibuvimai finansuojami iš plačiosios visuomenės sumokėtų mokesčių. Pateisinti bent jau savo cecho brolių ir sesių akyse. Kokybinių kompromisų nuo jų nepaslėpsi. Senkant pinigų šaltiniams, norom nenorom dailininkų sumanymai turės konkuruoti tarpusavyje, pereiti dailininkų organizacijų vidinius filtrus.
Kūrybos anemija ir finansavimo ydos
Kaip ir kasmet rugpjūtį, LDS galerijoje „Meno parkas” veikia šešioliktojo tapytojų plenero, skirto Antanui Samuoliui, paroda. Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose Vilniuje – analogiška „Soutine dienų’2009” paroda. Tai parodos, kurių paprastam žiūrovui lankyti nebūtina, nes tai, kas porai savaičių sunešama į galerijas, turi prasmę tik saujelei plenero dalyvių. Meniniai rezultatai dažniausiai visai kuklūs arba net atgrasūs. Plenerinėje veikloje visada daug impulsyvumo, netikėtų impresijų, tad gal ir galima tikėtis, kad dailininkai sugrįš prie to, ką pastebėjo ir patyrė būdami krūvoje, ir ateityje sukurs reikšmingesnį kūrinį.
Vertingų kūrinių pleneruose sukuriama retai: sąlygos neįprastos, laiko per maža. Bet kažkodėl vyrauja įsitikinimas, kad paroda turi įvykti. Pasak kaunietės dailininkės Elenos Balsiukaitės, plenerų parodose ji net nesitiki pamatyti ko nors įdomaus, pagal ją, tokios parodos netgi nerengtinos ir nevertintinos. „Vargo vakarienė”, – priduria ji. Kitos nuomonės laikosi Kauno dailininkų vadovas, Samuolio plenero kuratorius Vaičys. Jo nuomone, paroda yra unikali. Juk „ne visi išdrįsta parodyti šviežius, per trumpą laiką sukurtus, neišnešiotus darbus. Rengiant plenero parodą, susiduri su ta rizika“. Balsiukaitė priminė akivaizdų dalyką: „Ekspozicijų salės šiais laikais perdėm brangios, kad jose rengtume silpnas ir neįdomias parodas.” Bet neįdomių, silpnų parodų būna nemažai, ir ne tik plenerinių. Jau beveik dvidešimt metų galime lygiuotis į platų europinės kultūros kontekstą, bet ir tai nei disciplinuoja, nei skatina keistis. Viena priežasčių – pati kultūros rėmimo sistema. Bet kokio lygio parodos faktas, pagarsintas žiniasklaidos, suteikia galimybę kitais metais vėl gauti valdiškų projektinių lėšų.
Nors kultūros projektų finansavimo sistema ydinga, vis dėlto reikia kalbėti apie renginių kokybę ir jų meninius rezultatus. Kaune vykstantis pleneras tebesiejamas su ekspresionistine ar koloristine tapybos tradicija, su arsininkų motyvais, su Samuolio vietomis ir jo tapybos siužetais. Pasak Vaičio, tie dalykai tebėra aktualūs dabarties dailininkams. Plenerą jis vadina kūrybiniu ir pažintiniu.
Iš tiesų dialogas su arsininkų tradicija turėtų būti būtina dalyvavimo šiame plenere sąlyga, pamatinė kūrybinė vertybė. Štai tokiuose pleneruose turėtume atrasti ir gyvų klasikų, ir jaunosios kartos santykio su tradicija užuomazgas. Bet plenerų parodose matoma tik kūrybiškumo anemija arba kultūrinis barbarizmas. Jaučiamas netgi prasto salono kvapelis. To paties, kuriam meniškai stipria tapyba priešinosi Samuolis ir kiti „Ars” grupės nariai.
Arsininkų tradicija įpareigoja neblefuoti
Arsininkų tradicija Lietuvos tapyboje buvo gyva sovietmečiu, gyvybinga ji ir dabar. Įspūdinga ekspresyvios tapybos panorama dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės šių metų liepos mėnesį buvo pademonstruota keliolikoje Vilniaus galerijų, didžiulėje parodoje „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos”. Arvydo Šaltenio, Saulės Kisarauskienės, Alfonso Vilpišausko, Solomono Teitelbaumo, Jovitos Aukštikalnytės (sąmoningai parinkau keletą skirtingų kartų dailininkų pavardes) tapybos darbų ekspresyvumas atsivėrė kaip galinga Lietuvos tapybos neoekpresionizmo banga. Keturios dailininkų kartos kūrybingai naudojosi arsininkų palikimu, atrasdamos vis kitas to fenomeno briaunas. „Atšilimo” laikotarpiu jauniems Kauno menininkams Kęstučiui Paliokui, Ričardui Povilui Vaitekūnui, Antanui Martinaičiui – Samuolis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis buvo kūrybinės laisvės pavyzdys.
Septintajame dešimtmetyje Vilniuje Vincas Kisarauskas, Leopoldas Surgailis, Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras, įtvirtindami neoekspresionistinę tradiciją, pasinaudojo dvasiniu arsininkų palikimu. Dar viena tapytojų karta – Arūnas Vaitkūnas, Eglė Velaniškytė, Vygantas Paukštė santykio su „Ars” tradicija neapribojo vien plastikos dalykais. Jiems labai svarbi buvo artimesnio, giluminio ir intuityvaus ryšio su tradicija galimybė.
Šiemetiniame Samuolio plenere buvo užsibrėžta eiti taip pat šia linkme. Bet išreikšti tylos ekspresiją, sukryžminant tokius skirtingus dalykus kaip Samuolis ir Pažaislis, ekspresionizmas ir barokas, neįtikėtinai komplikuotas uždavinys. Ne visiems įveikiamas. Rezultatas – beformė įvairovė ir vertybinis chaosas. Naglio Baltušniko mozaika atklydusi tarsi iš visai kito konteksto. Nevulgarizuojant jos neįmanoma susieti nei Samuolio plenero, nei Pažaislio vienuolyno, kuriame ir vyko kauniečių renginys, kontekstų. Mano įsitikinimu, nei Samuolis, nei Pažaislio vienuolynas šito nenusipelnė, nors auksaburniai žurnalistai ir patys menininkai gali pateisinti viską. Vien tik Vaida Tamoševičiūtė ir Gregoire Fabvre nenuklydo į svetimas pievas, savo kūriniuose, tapyboje ir videokūrinyje vienuolyno erdves perskaitę kaip savitas dvasinio patyrimo metaforas. Ekspresyvumo klausimas diskutuotinas, bet jų kūriniuose mažiausiai tuščio triukšmavimo, jie nesvetimi sakraliajam Pažaisliui.
Kūrinio ir vietos santykio klausimas – viena pagrindinių meninių problemų, sprendžiamų šiuolaikiniame mene. Veikiant inertiškai, jis tampa tarsi privaloma dabar kuriančiojo našta. Bet pamirštama, kad pleneras – tikrai sena dailininkų kūrybos ir bendravimo forma. Šilavoto (Prienų rajonas) plenere, kuriam vadovauja Alfonsas Vilpišauskas, viskas paprasčiau. Šių metų tema – „Rūkas” – primena Claude’ą Monet. Paroda tradiciškai eksponuota lauke, ant senos trobos sienų. Dalyvavę kauniečiai dailininkai neslėpė, kad demonstruoja pirminius sumanymus, kad tai tik medžiaga tolimesniam darbui dirbtuvėje. Sena, dar Constable patikrinta praktika, labai tinkama plenerui. Kolegiškas bendravimas, perpintas bičiulyste su vietiniais žmonėmis, taip pat vertingas dalykas.
Vasarinių dailininkų sambūrių dalyviai vienbalsiai tvirtina, kad plenerų esmė – galimybė draugauti, diskutuoti, linksmintis. Esą bendras kūrybinis darbas turi daugiau malonių atspalvių, jis tampa įdomesnis, nelyginant šventė. Kartais susidaro labai palanki kūrybinga atmosfera. Gyvenama naujoje aplinkoje, gamtoje, keliaujama po šalį. Tokiu būdu plėtojami asmeniniai tarptautiniai ryšiai. Vakariniai renginiai – pokalbiai, kūrybos pristatymai artimi ir tam tikrai poilsio formai. Vyksta malonus socializacijos procesas.
Neseniai tūlas dailininkas interneto erdvėse mestelėjo sarkastišką trumpinį „š. menas”, taikydamas jį išimtinai šiuolaikiniam menui (žr. www.kamane.lt). Nepritariu tam įpykusiam žmogui su dailininko diplomu. Pirma, niekalą kartais daro ne vien tie, kas naudoja šiuolaikines meno formas ir priemones. Antra, ir klasikos apologetų (prie jų galima priskirti gausų Lietuvos plenerininkų būrį) Lietuvoje niekas nediskriminuoja. Tą patvirtina plenerų judėjimas ir tai, kad valstybė vis dar finansuoja dailininkų trumpalaikius sambūrius, nors ne kažin kokios kokybės renginiai ne visada to nusipelno. Atėjo metas sąžiningai įvertinti plenerinės veiklos rezultatus ir pergalvoti plenerų organizavimo sistemą.
(1) Morėnaitė Donvina. Neformalūs menininkų sambūriai sociologiniu ir istoriniu aspektu. Menotyros magistro darbas. Vadovė dr. doc. R. Žukienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004.
(2) Turint mintyje Lietuvos klimatą, verta pažymėti tokius renginius: 2000 m. kovo 27 - balandžio 8 d. Palangoje vyko II Baltijos pleneras. Jame dalyavo Svajūnas Armonas, Vilija Bušmaitė, Aleksandras Vozbinas, Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Plungė, Arvydas Baltrūnas. 2000 m. lapkričio 28 - gruodžio 15 d. Kaune vyko II aliuminio simpoziumas. Kuratorė Virginija Venckūnienė. Dalyvavo Stasys Žirgulis, Vytautas Narutis.
(3) “Nidos magijos” plenerus rengia Nidos menininkų asociacija “Tiltas”. Organizatoriai Saulius Kruopis, Alina Juškienė, Donatas Vegys. 2003 metų plenere dalyvavo Ričardas Bartkevičius, Alfredas Jurevičius, Raimondas Juozas Trušys, Evaldas Šemetulskis, Edita Stankevičiūtė, Linas Liandsbergis, Arturas Savikas (Lietuva), Valentine Skripka (Rusija), Marjo Levlin, Taina Valkonen (Suomija), Leonidas Medvedskis (Baltarusija), Vladimiras Tesleris, Halina Mamonova, Olga Sazykina,Vladimiras Makarovas, Sergejus Voičenko, Tatjana Bembel (Baltarusija).
(4) 2008 metais KSR fondo parama skirta šiems Lietuvos dailininkų sąjungos renginiams: Pleneras Myslibuže (Lenkija), skirtas S.Dariaus ir S.Girėno žūties 75-osioms metinėms (10 tūkst. litų); XV tarptautinis tapybos pleneras Antanui Samuoliui atminti “Kaunas: šiapus tapybos” (10 tūkst. litų); VšĮ “Kopėčios” projektas “Menas be ribų”, pleneras“Raigardas 2008” (10 tūkst. litų); XIV tarptautinis tapybos pleneras “Nidos ekspresija” (8 tūkst. litų); XI tarptautinis kūrybinis simpoziumas “Soutine’o dienos’2008” (8 tūkst. litų); tapytojų pleneras “Alaušas’ 2008” (6 tūkst. litų).