BANKSY VANDALIZMAS IR NEBYLUS JAUNASIS VILNIUS 9
www.kamane.lt, 2009 07 08
Šių dienų pasaulyje menas tebėra ta galinga jėga, kuri gali šokiruodama įspėti, pranešti, pažadinti ar suvienyti žmonių grupes. Kalbėsiu apie šiuolaikinį „žemąjį“ grafičių meną, kaip apie veiksmingą atsaką į šių laikų politinius (ir ne tik) veiksmus. Parašyti apie tai paskatino Bristolio (Didžioji Britanija) mieste surengta retrospektyvinė dailininko Banksy paroda. Miesto muziejuje nuo demonstruojami apie 100 darbų, net 78 iš jų yra nauji arba niekur nerodyti. Banksy yra kone didžiausias grafičių meistras Europoje. Jis užvaldė ne tik gatvės vaikėzų, sociologų, turistų, bet ir meno kritikų simpatijas (parodos nuotraukos yra čia).
Banksy - profesionalus dailininkas, savo kūrybą pakreipęs trafaretinės grafičių stilistikos linkme. Kodėl pasirinkta ši technika? Ji aiškesnė, lengviau suvokiama ir pastebima, stilistiškai patrauklesnė visuomenei (padeda „valdyti“ minias ir politiką, bet apie tai kalbėsiu vėliau). Trafaretiniai grafičiai dažniau išvengia miestuose nuolat vykstančio sienų valymo. Jie nėra legalūs, bet tokia technika - labiau vertinama ir atsargiai vadinama gatvės menu. Grafičiai - ne tik visuomenės balsas, bet ir lengviausias būdas su ja bendrauti. Grafičius pavadindami menu, tam tikrai skeptiškai visuomenės daliai parodome, kad yra ir jai tinkamo meno. Šis Banksy siekis yra itin svarbus užmezgant simbolinius, politinius, meninius ir kt. ryšius su publika.
Norėdami suvokti šiandieninę Vilniaus senamiesčio sienų kalbą turėtume grįžti keletą metų atgal, nukeliauti tūkstančius kilometrų tolyn ir pažvelgti į anuometinę grafičių raidą. Tokiu būdu pamatysime, kaip jie atgimsta ir kokias problemas jais bandoma viešinti ir gvildenti.
Vandališkas sienų paišymas tikrai nėra Banksy atradimas. Tokiu būdu didmiesčių gatvėse nuolat reiškiamas politinis ir socialinis aktyvumas. Dar visai neseniai vienas problematiškiausių ir karščiausių politinių pasaulio taškų buvo Artimieji Rytai, Izraelio ir Palestinos konfliktas. Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susidūrė Betliejus ir visa palestiniečių savivaldai priklausanti teritorija, tai Izraelio pastatyta betono siena, atskyrusi beveik visą vakarų Jordano krantą. Pati siena nesutampa su 1949 metais Jungtinių Tautų nustatyta riba tarp žydų valstybės ir palestiniečių teritorijų. Kai kur ji įsiveržia net iki 16 km į arabų žemes už vadinamosios žaliosios linijos, nes taip norėta apsaugoti nelegaliai pastatytas izraeliečių kolonistų gyvenvietes. Betliejų kone iš visų pusių juosianti siena vietinei krikščionių bendruomenei sukūrė gyvenimo uždarame kalėjime sąlygas. Daugelis vietos gyventojų, patirdami tikrą beviltiškumą ir desperaciją, galvoja, kad likusieji du milijardai pasaulio krikščionių nesupranta (ar nenori suprasti) jų sunkios padėties ir neskuba padėti.
Tačiau siena, skirianti du karštus taškus, ir yra ta terpė, kurioje atsispindi provokuojamos amžininkų politinės ir socialinės idėjos, atskleidžiamos pasitelkus meno kūrinius. Britų grafičių meistras Banksy, išpiešęs Izraelio sieną, išsiskiria meniniais, politiškai drastiškais komentarais. Palestinos siena, kaip ir kitos viešos erdvės, buvo marginamos neprofesionaliais šūkiais ir plakatais. Ekspresyviai ranka ar trafaretais išpurkšti paveikslai, užrašai – vienas būdų atkreipti dėmesį į socialines visuomenės problemas. Tokia išraiškos forma parodo savanorišką, pilietišką žmonių susirūpinimą padėtimi, net jei jis išreiškiamas nepilietinėmis priemonėmis. Britas Banksy nukeliavo ten 2005 m. būdamas jau garsus. Jo socialiai ir politiškai aktualūs darbai jau kelerius metus provokavo spaudos dėmesį, o žmonės, grįždami iš kelionių po Ispaniją ar Angliją, parsiveždavo ir nufotografuotų jo „paveikslų“.
2005-aisiais žinia apie meno kūrinius, vaizduojančius kitą sienos pusę, ėmė mirgėti visoje žiniasklaidoje, ir net tie, kuriems pasaulio politika nerūpėjo, žaibiškai sužinojo apie padėtį Palestinoje. Banksy kalbėjo: “Kartais savo viduje aš jaučiuosi policininkas. Tikiu, kad kai kurie žmonės tampa policininkais norėdami pasaulį padaryti geresnį. Bet tada kiti tampa vandalais, kad padarytų pasaulį gražesnį.”
Banksy pasisako prieš vartojimą, karą ir turtingos visuomenės dvasinį skurdą. Politinė Banksy dailė – eksterjerų dailė. Visi dailininko darbai - socialiai ir politiškai iškalbingi. Kodėl kūrinys „eksponuojamas“ būtent ten, ant sienos Gazos ruože? Grafičiai yra žinutė visuomenei ir politikams. Banksy darbas nėra vien tik trafareto žymė ant sienos. Kūrinį sudaro mažiausiai trys viena per kitą persiliejančios ir papildančios dalys: trafaretas su visuomenei suprantamais simboliais ir atvaizdais, juos atitinkanti politinė ar socialinė situacija bei vieta, papildanti ir išryškinanti kūrinio idėją. Atmetę vieną dalį iš trijų, prarasime kūrinio vientisumą ir gebėjimą „kalbėti“. Tai paprastas, bet šokiruojantis ir aktualus menas, prieinamas ir suprantamas visiems. Kalbant apie Palestiną ir Izraelį skiriančios sienos grafičius, aptarti vieną objektą būtų netikslinga. Reikėtų analizuoti grupę darbų, nes visas minimas projektas ir sudaro vieningą konceptualų kūrinį. Didžioji dalis Banksy Palestinos sienos meno vizualiai griauna ribą tarp „ten” ir „čia”. Banksy, atrodytų, naiviai paišo pabėgimo ar išsilaisvinimo vaizdus - mergaitė, nunešta ryšulio balionų; mažas berniukas, piešiantis virvines kopėčias. Kitos dalys „maldauja“ iliuzinės tikrovės. Tam naudojami prakirstos ar pravertos sienos motyvai, atlenkti sienos kampai su sodriais peizažais ,,už”; vaikai, žaidžiantys su smėlio kibirais ir kastuvais ant nuolaužų krūvų, kurios atrodo kaip smėlis, o užnugaryje plyti išmušta skylė, pro kurią atsiveria iliuzinis žydro dangaus ar vandenyno pakrantės peizažas.
Sąmoningas Banksy kūrinių gimimas yra inspiruotas socialinių problemų. Banksy – ryški XXI a. asmenybė, meno ginklu kovojanti su daugumai žinomais kultūros reiškiniais: kultiniais filmais, reklamomis, politinio gyvenimo aktualijomis, antiglobalizacijos idėjų propagavimu ir t.t. Banksy nesiekia populiarumo kurdamas skandalus iš savo asmeninio gyvenimo. Apie jo asmenybę beveik nieko nežinoma. Jis savo aktyvią gyvenimišką poziciją, vertybes ir norą padaryti pasaulį geresnį išreiškia menu. Banksy vasaros projektas ant Izraelio sienos išsiskiria kaip vienas tinkamiausių šiandieninėje istorinėje atmintyje artistiškų ir politinių komentarų. Nors sienos nuolat uždažomos, Banksy pranešama žinia sklinda po pasaulį. Paklaustas, kaip jo darbai veikia žmones, menininkas atsako: „Aš nežinau, kaip jie suprantami. Kartais galvoju, kad galiu pakeisti pasaulį, nuversti valdžią ir pavalgydinti vaikus, bet įtariu, kad tikrovėje tai skamba ****.“
Sugrįžkime į dabartį, į Lietuvą, į Vilnių, 2009 metų kultūros sostinę.
Sostinės viešose senamiesčio erdvėse puikuojasi pirštais suskaičiuojami sienų trafaretai. Tylūs, kuklūs... Neaišku, ar jų užmojis – estetinis grožis, ar cypsinčios idėjos, ar pasipriešinimas?
Stengiamės būti SAVIMI – unikaliais iki Mėlynųjų vandenų nužengusiais lietuviais. Ir turime puikią progą – 2009 m.! Vilnius – kultūros sostinė. Galime menu valdyti pasaulį, garsiai kritikuoti mūsų netenkinančią politiką, ekonomiką ar dar velniai žino ką. Pavyko? Vienintelis meno kūrinys, sujudinęs mases, – Vlado Urbanavičiaus vamzdis Neries arka. Regis, mažai liko šeimų, kuriose prie vakarienės stalo jis nebuvo keiksnojamas. Tačiau stebėtina: šis menininkas privertė mases susimąstyti, kas yra menas ir kaip mes turėtume estetizuoti savo aplinką.
Bet kur jaunųjų Lietuvos menininkų maištas ir noras pakeisti pasaulį?
Iškart mintyse šmėžteli dialogas su monumentaliojo meno kūrėjais (beje, vykęs viešai, paskaitos metu). Mes, bjaurūs, tikrojo meno nesuvokiantys, tik teoriją kalantys dailėtyrininkai, pasiūlėme jaunųjų kūrėjų supernovatorišką meną išnešti į gatves ir eksponuoti ten, kur vaikšto minios nebūtinai menu besidominčių žmonių.
Rezultatas – keistokas. Įžeidėme. Jaunieji Lietuvos menininkai užsipuolė viešojo meno idėją, pradėjo baksnoti pirštais į prieš N dešimtmečių kilusią white box galerijos idėją. Taip, puiku, kai tau duoda didžiulę baltą erdvę, kurioje su savo meno kūriniu gali jaustis esąs Dievas. Gali kasdien grožėtis savojo kūrinio šešėlių žaismu ant baltų sienų. Selflove.
Sakoma, kad mūsų kultūra merdėja, socialinis aktyvumas, kaip reiškinys, kone visai išblėso. O ir tie patys kritiniai straipsniai skaitomi tik redaktorių, menotyrininkų ir dar kelių dešimčių norinčiųjų būti šalia.
Mes dar vis žaidžiame kurdami meno pasaulį.
Simuliacija.
P.S.: Užupyje ant sienos parašyta: „Buvo dvidešimt pirmas amžius. Turėjom vardų, dažų, laisvių, ir niekas nieko nenorėjo pasakyti“.