PLAŠTAKOS, GALINČIOS KURTI STEBUKLUS 7
Lietuvoje vieši teatras iš Gruzijos „Budrugana Gagra“ – vienintelis senąsias tradicijas menantis rankų šešėlių teatras Europoje. Kaip teigė šio teatro režisierius Gela Kandelakis, įvairiuose Lietuvos miestuose rodomi jo trupės spektakliai yra savotiška gruzinų tautos padėka už lietuvių solidarumą.
Kas skatina lietuvių simpatijas vienai ar kitai tautai, pasakyti sunku, tačiau Lietuvos simpatija Gruzijai – akivaizdi. Tai parodė ir gausios palaikymo akcijos, solidarumo koncertai, surengti sunkiausiu Gruzijos ir Rusijos karo konflikto metu, ir vis dažniau į Lietuvą su kultūrine bei politine misija atvykstantys Gruzijos menininkai. Kaip sako liaudies išmintis, bendra patirtis suartina, tačiau norėtųsi manyti, kad ne tik ji paskatino šiltus jausmus Gruzijai.
Dar vaikystėje kartu su tėvais žiūrėdavom šiandien klasika tapusius gruzinų filmus, kurie net sovietinių laikų sąlygomis sugebėjo išsaugoti ryškų, ideologijos nepaliestą šios tautos braižą – beveik visada čia galėdavai atpažinti išskirtines gruzinų tradicijas, legendas ir, žinoma, grožėtis peizažais. Gruzinų filmuose atsiskleidžiantys peizažai atrodydavo kaip tikra egzotika – uolų įkalintuose slėniuose mirgėdavo saulė, svirdavo vynuogių kekės, o kalnų šlaitais, vydamiesi kameros objektyvo kontūrus, slinkdavo šešėliai.
Šalyje, kurioje tiek daug saulės, besikeičiančių šešėlių žaismas atspindėdavo efemeriškos tikrovės grožį, todėl prigimtinių meninių gabumų turinčio žmogaus akis negalėjo jų nepastebėti. Atokvėpio valandėlę klusniai sulenkti pirštai, prieš saulę nukreipti į molinę namo sieną, galėjo staiga atgyti ir iš juodos, nejudrios dėmės virsti bet kuo: medžiu, gėle, zuikio ar vilko galva. Taip moterys ramindavo, o vyrai gąsdindavo savo vaikus, kūrė netikėčiausias istorijas, kurios, perkeltos ant baltos drobės, vėliau tapo tikrų tikriausiu šešėlių teatru, menančiu dar viduramžių laikus.
Gamtos prieglobstyje užgimusio teatro susiformavimą lėmė tai, jog jis nereikalavo beveik jokių priemonių – tik saulės, kurios Gruzijoje niekada netrūko, žmogaus rankų ir krintančio šešėlio. Nenuostabu, kad kalnuotame akmeningų uolienų krašte ši teatro forma taip ilgai išsilaikė. Sunkiai pravažiuojamais keliais čia retai užklysdavo klajojančios profesionalių artistų trupės, o kūrybingiems atokaus kaimo žmonėms, norintiems sukurti savo teatrą, reikėjo tik išradingų rankų.
Panašios priežastys lėmė ir Gruzijos pirštų teatro, kurio unikalius spektaklius galėjome matyti pernai, išlikimą.
Kodėl šias senąsias, netgi sakyčiau – buitinio teatro formas, ankstesnes už marionečių teatrą, išsaugojo būtent Gruzija? Atsakymo, ko gero, reikėtų ieškoti pačios gruzinų tautos teatrališkoje prigimtyje. Kraštovaizdžio ir švelnaus klimato sąlygų suformuotas temperamentas gruzinų sieloje žadino pilnatve trykštantį optimizmą ir nepaaiškinamą meilę gyvenimui, be kurios būtų neįmanomos ir kūrybingos kasdienio gyvenimo formos. Jomis reiškėsi visa, kas brangiausia – istorinė atmintis, pagarba tradicijai ir šeimai. Šeimos šventės, papročiai, tostai, legendų pasakojimai sudarė nekasdienę, parodomąją, teatrališkąją gyvenimo dalį, be kurios gruzinai jautėsi tarsi praradę savastį.
Kaip pasakytų koks nors filosofas, gyventi – ne tas pats, kas išreikšti. Išreikšdamas žmogus pažįsta save. Tai yra bet kokio meno atsiradimo priežastis. Senovės žmonėms pažinti pasaulį pirmiausia reiškė jį sužmoginti. Antropomorfizuoti žemės, saulės, dangaus kūnų pavidalai buvo sutinkami visur, net buityje. Buvo netgi tikima, kad šešėlyje gyvena žmogaus siela.
Būtent šešėlyje žmonės regėjo savo tęstinumą, užtikrinantį žmogaus judesio, besitęsiančio gesto amžinumą. Žmogaus gestas ir šešėlio judesys išreiškė nepamainomą dviejų pasaulių – žemiško ir anapusinio – vienovę, o akivaizdus neišskiriamumo, nedalumo jausmas prasiverždavo vaikišku džiugesiu ir kvietimu įsitraukti į žaidimą. Taip gimė šešėlių teatras, kuriame susitiko vaikiškas naivumas ir pačioje tautoje užkoduotas archetipinis dvasingumas, būdingas visai bizantiškajai Gruzijos kultūrai.
Šiandienos technologizuotame pasaulyje gruzinų šešėlių teatras atrodo taip pat nekaltai, kaip vaikiškos meilės nutylėjimas. Galbūt todėl jis toks patrauklus ir vis dar neįprastai švarus. Kaip teigė „Budrugana Gagra“ režisierius G.Kandelakis, aktoriui tokiame teatre reikia ypatingos dvasinės švaros, nes tik toks žmogus gali teisingai disponuoti energija. Plaštakose sukaupta energija yra aktoriaus varomoji jėga. Tik švarios energijos veikiamas jis gali perteikti subtiliausias rankomis kuriamo personažo emocijas ir jausmus.
Aktoriaus ranka, jos šešėlis tokiame teatre nėra vien tik paprasta dėmė, galinti atgyti ir technikos bei meistriškumo veikiama transformuotis į įvairiausius pavidalus. Pasak režisieriaus, plaštaka perduoda ir aktoriaus būseną, kuri tuo metu atsispindi kuriamame personaže. Gal todėl niūrų vasario 26 d. vakarą Kaune matytos istorijos apie mažą meškiuką Lazarą pasirodė tokios žmogiškai tikros, subtilios, kupinos Dave‘o Brubecko džiazo melodijose atsikartojančio liūdesio, vienatvės ir kartu gyvenimą teigiančio džiaugsmo.
Henriko Gulbino džiazo klubo kamerinė erdvė Kaune – nenudailinta seno namo palėpė – ypač tiko tokiam susitikimui. Natūralioje erdvėje spektaklio laikas savaime eina kitaip. O laikas, ypač pirmosiose gruzinų spektaklio dalyse, pasirodė svarbus kompozicinių miniatiūrų elementas.
Istorijos spektaklyje neskubinamos, čia yra vietos pauzėms, atodūsiams, šnopavimams, čia galima stebėti lėtą, tačiau anaiptol ne beprasmišką gyvenimo slinktį: kaip bunda rytas, auga žolė, kaip medžiai keičia formas, ateina žiema ir vienatvė. Ir kas pasakys, kiek tokiame paprastume slypi nuostabos, išminties, ironiško gyvenimo šypsnio? Šis klausimas lydi visą spektaklį, primenantį „gerosios animacijos“ stilistinį-tematinį pobūdį. Belieka stebėtis, kaip meškiuko Lazaro istorijos miniatiūroje sutelpa ištisas pasaulio cikliškumas, kaip nebyli pirštų plastika tampa iškalbingesnė už žodį.
Plastinė rankų kalba spektaklyje sukuria kinematografo efektą, tad ir šešėliai ekrane tampa aiškiai atpažįstami, charakteringi, plastiškai judantys animaciniai personažai: čia veikia ir išdidus, neprieinamas varnas, ir Papagenos vaidmenį (siužetas ir muzika paimti iš W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“) atliekanti antelė, išpildanti Papageno (meškiuko) troškimą turėti draugę, kuri jam suteiktų laimę, ir visas pagal „Manhattan Transfer“ kūrinį „The Speak up Mambo“ džiazuojantis žvėrynas. Reikia tik kelių pirštų krustelėjimo, ir šis žvėrynas keičiasi vaidmenimis, transformuojasi ir vėl sugrįžta į žiūrovus įtraukiantį diskotekos šėlsmą. Ir visa tai – žmogaus plaštakos, gebančios kurti stebuklus. Tik gaila, kad sausakimšoje palėpėje mažųjų žiūrovų, kuriems stebuklas yra pati tikriausia tikrovė, buvo mažuma.