Kovas

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius pradėjo kultūrinių diskusijų ciklą, kurį inicijavo skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika. Dylant vasariui, įvyko pirmasis apvaliojo stalo susitikimas, kurio metu buvo gvildenama Kauno kūrybinių ir parodinių erdvių problematika. Diskusijon susirinko ir karštai savo idėjomis dalijosi Dailininkų sąjungos, Fotomenininkų sąjungos, Tautodailininkų sąjungos, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, Kauno apskrities bibliotekos, įvairių miesto galerijų bei miesto valdžios atstovai. Žemiau publikuojamas diskusijos įrašas.

Kotryna Džilavjanaitė, LDS Kauno skyriaus menotyrininkė: Šios diskusijos tema turėtų būti aktuali ne tik įvairių sričių menininkams, meno projektų rengėjams, bet ir miesto kultūrinės situacijos strategams. Šiandien Kaune beveik neturime reprezentacijai tinkamų parodinių erdvių. Jų stygius ypač išryškėja, kai mieste vyksta didelio masto meno renginiai. Projektų kuratoriai priversti išnaudoti visas įmanomas erdves, net jei jos strategiškai nepalankios, techniškai nepritaikytos parodoms eksponuoti, nesaugios.

Kaunas neturi šiuolaikinių menų centro, kuris ne tik išspręstų patalpų stokos problemą, bet ir stimuliuotų nūdienos meno procesus. Mieste nėra ir rezidencijų namų užsienio menininkams. Visa tai riboja kultūrinius mainus, kenkia meninio gyvenimo kokybei, formuoja provincialų Kauno įvaizdį.

Bene svarbiausias kauniečių menininkų dėmesio objektas – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai – M. Žilinsko ir Paveikslų galerija, kur nuolat vyksta dabarties kūrėjų parodos, nors muziejaus esminė misija yra saugoti ir eksponuoti dailės paveldą. Pernai visuomenės dėmesį prikaustė dilema, kurią buvo priverstas spręsti muziejus, kai savo kolekciją Kaunui padovanojo prof. A. Miškinis. Šios dilemos padarinius ypač skaudžiai patyrė menininkai, nes dar labiau pristigo solidžių ekspozicinių erdvių.

Kristina Civinskienė, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Parodų rengimo skyriaus vadovė: Norėčiau patikslinti, kad M.Žilinsko dailės galerija yra skirta daugiau tarptautinėms parodoms, todėl kauniečiai menininkai gali tikėtis eksponuoti savo parodas tik Paveikslų galerijoje bei A. Žmuidzinavičiaus (Velnių) muziejuje. Vienų dailininkų pastaroji erdvė netenkina (maža patalpa, buto specifika), kitus, atvirkščiai, patraukia jaukumu. O Paveikslų galerijoje laisva liko tik apatinė didžioji salė, skirta plataus masto projektams. A. Miškinio kolekcija užėmė trečiojo aukšto sales, ir dėl to kenčia ne tik menininkai, bet ir muziejus. Patiriame nuostolį dėl lankytojų stygiaus: pirmąsias savaites po kolekcijos pristatymo sulaukėme žiūrovų bangos, tačiau vėliau ji nuslūgo. Šiuo metu galime pritraukti publiką tik projektais, rengiamais didžiojoje salėje, tokiais kaip Tekstilės bienalė, „Geriausio metų kūrinio“ paroda ar edukacinės muziejaus parodos.

Algė Gylienė, galerijos „Kauno langas“ menotyrininkė: Skundžiatės vietos stoka, tačiau dvi geros salės Paveikslų galerijoje yra paverstos paveikslų saugyklomis.

K. Civinskienė: Neturime kitos išeities, nes muziejui irgi trūksta erdvių. Esame girdėję iš miesto įvairių plėtros pasiūlymų – kurdintis mokyklose, apleistuose fortuose, tačiau tai netinkamos patalpos muziejinėms vertybėms saugoti. Sumanymas statyti naują daugiaaukštį pastatą šalia M.Žilinsko dailės galerijos taip pat teliko idėja.

Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, tapytojas: Galbūt reikėtų intensyvinti parodų rengimo dažnį – keisti ekspozicijas kas trys savaitės, o ne keli mėnesiai.

K. Civinskienė: Laikomės nuomonės, jog verčiau gerą parodą rodyti ilgesnį laiką, kad žmonės spėtų ją aplankyti. Tik mažose galerijose galima dažnai keisti parodas. Didelio projekto vien ekspozicija rengiama dvi savaites.

Arvydas Žalpys, galerijos „Meno parkas“ direktorius: Norėčiau apginti muziejų, nes pirmiausia tai yra nacionalinis, visos Lietuvos muziejus, finansuojamas iš valstybės biudžeto, vykdantis savo programą. Muziejus turi teisę apskritai nerodyti kauniečių parodų, todėl turime tik džiaugtis, kad Paveikslų galerija mus įsileidžia. Negalime reikšti jokių pretenzijų, nes tai nėra Kauno miesto muziejus.

Tas neišsprendžia mūsų esminės problemos: antras pagal dydį miestas Kaunas, turintis didelę kūrybinę potenciją, yra panašus į pamestinuką. Kaunui būtina turėti didoką meno centrą, galintį talpinti ne tik dailės, fotografijos, bet ir muzikos, šokio, kino projektus.

Jūratė Rekevičiūtė, grafikė: Erdvių iš tiesų trūksta, o dailininkai puola kaltinti muziejų, galeriją „Meno parkas“... Aš pati rengiu grafikos bienalę „Now Art Now Future“: žvalgomės po galimas erdves ir sukame galvą, kur parodyti pasaulyje žinomų menininkų kūrinius. Laimė, šiemet gavome Šiuolaikinį meno centrą Vilniuje, nes nematome galimybių Kaune eksponuoti konkursinę parodą kaip nedalomą visumą.

Juozas Šlivinskas, skulptorius: Visa tai, ką šiandien šnekame, esu kalbėjęs žiniasklaidai dar prieš dešimt metų, ši problema yra įsisenėjusi. LDS Kauno skyriui buvo atiduotos buv. Šančių kareivinės – dabar dailininkų dirbtuvės, bet buvo tartasi dėl dar vieno pastato, kurį galėjome paversti parodų rūmais. Tiesa, buvo prieštaravimų, kad pastatai ne miesto centre. Deja, mūsų valdžia pernelyg greitai keičiasi, ir derybas tenka pradėti iš naujo.

A.Žalpys: Nesiveržkime visą laiką tik į miesto centrą, net jei steigtume didelius meno rūmus. Pavyzdžiui, nuvažiuokite į Barseloną pažiūrėti Joano Miro kūrybos – visa jo darbų ekspozicija yra miesto pakraštyje. Tokia praktika pasaulyje yra labai dažna.

Kita bėda – neturėdami rezidencijų namų, negalime įsirašyti į tarptautinę rezidencijų programą. Sunkiai suvokiama, kad antrasis Lietuvos miestas neturi net kuklios erdvės užsienio menininkams įkurdinti, kad būtų galima vykdyti kultūrinius mainus. Priimdami svečius, turime prašyti Vilniaus savivaldybės, kad leistų naudotis jų rezidencija J.Basanavičiaus gatvėje. Dėl to nukenčia pats Kaunas, nes svečias didžiumą laiko praleidžia sostinėje.

Dalia Draugelienė, LDS Kauno skyriaus referentė: Leiskite priminti vieną istoriją: prieš dešimtį metų dailininkė Veronika Šleivytė testamentu Dailininkų sąjungai paliko savo studiją miesto centre, Žemaičių gatvėje, kad galėtume įrengti rezidencijas menininkams. Miesto valdžia kliudė menininkei privatizuoti butą, o po jos mirties buvo teigiama, kad patalpos numatytos daugiavaikei šeimai. Iš tiesų, jokiai remtinai šeimai butas neatiteko – jį buvo nusižiūrėję patys valdininkai.

Rūtilis Slavėnas, tapytojas: Noriu pasisakyti dėl kūrybinių dirbtuvių. Esu girdėjęs, kad nė vienas menininkas, įstojęs į Dailininkų sąjungą nuo Nepriklausomybės laikų, nėra gavęs dirbtuvės. Aš tapau 20 metų, ir visiškai neturiu kur dirbti. Mano kūrybinis darbas sustojo, nes neturiu galimybių išsinuomoti ar nusipirkti studijos. Kodėl niekas nesprendžia šios problemos?

A.Žalpys: Tie laikai, kai visiems dalijo dirbtuves, jau seniai praėjo. Nežinau, koks turtingas turi būti miestas, kad pristatytų studijų ir dar dykai duotų jas menininkams, taip nebevyksta niekur pasaulyje.

Yra kitoks šio klausimo sprendimo būdas: galėtume pasekti Vokietijos miestais, kur visi seni pastatai yra remontuojami už municipaliteto lėšas, pirmas aukštas atiduodamas komercinei veiklai, kavinukėms, siuvyklėlėms, o likusi pastato dalis išnuomojama menininkams kaip kūrybinės dirbtuvės.

D. Draugelienė: Mūsų kolegos estai turi puikų pavyzdį, kaip senus statinius paversti kūrybinėmis erdvėmis. Jie įsirengė parodines patalpas buvusiame Druskų sandėlyje, investavę  tik nedideles lėšas. Estai išsaugojo ir restauravo senovišką sandėlio fasadą, bet interjerą įrengė itin paprastai.

Kauno senamiestyje taip pat yra nykstančių pastatų, tik savo idėjas nuolat turime derinti su paveldosaugos institucijomis. Prie Nemuno stovi senas, apleistas didysis Hanzos sandėlis, kurį nuo sunykimo išgelbėtų mūsų iniciatyva paversti jį parodų centru. Sandėlio erdvės puikiai tiktų parodoms eksponuoti ir nepareikalautų didelių investicijų.

J. Šlivinskas: Merija nežino, ką veikti su Šančių kareivinių pastatais – jie ištisai griūna. Prie mano akių jau užaugo dvi kartos vagių, kurie po gabalėlį išnešiojo apleistus Šančių kareivinių statinius. Kodėl kelių iš jų nesutvarkius ir neišnuomojus dailininkams?

Artūras Rimkevičius, stiklo dailininkas: Aš taip pat palaikyčiau senų pastatų pritaikymo idėją. Pavyzdžiui, 2000 m. Danijoje vyko Šiaurės šalių stiklo simpoziumas ir didžiulė paroda, kuri vėliau dar dvejus metus keliavo per Europos šalis. Toji paroda buvo surengta Parodų rūmuose, įkurtuose vikingų laikų grūdų sandėliuose, dokuose. Iš pradžių buvome pašiurpę, nes statiniai išties apleisti, lubos apsilupinėjusios, patalpos nešildomos, tačiau eksponavę darbus likome erdve patenkinti. Tiesa, šios sąlygos netinkamos tapybai ar grafikai, bet tokiuose minimalių sąnaudų pastatuose galėtų vykti skulptūros, stiklo meno, keramikos parodos.

Virginija Vitkienė, menotyrininkė: Tačiau ekspoziciją turi saugoti žmogus – nešildomoje patalpoje. Kas jam sumokės už reumatą?

A.Rimkevičius: Tuose dokuose įrengta patalpėlė administracijai, bet pati ekspozicijų salė nešildoma. Tiesiog noriu pabrėžti, kad investicijų reikėtų nedaug, o rezultatas būtų teigiamas, tereikia pasinaudoti kitų šalių patirtimi – jie tikrai nėra už mus kvailesni.

Gintautas Vaičys, tapytojas: Norėčiau pabrėžti vieną aspektą, ne tik iš menininko, bet ir iš žiūrovo pozicijos. Seni, nušiurę pastatai nesuteikia prestižo eksponuojamai dailei. Jei planuojame naujas erdves, tai jos turėtų atrodyti estetiškai, tarsi meno šventovė, kad lankytojas tikrai jaustų malonumą.

E. Nalevaika: Šiandieninės mūsų šnekos nėra nauja problema – ją pradėjome spręsti prieš gerą dešimtmetį. Tuo metu buvo įkurta Dailininkų sąjungos galerija, įrengėme parodines sales, dabar mėginame jas praplėsti, bet akivaizdu, kad vien savo jėgomis negalime šios problemos įveikti. Tikėtis, kad miestas ims ir pastatys mums pastatą šiuolaikinio meno centrui, yra nerealu, bet jei suvienytume savo pajėgas ir pasidairytume tinkamo pastato mieste, galėtume pasiekti rezultatų. Puikus pavyzdys – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, gimęs kaip privati iniciatyva bendradarbiaujant su savivaldybe ir įgyvendintas, pasinaudojus ES lėšomis.

Stanislovas Buškevičius, Kauno miesto vicemeras sportui ir kultūrai: Keista girdėti, kad jau dešimt metų yra veikiama, o rezultato nematyti. Atidžiai klausiausi jūsų pastabų ir pritariu, jog idealiausia Kauno miestui būtų turėti naują, vientisą šiuolaikinių menų centrą. Vis dėlto, patys suprantate, jog šiandieninė situacija ir neigiamas biudžeto balansas neleistų priimti tokių sprendimų.

Besiruošiant diskusijai man kilo viena mintis. Šiuo metu statoma sporto arena, architektas Eugenijus Miliūnas dirba prie jos projekto, kurį vis dar galima koreguoti. Todėl siūlau Dailininkų sąjungai parengti raštą, kurį patvirtinsiu savo parašu, ir kreiptis į E. Miliūną, kad projekte atsirastų vietos parodų erdvėms – šiuolaikinio meno galerijai.

Dėmesio verta ir kita idėja – panaudoti apleistus miesto pastatus. Susitarkite, kokie pastatai, jūsų akimis, būtų tinkamiausi kūrybinei veiklai ar rezidencijoms ir kreipkitės su konkrečiais pasiūlymais į mane. Tuomet tarsimės su administracija, aiškinsimės sąlygas, kalbėsimės su paveldo saugotojais ir matysime, ar įmanoma ką nors nuveikti.

A.Žalpys: Menininkai nėra tokie konkretūs žmonės, kaip Jūs, bet mūsų įdirbio taip pat būta nemažai, tačiau mums buvo nuolat liepiama laukti. Kalbant apie rezidencijas, jau pernai vasarą mes parašėme koncepciją, įvyko ne vienas susitikimas su savivaldybe. Turėjome idėją eksploatuoti nenaudojamas P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus patalpas. Mes nebijome dirbti, bet lig šiol nebuvo mūsų darbą palaikančios politikos. Iš Jūsų tikimės užtikrinimo, kad pirmiausia tai yra Kauno miesto savivaldybės programa, o ne tuščios kalbos.

S. Buškevičius: Todėl ir siūlau nuolat palaikyti su manimi ryšį, kad atkreiptume dėmesį į stringančius darbus, išsiaiškintume, ar taip yra dėl objektyvių priežasčių, ar susitelkus įmanoma kliūtis pralaužti. Kreipkitės į mane, ir spręsim problemas bendromis jėgomis.

J. Šlivinskas: Puiku, jei tik mūsų pokalbiai nesubliūkš. Iš tiesų sporto arena strategiškai labai palanki, ypač jei būtų numatytos sandėliavimo ir administracijos patalpos, moderni įranga, apšvietimas. Galbūt iš tiesų reikėtų kooperuotis su kitų sričių menininkais, kad miestas turėtų bendrą kompleksą, tada ir finansai, ir ES projektai eitųsi lengviau.

Valentinas Jazerskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas: Aš taip pat turiu vieną konkretų pasiūlymą. Kaune yra "Girstučio" kultūros rūmai, kurie priklauso miestui. "Girstučio" rūmų galerija veikia geranoriškumo principu, jie neturi, kas prižiūrėtų parodą. Tai nėra itin didelė, bet pakankamai gera erdvė antro aukšto fojė. Galerija galėtų veikti, nes trūksta labai nedaug: vieno papildomo etato ir miesto savivaldybės nurodymo "Girstučio" rūmams rengti parodas, kaip privalomą veiklos kryptį.

E. Nalevaika: "Girstučio" rūmuose iš tiesų vyksta nemažai parodų, bet yra akivaizdi problema – nesaugumas. Todėl, kaip teisingai pastebi Valentinas, ekspozicijos prižiūrėtojo etatas yra būtinas, priešingu atveju niekas neatsako už darbų saugumą.

S. Buškevičius: Pakalbėsiu su rūmų direktoriumi dėl etato, tik gaila, kad to neįvyko iki miesto biudžeto formavimo.

Jovita Jociuvienė, Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė: "Girstučio" rūmai yra viešoji įstaiga, finansavimą gaunanti tik per projektus iš miesto, todėl taip paprastai susitarti dėl etato nepavyks. Manyčiau, kad šį aspektą su direktoriumi reikia aptarti tuomet, kai bus tvirtinamas rūmų projektų finansavimas, ir įpareigoti jį įtraukti etato klausimą į rūmų veiklos planą.

Rimantė Tamoliūnienė, Kauno apskrities bibliotekos kultūros renginių vadovė: Kalbant apie geranoriškumą, tai ir Apskrities biblioteka mielai įsileidžia dailininkus, tik mums reikalinga eksponavimo įranga bei tinkamas apšvietimas. Biblioteka parodoms tinkama: per dieną sulaukiame 800 žmonių, kurie nori nenori pamato dailės parodą.

J. Šlivinskas: Bibliotekos aplinka iš esmės yra skirta ne tam, bet jei miestas galėtų paskirti didesnę finansinę injekciją, ir patalpas būtų galima labiau pritaikyti ekspozicijoms, tuomet ir Apskrities biblioteka puikiai tiktų parodoms rengti.

A. Žalpys: Vis dėlto būtų idealu, jei turėtume vientisą menų centrą, panašiai kaip mano minėtoje Barselonoje, kur yra didžiulis centras su parodų, kino salėmis, biblioteka, meni ninkų studijomis.

S. Buškevičius: Jūsų dėstomos mintys iš tiesų nėra naujiena – rašytojas Vytautas Alantas, „Lietuvos aido“ redaktorius, jau 1939 - 40 m. rašė apie idėją įkurti Tautos namus, kuriuose būtų biblioteka, skaitykla, parodų galerija.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, tapytoja: Labai smagu, kad šiandien diskusija įvyko, susirinko daug žmonių su idėjomis. Mums svarbu ne tik svajoti, bet ir turėti aiškią viziją, kad Kauno menininkai nesijaustų savo mieste vargšeliais: Vilnius jų nenori, Kaune priimame tik svečius, muziejus parodas organizuoja užsieniečiams. O mes ką čia veikiame? Mes čia gyvename, mes savo miestą mylime, nepabėgame nei į Vilnių, nei į Hamburgą, čia kuriame savo darbus ir norime juos parodyti – savo mieste. Todėl turėkime viziją, kad Kaunui yra būtinas šiuolaikinių / dabarties menų centras.

Gintaras Česonis, fotomenininkas: Noriu pasidžiaugti, kad kūrybinės erdvės rūpi įvairių sričių Kauno menininkams ir, atrodo, kad tai ima rūpėti ir miesto valdžios žmonėms. Tikiuosi, kad pažadai, kurių šiandien sulaukėme, artimiausiu laiku bus ištesėti. Tik tuomet galėsime išbristi iš šios sudėtingos situacijos, užkaišyti spragas ir įvaldyti reikiamas erdves.

Ši diskusija neturėtų likti tik savotišku pamitingavimu, bet virsti konkrečia rezoliucija. Miestas turi aiškiai pabrėžti, jog mums reikia ne tik sporto rūmų, bet ir šiuolaikinio meno centro. Visa tai turi būti suformuluota aiškiu tekstu, kurį vicemeras padėtų pristatyti ir patvirtinti politiniu lygmeniu.

S. Buškevičius: Jei mes suglausime pečius visi kartu, tikrai pasieksime realių rezultatų, bet tai turi būti mūsų bendras fanatiškas darbas. Turite suprasti, kad ne visi savivaldybėje palaikys jūsų siekius, nes daugumai atrodo svarbiau užtaisyti gatvių duobes. Jau ne kartą sulaukiau kritikos už meninio vyksmo skatinimą Kaune. Bet kokiu atveju laikykimės savo strategijos, kaupkimės ties sporto arena ir tikėkimės, kad E. Miliūnas mūsų „nenugesins“.

Parengė Kotryna Džilavjanaitė