Sausis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2006 12 19

Solistė L.Grodnikaitė 

Marimbos virtuozas R.Šarajevskis  

E.Montvidas  

V. Juozapaitis  

Kauno publika dabar nepėsčia, jos taip paprastai nepaimsi. Nei užrašai ant salės durų, nei koncertų vedėjų įtikinėjimai nesugeba numalšinti entuziastų, mėgstančių mobiliųjų telefonų melodijomis pritarti atlikėjams, muzikuojantiems scenoje. Gimininga ar tolima tonacija nuaidintys telefonų signalai, subtilų kūrinį užbaigiantys skardūs trumpųjų žinučių pypsėjimai – ne vienintelis faktorius, apjungęs šventinį Kauno valstybinės filharmonijos koncertų ciklą „Nuo šv. Kalėdų iki Naujųjų metų“.

Ciklas, jau tapęs tradiciniu, džiugino kauniečius, teikdamas peno įvairaus skonio klausytojams. Dvasingos muzikos mėgėjams buvo padovanotas nemokamas Kauno valstybinio choro koncertas Įgulos bažnyčioje, egzotikos mėgėjams skambėjo svečio iš Rusijos Rostislavo Šarajevskio valdomos marimbos garsai. Melomanai turėjo galimybę palyginti net tris simfoninius orkestrus: Nacionalinį (vyr. dirigentas Juozas Domarkas), Valstybinį (vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) bei Kauno miesto (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Džiazo muzikos entuziastai buvo pamaloninti Kauno bigbendo jubiliejiniu koncertu, renginiu „Meilės vakaras“ duoklė atiduota populiariajai kultūrai.

Įvairiapusiškumas – pagirtina savybė. Vykdant tokią repertuaro politiką užganėdinti lieka visi: tiek anšlaginiais koncertais besidžiaugianti filharmonija, tiek pramogų bei dvasinio peno ištroškusi publika. Ar panašūs „Meilės vakarai“ reprezentuoja aukštąją Lietuvos muzikinę kultūrą, kurios lopšiu turėtų būti filharmonija – tai jau kitas klausimas. Lygiai kaip abejotinas sprendimas Kauno bigbendo ir R.Šarajevskio koncertus paskirti tą pačią dieną bei valandą. Šiuo atveju klausytojams teko rinktis tarp dviejų kokybiškų renginių.

Programos formavimas atsispindėjo koncertų afišose, išsiskirdamas į dvi linijas: mėlynąją ir raudonąją. Afišose, kuriose dominavo rausvi atspalviai, buvo anonsuojami renginiai, įkomponuoti į koncertų ciklą ir kiek išsiskiriantys iš bendros jo koncepcijos. Mėlynoji, kalėdinėmis snaigėmis ir žiemišku koloritu švytinti linija pristatė specialiai šventiniam ciklui skirtus akademinės muzikos koncertus.

Antrąją Šv. Kalėdų dieną koncertų ciklą pradėjo Kauno valstybinis choras. Be pritarimo atliekamose giesmėse, diriguojant Algimantui Mišeikiui, buvo girdimi subtilūs dinaminiai niuansai, raiškiai tariamas tekstas. Prie pulto stojus Petrui Bingeliui choras suskambo galingai, kartais nustelbdamas Beatos Andriuškevičienės valdomus vargonus.

Kad Kauno valstybiniam chorui būdinga stipraus garso estetika, dar kartą pasitvirtino Naujųjų metų išvakarių koncerte. Atliekant nuotaikingą ir pakilaus charakterio muziką Kauno kultūros centro salė vos pajėgė sutalpinti choristų balsus, galingu skambesiu užpildančius visą erdvę.

Kalėdinio ir naujametinio koncerto metu kiek stebino su choru pasirodę solistai. Bažnyčioje solo partijas atlikusių choro artistų balsai nepasižymėjo ypatinga kokybe, o ir savo stiprumu kiek kontrastavo su chorui būdinga dainavimo maniera. Gera maldos namų akustika niveliavo vokalo trūkumus, padėdama dainininkams. Dėkinga akustika buvo ir solisto Jono Antanavičiaus balsui. Šiame koncerte garbusis atlikėjas parodė, kad dar gali dainuoti ir yra publikos gerbiamas bei vertinamas.

Ryškesnius kontrastus parodė naujametinis koncertas. Greta Kauno valstybinio choro, Kauno miesto simfoninio orkestro ir operos grando Virgilijaus Noreikos choro solistai atrodė išties blankokai. Nuotaiką kiek praskaidrino užstalės daina iš G.Verdio operos „Traviata“, atliekama V.Noreikos ir trijų choro sopranų. Bet solistų kvartetas, atlikęs valsą iš Ch.Gounod operos „Faustas“, nenorom vertė susimąstyti – negi neturime dainininkų, gebančių deramai atlikti solinius epizodus?

Sakoma, kad išimtys tik patvirtina taisyklę. Tiesos šiame teiginyje neabejotinai yra. Juolab, kad P.Bingeliui dosniai atliekant bisus, vieno papildomo programos kūrinio metu profesionalusis choras ėmė ir, švelniai tariant, sugriuvo. Liaudies išmintis turi šmaikštų posakį: „Kartais ir gudri višta užpakalį išsidilgina...“.

Tarpšventinio ciklo programoje du kartus galima buvo išgirsti dar vieną atlikėją – marimbininką R.Šarajevskį. Jaunuolis, kuriam iš pažiūros penkiolika – šešiolika metų, pasirodė beesąs jau brandus menininkas. Soliniame koncerte jaunasis muzikas atskleidė neįtikėtinas šio mušamojo instrumento dinamines bei spalvines savybes, demonstravo tobulą techniką. Naujametiniame koncerte, akomponuojant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, solisto virtuoziškai valdoma marimba sužėrėjo bravūrinėmis spalvomis.

Skoningai parinktoje solinėje programoje, kur lyriškus keitė efektingi ir virtuoziški kūriniai, solistui talkino jo mama Irina Šarajevskaja bei pianistė Lina Krėpštaitė. I.Šarajevskaja buvo pristatyta kaip pianistė, bet pasirodė kaip plataus profilio atlikėja. Be fortepijono ji profesionaliai valdė marimbą, kastanjetes, būgną. Publikai išreikalavus biso, muzikė netikėtai prabilo lietuviškai, po to – uždainavo.

Tarpšventinių koncertų laikotarpis daugeliui dainininkų yra itin sunkus. Pernelyg aktyvi veikla dažnai atsispindi solistų balsuose. Ne išimtis ir šio ciklo dalyviai. I.Šarajevskajai kokybiškiau atlikti A.Piazzollos „Oblivion“ trukdė ryškūs ligos požymiai balse. Nežymios nuovargio gaidelės buvo juntamos ir naujametiniame koncerte dainavusio garbiojo solisto V.Noreikos balse. Bet savo patirties, profesionalumo bei stulbinamos muzikinės intuicijos dėka atlikėjas padovanojo žiūrovams tikrą vokalinės muzikos puotą.

Nacionalinio simfoninio orkestro koncerte dainavęs Vytautas Juozapaitis džiugino publiką populiariomis arijomis. Nepriekaištingą vokalinę techniką turinčio solisto balsas šį kartą neatskleidė visų savo spalvų ir skambėjo duslokai. Galbūt čia kaltas didžiulis dainavimo krūvis, gal solistas kiek taupėsi prieš vakare jo laukiantį „Traviatos“ spektaklį. Visgi solisto interpretacijos, charizma ir sceninė išraiška suteikė publikai neabejotiną estetinį malonumą.

Tą patį vakarą dainavo ir Milda Smalakytė, koncerto vedėjo Viktoro Gerulaičio šmaikščiai pakrikštyta „Raudonąja rože“. Jaunos, šiuo metu Londone studijuojančios solistės sopranas malonaus tembro, skambantis apvaliai, minkštai, turintis stiprias, ryškaus krūtininio atspalvio apatines natas. Dainininkei lengvai pakluso koloratūrinės figūros, atliekamus kūrinius ji interpretavo remdamasi valiūkiška moteriškąja prigimtimi bei pagrįsdama santūria, bet taiklia vaidyba. Tiesa, formuojant viršutines natas galima buvo pajusti menkutį neužtikrintumą. Nepaisant to, M.Smalakytė pasirodė kaip lygiavertė V.Juozapaičio bei Nacionalinio simfoninio orkestro partnerė.

G.Rinkevičiaus vadovaujamo orkestro koncerte taip pat dalyvavo du dainininkai – Liora Grodnikaitė ir Edgaras Montvidas. Jų duetas klausėsi itin maloniai. Pirmoji koncerto dalis buvo paskirta G.Bizeto operai „Karmen“, tad solistai per gana trumpą laiką pateikė klausytojams šio kūrinio santrumpą, paversdami ją mažyte drama.

L.Grodnikaitės interpretuojama Karmen – vylinga, išoriškai santūrių, bet dvasiškai gaivalingų emocijų kupina moteris. Solistė vokalą formuoja remdamasi piano dinamika, subtiliai valydama emocijas ir balso spalvas. Jos dainavime neaptiksi jokio bereikalingo forsavimo ar piktnaudžiavimo pakankamai stipriu mecosopranu. Po keleto pirmųjų taktų galima pastebėti, kad dainininkė vadovaujasi aiškia interpretacine logika. Buvo keletas vietų, kai orkestras ar dueto partneris kiek gožė L.Grodnikaitės balsą, bet tai anaiptol ne jos kaltė. Pagirtina vokalistės vaidyba, itin tinkanti koncertiniam operos atlikimui. Ji pagrįsta santūriais, bet išraiškingais judesiais, iškalbingu žvilgsniu bei natūralia veido mimika.

Kauno publikai gerai pažįstamas E.Montvidas koncerte atliko dramatinę Don Chozė partiją. Ši partija ne pati parankiausia lyriniam tenorui, bet solistas ją įveikė be didelių pastangų. Išorinio dramatizmo bei forte dinamikos buvo daugoka, bet, matyt, to reikalavo solisto balso specifika. Visgi žymiąją Chozė ariją dainininkas interpretavo itin lyriškai, o gražiausiomis spalvomis jo tenoras atsiskleidė arijose iš sarsuelų ir neapolietiškose dainose.

Valstybinio simfoninio orkestro koncerto programa buvo bene įdomiausia ir įsimintiniausia iš visų trijų girdėtų cikle. Jos metu pakaitomis su populiariais kūriniais skambėjo rečiau koncertų scenose girdimi opusai. Pažintine prasme įdomios buvo ispanų komiškosios operos – sarsuelos arijos, efektingi orkestriniai numeriai. Orkestras žavėjo grojimo darna, susiklausymu, nepaprasta ekspresija, įkvėpta energingo dirigento mostų. Ypatingų pagyrų nusipelno varinių pučiamųjų grupė. Nors salės akustika kiek gesino efektyvų jų skambesį, bet stebėtinas susigrojimas ir intonavimo tikslumas paliko didžiulį įspūdį. Vienas įspūdingiausių momentų – triūbų solo duete iš antrojo operos „Karmen“ veiksmo.

J.Domarko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras niekuo nenusileido grojimo kokybe. Bet buvo galima jausti, kad koncerto programa nėra iš tų, kurios įkvepia orkestrantus pakilesniam atlikimui. Vakaro tematiką galima apibūdinti trim žodžiais: „saldu, saldžiau, saldžiausia“. Skambėjo populiariausi J.Strausso valsai bei polkos, arijos iš operečių, kiti žinomi kūriniai. Žinoma, kas saldu – daugeliui skanu, bet kai saldumo per daug – darosi bloga.

Naujametiniame vakare Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavo P.Bingelis. Bendrame koncertų ciklo kontekste pasirodė, kad kauniečių orkestras dar turi į ką lygiuotis. Nieko nuostabaus – juk kolektyvas dar jaunas, ne pačios didžiausios sudėties, per trumpą gyvavimo laiką turintis jau trečią vadovaujantį dirigentą. Reikia tikėtis, kad kai bus skaičiuojamas veiklos penkmetis ar dešimtmetis, kolektyvas savo lygiu nenusileis geriausiems Lietuvos orkestrams.

Visgi, žvelgiant iš nūdienos pozicijų, tenka pastebėti, kad koncertas – ne garso įrašas. Čia montažo nepadarysi. Nors orkestrantai grojo pakiliai, sukurdami šiltą ir nuotaikingą atmosferą, kiek pritrūko ekspresijos, susiklausymo, atskirų grupių tembro lygumo. Viena silpnesnių orkestro grandžių – varinių pučiamųjų bei mušamųjų instrumentų grupės. Skambant orkestriniams numeriams stebino tai, kad kartais nebuvo galima suvokti, ar orkestras vadovaujasi dirigento mostais, ar dirigentas stengiasi pritapti prie orkestro siūlomos interpretacijos. Tai nėra aukštos atlikimo kokybės rodiklis. Nepaisant keleto nesklandumų ir padedant šampano purslams naujametinis koncertas suteikė klausytojams daug malonumo bei šventinių emocijų.

Sostinėje tarpšventiniu laikotarpiu publikai siūloma gausybė akademinės muzikos koncertų. Klausytojas kone kiekvieną dieną gali rinktis tarp simfoninės, kamerinės ar sakralinės muzikos renginių. Laikinoji sostinė kol kas tokia gausa pasigirti negali. Kauno filharmonijos rengiamas koncertų ciklas „Nuo šv. Kalėdų iki Naujųjų metų“ užima didžiąją šventinių koncertų rinkos dalį. Melomanai turėtų būti dėkingi šiai įstaigai, suteikiančiai galimybę šventiniu laikotarpiu pasimėgauti žymiausių Lietuvos kolektyvų, solistų bei užsienio atlikėjų muzikavimu. Kad publika tokiems renginiams nėra abejinga, liudijo pilnos žiūrovų salės bei ne tik mobiliųjų telefonų signalais, bet ir gausiomis ovacijomis palydimi koncertų numeriai.