Balandis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 04 01

Pianistė Audronė Eitmanavičiūtė ir vokalo solistė Sabina Martinaitytė. Nuotr. iš www.bernardinai.lt

Turbūt daugelis prisimena vaikystėje skaitytas istorijas apie tris muškietininkus, kurie viename Alexanderio Dumas romanų susitiko po dvidešimties metų. Tuo metu jie buvo jau daug nuveikę, daug kas pažinojo juos ir jų atliktus darbus. O jeigu jie nebūtų išsiskyrę tuos du dešimtmečius, kokių aukštumų būtų pasiekę? Tikėtina, kad tam aprašyti nebeužtektų poros romano tomų.

Storos knygos reikėtų ir dviejų Kauno miestą garsinančių muzikių veiklai aprašyti. Bendros koncertinės veiklos, kuri tęsiasi jau dvi dešimtis metų, sukaktį paskutinį kovo trečiadienį paminėjo dvi gerai Kaunui ir Lietuvai pažįstamos atlikėjos: vokalo solistė Sabina Martinaitytė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė.

Gyvuoja tokia liaudiška patarlė: „Kur du stos, vis daugiau padarys“. Išties, skaitant koncerto programėlę galima buvo tik stebėtis dueto nuveiktų darbų, surengtų koncertų, paruoštų operų partijų, pelnytų apdovanojimų gausa.

Iškalbinga ir pedagoginė S.Martinaitytės veikla – išleista nemažai studentų, dabar jau žinomų atlikėjų. Dueto populiarumą liudijo ir gausus gerbėjų būrys, susirinkęs M.Žilinsko galerijos salėje.

Suprantama, kad daug metų koncertuojantis kolektyvas ar asmenybė apauga legendomis, gimsta tam tikras nuomonės štampas, kartais netgi įgyjama sąlyginė neliečiamybė, nelyginant tabu, draudžiantis žvelgti į atlikėją kitaip, nei yra įprasta.

Betgi kartais įdomu pažvelgti į vieną ar kitą objektą nauju žvilgsniu -- kitu, iki šiol nebandytu rakursu. Tokia sąmoningai prisiimta naujoko pozicija leidžia ir legendinių Kaune atlikėjų klausytis tarsi girdint jas pirmą kartą. Taigi, ką būtų pamatęs ir išgirdęs nieko iki šiol apie Sabiną ir Audronę negirdėjęs, bet muzikos požiūriu išprusęs klausytojas, atsitiktinai užklydęs į šį jubiliejinį renginį?

Pirmiausia jis būtų apdovanotas skoningai parinkta ir brandaus meninio dueto atlikta programa, aprėpiančia vokalinės muzikos platybes nuo rusų romanso iki iškilių operų arijų. Eiliuotos kalbos mėgėjui būtų patikusi W.Shakespeareo sonetų ir muzikos sintezė, realizuota padedant aktoriui Aleksandrui Rubinovui. Netikėtumų belaukiantiems imponuotų gaivalinga prof. Giedriaus Kuprevičiaus improvizacija, iliustravusi sunkų dueto darbo procesą.

Bet daugiausia peno būtų gavęs vokalinės muzikos aistruolis, nes būtent ši sritis karaliavo viso vakaro metu. S.Martinaitytės sopranas – išties įspūdingas. Jam būdingas kiek aštrokas, metalinis atspalvis, stipriai išreikštas sodrus krūtininis registras, ypatinga jėga bei skvarbumu pasižyminčios aukštosios natos.

Solistė geba meistriškai valdyti savo instrumentą, prireikus suteikdama balsui atitinkamą spalvą. Vykusiai derinama šnekamoji kalba ir dainavimas, neleidžiant nutrūkti vokalinei bei psichologinei kūrinio linijai. Tirščiausiais potėpiais tai atsiskleidė dramatine koncerto kulminacija tapusioje B.Prozorovskio dainoje „Šilkinė virvelė“.

Vokalą dainininkė formuoja itin plačiai, taip suteikdama balsui daug jėgos ir sodraus skambesio. Tiesa, dėl to gali kilti abejonių dėl intonavimo tikslumo viršutinėje diapazono dalyje. Tokia abejonė šmėstelėjo solistei interpretuojant D.Kairaitytės jai dedikuotą kūrinį „Ave Maria“.

Savitas balso formavimas nebūtinai gali tapti pagrindine nedidelių intonavimo netikslumų priežastimi. Koncertui įsibėgėjant stiprėjo nuojauta, kad S.Martinaitytei šiek tiek kliudo peršalimas ar kitas balso negalavimas. Tai ypač pasireiškė atliekant Salomės ariją iš J.Masseneto operos „Herodiada“, kur nė vienas iš piano epizodų aukštesniu diapazonu nenuskambėjo taip kokybiškai, kaip galėtų.

Dainininkas – gyvas organizmas ir jam tenka dainuoti įvairiausiomis sąlygomis. Tai tik patvirtina šios profesijos sudėtingumą ir kelia pagarbą atlikėjams, gebantiems įveikti negalavimus ir aukoti save meno vardan. Galbūt šios sąlygos ir privertė pakeisti programą, antraip koks tikslas spausdinti sąrašą, kuriame kone trečdalis kūrinių neatitinka tikrovės?

S.Martinaitytės interpretacijos pasižymi išskirtiniu loginiu pagrįstumu, iš pirmo žvilgsnio atrodančios nežabotos emocijos visada valdomos ir kontroliuojamos. Muzikių tandemas yra iki smulkmenų apmąstęs kiekvieną kūrinį ir interpretuoja jį kaip vienas nedalomas organizmas.

A.Eitmanavičiūtės grojimas stabilus, energingas, reikiamose vietose paryškinantis atitinkamas emocijas -- tai suskambantis lyrinėmis spalvomis, tai pažeriantis energingų akordų kaskadas. Pianistė pritaiko instrumento skambesį žanrui, parinkdama tai švelnias, kartu su dainininkės sopranu alsuojančias frazes romansuose, tai prie orkestro skambesio priartintą akompanavimo estetiką, būdingą atliekant operų arijas.

Tiesa, pasitaikė epizodų, žadinančių mintis, kad tarp fortissimo grojančio fortepijono ir pakilaus orkestro skambėjimo lygybės ženklo dėti negalima. Pagrindinis šių skambesio etalonų skirtumas yra koloritas, atskirų instrumentų grupių tembrų santykis, o ne garsumo lygmuo.

Kiek kitoks A.Eitmanavičiūtės požiūris į fortepijono partiją pasigirdo akompanuojant koncerte dalyvavusiam S.Martinaitytės mokiniui Liudui Mikalauskui. Čia pianistė užėmė lyderio pozicijas, diktuodama jaunam dainininkui savas interpretavimo sąlygas.

Džiugu stebėti L.Mikalausko progresą. Jaunasis bosas krauna vis turtingesnį bagažą ne tik skindamas laurus tarptautiniuose konkursuose, bet ir tobulindamas gamtos dovaną – savo balsą. Dainininko instrumentas kaskart įgauna sodresnių spalvų, laisviau skamba apatinio diapazono natos. Galima justi, kad solistas turi daug vidinės šilumos ir geba ją dalyti klausytojams. Tiesa, ši savybė dar nėra pakankamai ištobulinta, bet jau dabar teikia vilčių, kad Kaune bus išugdytas neeilinis dainininkas.

L.Mikalausko atlikti romansai, Leporelo arija iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ ir Bazilijo arija iš G.Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ rodė neabejotinai augantį solisto potencialą. Šiuo metu norėtųsi palinkėti dainininkui siekti meistriškumo, įvaldant piano – mezzo piano techniką aukštesniame diapazone ir tobulinant stilistinius klasicizmo bei belcanto epochų įgūdžius.

Ypač malonus koncerto akcentas – mokytojos ir mokinio (S.Martinaitytės ir L.Mikalausko) duetai. Abiejų balsai puikiai derėjo, interpretacijos buvo praturtintos saikinga vaidyba, iliustruojančia dainuojamą tekstą.

Vis dėlto atvirai deklaruojami meilūs jausmai ir akivaizdus amžiaus skirtumas truputį kontrastavo tarpusavyje, kartkartėmis inspiruodami lengvą šypsnį. Koncerto scena – ne teatras, čia nei grimas, nei atstumas nėra tokio tandemo pagalbininkai. Tokiu atveju galėtų padėti tik beribis, nesuvaidintas atlikėjų nuoširdumas.

Gėlėmis nukrautas fortepijonas, gausios dovanos, sveikinimo kalbos, ovacijos, kurtinantys aplodismentai liudijo, kad S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės duetas Kaune yra gerbiamas bei mylimas.

Ar daug būtų prarasta, jei šios atlikėjos, kaip A.Dumas romano herojai, būtų išsiskyrusios ir susitikusios tik po dvidešimties metų? Neabejojant galima pasakyti – daug. Be galo daug. Todėl džiaukimės savo mieste turėdami tokį stiprų kūrybinį duetą, nenuilstamai ieškantį kelio į klausytojų širdis.