Balandis

Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt,, 2007 04 05

Kęstutis Navakas. A.Barzdžiaus nuotr.

Kas myli K.Navaką? Klausimas – vertas milijono. Vienas recenzentas kartą pasakė, kad K. Navaką labiausiai myli K.Navakas. Be šios, itin intymios meilės, taip pat subtiliai K. Navaką (šioje vietoje jau reikėtų patikslinti – ir jo tekstus) labai myli kiti mūsų rašytojai, o ypač – poetai. Ir ši meilė abipusė.

Ilgai dangstyta rafinuotomis stilistinėmis priemonėmis, slėpta po elegantiška poetine kalba, slapstymui pareikalavusi daugybės kankinančių kūrybos naktų, pagaliau ta meilė atvirai išsiveržė pirmajame naujausios K. Navako knygos „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“[1] eilėraštyje „Giesmė apie Rašytojų sąjungą“: Dirgėlos gėlės Platelio stalas/ Kajoko jokio – tiktai bokalas/ Rudoko rudas Baltakio baltas/ o Ali Šankai prapuolė balsas (p. 6).

Tokia subtilia forma, taip gražiai erzindamiesi ir žaismingai flirtuodami, bet neįžeisdami savo mylimųjų, jausmus išpažinti gali tik išlavintą poetinį skonį ir rafinuotą grožio jausmą turintys poetai. O mylimieji už ištikimą ir žaismingą meilę atsidėkojo elegantiškai įteikę Nacionalinę premiją ir, tikėkimės, dar atsidėkos, pavyzdžiui, nominuodami Nobeliui.

Tokia yra K.Navako legenda. Šią „navakiškos elegancijos“ sakmę dažniausiai vieni kitiems seka poetai ir rašytojai. Ji sklinda literatūriniuose vakaruose ir miestų baruose, poetiniuose pavasariuose ir žiemose, kultūrinės žiniasklaidos puslapiuose ir net internete.

K.Navakas mėgsta stebėti kolegas ir juos šmaikščiai aprašinėti. O šie jam žaismingai keršija kurdami būtas ir nebūtas legendas apie jį.

Bet mylintieji dažnai būna akli. Susižavėjimo apakinti, jie nepastebi mylimojo ydų, todėl kartais būtina įkišti šaltą, analitišką nosį į išviešintus įsimylėjėlių santykius, kad legendos netaptų nuobodžiais mitais ir klišėmis.

K. Navako humoristiniai tekstai labai dažnai perskaitomi su išankstine simpatija jo „rimtajai“ poezijai ir asmenybės bruožams. L. Jonušys ir V. Kukulas, aptardami K. Navako knygą „Gero gyvenimo kronikos“, teigia, kad autorius turi savitą poetinio humoro stilių, kuris skaitytojui teikia didžiulį skaitymo malonumą.

Vis dėlto prieš pradedant skaityti knygą „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“, nereikėtų pasiduoti tokiems įtaigiems teiginiams. Poetinės kalbos virtuozas nebūtinai yra meistriškas komiško efekto kūrėjas.

Žanriniu požiūriu nevienalytę knygą (ją sudaro eilėraščių, giesmių, dramų, laiškų parodijos) „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ jungia „Gero gyvenimo kronikoms“ artimas bandymas kalbėti žaismingu ir šmaikščiu stiliumi. Kūriniai parašyti remiantis pirmu įkvėpimo įspūdžiu: poetas žvelgia į realybę ir mintyse dėlioja atskirus iš pirmo įspūdžio kylančius žodžių rimus į vientisą spalvotos mozaikos vaizdą.

Pirmoje knygos dalyje Giesmės bei raudos parodijuojami giesmėsir raudosžanrai. Komiško efekto siekiama savitai naudojant giesmės ir raudos stilistiką. Su giesmei būdingu patosu aprašomi poetai: <...> didesnis nei pilkas Puntukas/ visoje savo lovoje vienas/ tartum vinį prarijęs plaktukas/ miega Aidas Marčėnas (p. 8, „Giesmė apie Aidą Marčėną“). Raudai būdingas graudulys „sudramatina“ Buratino likimą: aš iš miško bet esu ne vilkas/ ir visai ne kojos mane peni/ plaukas mano trumpas protas ilgas/ aš drebu tad primenu lapelį (p. 16, „Buratino rauda“).

Nuo poezijos (ir ne tik) suvaikėjęs poetas įreikšmina regimą/mąstomą tikrovę pagal kalambūro bei parodijos logiką. Akustikai knygoje skiriama daugiausia dėmesio: komiškam įspūdžiui sukurti ieškoma unikalių garsų sąskambių ir kombinacijų. Žaismingą nuotaiką kuria įprastos poetinės formos ir eilėraščių turinio neatitikimas.

Poetinė kalba dėliojama ne pagal minties ar jausmo, bet pagal rimo logiką, sukūrusią žaismingai absurdišką tikrovės vaizdinį: ir Plikis gražus ir Šmikis aršus/ sėdėjo bare prie staliuko/ sėdėjo bare ir kėlė kaire/ po liauną kūnelį stikliuko (p. 10, „Plikis ir Šmikis“), pliktelėjęs ponas/ dairosi iš lėto/ tebėra batonas/ bet nėra kotleto (p. 13, „Happy New Year“).

Tačiau mėgaudamasis garsų sąskambiais, poetas nebepastebi, kaip komiškų garsų skambėjimas virsta monotoniška šarada, kuri einant nuo eilėraščio prie eilėraščio tolsta nuo pirmojo įspūdžio ir, neįgijusi naujų atspalvių, pamažu ima blėsti vaikiško garsų žaidimo kakofonijoje.

Išpažinęs savo meilę „odėje“ Rašytojų sąjungai, K. Navakas visoje knygoje nepaleidžia savo kolegų, vis bando žaismingai(?) juos paerzinti. Tokia meilė kolegoms, užgimusi dar „Gero gyvenimo kronikose“, šioje knygoje pamažu tampa nuobodžiu šablonu. Antroje knygos dalyje „Mazurkos ir polonezai“ poetiška meilė (t.y. poetų meilė vienas kitam) tampa pagrindiniu parodijavimo objektu.

Kiekvienas „eilėraštis“ šioje dalyje yra kažkokio lietuvių poeto kūrinio fragmento komiškas komentaras. Prieš kūrinį pateikiamas epigrafas, kurio sukeltus įspūdžius ir mintis poetas išrašo „eilėraščio“ tekste (epigrafas: Do be, do be, do.. (A. Šlepikas) eilėraštis: bulka bulka bu/ nekabu kabu/ netikiu tikiu/ tik vinkiu tinkiu, p. 40, „Čiki briki“).

Komizmas išgaunamas kuriant fiktyvų intertekstualumą, kai vieno poeto eilėraštis tėra pretekstas žaismingam įspūdžiui sužadinti: epigrafas: esi dėmuo ir dėmenų suma (A. Marčėnas), eilėraštis: Manęs nėra. Esu visų suma. Strielkūno, Brodskio, Venclovos, Šekspyro, Geda kaip tėtė, Bložė kaip mama, o šiaip manęs nėra (p. 39, „Sunkus atvejis“). Pajutęs komišką įspūdį, poetas vėl ima siausti garsų ir žodžių sąskambių stichijoje, semantiką palikdamas atsitiktinių rimų deriniams.

Galbūt K. Navakas pavargo nuo prasmės ir idėjų? Gal jis pamažu leidžiasi į tokį pasaulį, kuris sunaikins autorių ir leis pačiai kalbai kurti eilėraštį pagal ritmą ir sąskambį? Jeigu ką nors gąsdina toks galimas K.Navako poezijos posūkis į „antipoeziją“, – galite nurimti, taip tikrai kol kas nėra.

Naujausia jo knyga greičiausiai tėra poeto poilsis nuo „rimtos poezijos“ mąslumo ir filosofijos arba tiesiog kūrybinio malonumo paieškos. Nors poetui turbūt šios paieškos teikia daug malonumo, tačiau skaitytoją užkalbinti jam iš tiesų sekasi sunkiai.

Trečiasis knygos skyrius „Simfonijos bei oratorijos“ pradedamas keista „simfonija-vesternu“ Į El Paso: septynių dalių „eilėraščių ciklas“ pasakoja neaiškaus dykumų klajoklio istoriją. Iš tiesų ši dalis yra didžiausias knygos nesusipratimas. Poezijoje, kuri nežadina jausminės patirties, visada bandau ieškoti kažkokių universalesnių kultūrinių reikšmių.

Tačiau naujausioje K. Navako knygoje jų beveik nėra. Neaišku, iš kur „vesterne“ Į El Paso atsiranda Chose ir Pedras, kodėl poetas kuria meksikietiškais motyvais paremtą fikciją, kodėl knygos pabaigoje rašo laišką Švedijos karaliui. Žaidimais garsais ir netikėtais kontekstais palieka žaismingą įspūdį, tačiau pats komiškos fikcijos pasaulis yra per daug neapibrėžtas ir neapčiuopiamas, kad būtų daugiau nei subjektyvus poeto įspūdis.

Dramų parodijose „Nemumo ir Neries pokalbis“, „Faustas“, „Stichi“ dar kartą parodijuojami kolegos poetai – A.A. Jonynas, V. Braziūnas, A. Šlepikas, tačiau čia tekstai visiškai išskysta, nebelieka net komiško garsų sąskambio – tik keistos girtų ar dar vos prasiblaiviusių poetų kalbos (dramoje „Stichi“ veikėjai yra VANDUO I, VANDUO II, ORAS I, ORAS II, ŽEMĖ I, ŽEMĖ II).

Be abejo, lakią vaizduotę turintis girtas poetas neatsispiria pagundai susitapatinti su pirmaprade stichija, teikiančia energijos kurti ir gyventi, tačiau kai poezija virsta hermetišku poetų pasauliu, net ir pirmaprade stichija (nuo „starkos“, „alaus“ ar tiesiog puikybės) tapęs poetas rizikuoja tapti niekam neįdomia fikcija. Būtent tai ir atsitinka su K. Navako „dramomis“ – jos praranda komizmą, nes absoliutina kažkokio vieno poeto vieną istoriją, kurios galbūt, be K. Navako ir parodijuojamo poeto, niekas ir nežino. Išstumtam už teksto ribų skaitytojui lieka tik šaltai stebėti ir klausti: ir kas iš to?

„Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ baigiama „priedu“ „Du gaideliai“. „Priede“ pateikiamas laiškas Karlui Gustavui ir testas apie J. Erlicką. Pats bandymas rašyti švedų karaliui, be abejo, yra verta dėmesio pastanga, tik gal poetas prieš tai sau būdinga subtilia forma turėtų paaiškinti, kodėl jis rašo ne Elžbietai II ar Monako princui. Galbūt laiške prašydamas „nobelio“ Juozui Erlickui, K. Navakas nori dėmesį atkreipti į save?

Apskritai visoje knygoje trūksta paprasčiausios poetinės motyvacijos aiškumo – kodėl skaitytojui turėtų būti įdomi parodija, kurioje ironizuojami jam mažai žinomi įvykiai ir žmonės? Iš poeto, kuris dažnai gina poezijos ir kultūros teises į giliąją prasmę, tikiesi subtiliai pateikto kodo, leidžiančio patekti į jo tekstų pasaulį. Tačiau čia kodai ir raktai kažkur dingę. Neaišku, kaip navakiškos elegancijos ir rafinuoto skonio gerbėjai vertins ir tokius akibrokštus kaip ir bibis žino ko mes iškeliavom (p. 68) ar ir vis ryškėja tartum kino šviesos/ ir ryškų šūdą sau toliau mali (p. 12).

Tikėtina, kad naujausia knyga Navakas bando parodijuoti posmoderniąją poeziją ir siekia parodyti, kad lyriką šiandien galima gaminti iš visko ir bet kaip – be motyvacijos, talento, įkvėpimo ir atsakomybės kalbai. Tačiau parodijuodamas grafomanus, kurie „vis rašo ir rašo, o nuo jų rašymo vartosi Nobelis karste, o šiapus vartosi Maironis“ (p. 94), K. Navakas per daug susitapatino su diletantais ir pats pastatė savo naują knygą ant grafomanijos ribos.

Mūsų literatūros kritikos situaciją nulemia tai, kad dažniausiai vieni kitų knygas recenzuoja patys rašytojai ar poetai. Kad ir kokia graži būtų jų tarpusavio meilė, jų legendos apie vienas kitą dažnai virsta nuobodžiais mitais. Į knygos „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ tekstus pabandžius patekti be išankstinių nuostatų ir be pripažintų rašytojų instrukcijų, kaip reikia skaityti K.Navaką, nesunku pajusti, kaip tame hermetiškame pasaulyje sklaidosi elegancijos ir subtilios ironijos mitai.

Bohemos aistra, ateinanti iš gyvenimo, gyvenimo ir kūrybos aistra , kylanti iš neturėjimo ir atsiskyrimo, čia kažkur pasiklysta tarp Marčėno pilvo, premijų siekiančio A.A.Jonyno ir jas dalijančio P.Palilionio bei vaikiško žavėjimosi savo žodžių garsais. Komiškas kūrinys, net ir ironizuodamas banalią kasdienybę, iš banalybės prikelti joje nusėdusią intelektualinę ir egzistencinę patirtį gali tik radęs tinkamą kalbą.

K.Navakas kol kas savo „komiškuose tekstuose“ tokios kalbos neranda. Eilėraščiai apie kolegas ir koleges, jų gyvenimo panorama, intelektualiniu snobizmu dvelkiančios „leidybinių“ santykių istorijos – visa tai tolima skaitytojui, turinčiam tik kūrinį, kalbą ir save. Hermetiškas K.Navako komizmas. Permaitinta kolegiškų pokštų krienais ir garstyčiomis, knyga praranda natūralų skonį – lieka tik prieskonių kartumas.

Galbūt meilė LR institucijai ir jos kontingentui kaip tik ir trukdo K.Navakui surasti kalbą, kuri būtų suprantama ir kitiems, gyvenantiems ne tik knygomis ir ne tik dėl knygų. Poetas, besimėgaudamas kūrybos malonumu ir draugiškais pokštais, pamiršo, kad, be kolegų, egzistuoja dar ir skaitytojas.

[1] Navakas K., Iš gyvenimo garstyčių bei krienų., V., LRS, 2007.