Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt, 2006 11 13

Praėjusį savaitgalį Kauno paminklinėje Kristaus prisikėlimo bažnyčioje karaliavo muzika, pašvęsta sakralinei giesmei, dainai bei vargonams. Tai dar vienas ženklas, kad bažnyčioje stiprėja profesionalios muzikos balsas.

Šeštadienio koncertas buvo surengtas ypatinga proga – kauniečio kompozitoriaus bei vargonininko Pranciškaus Beinario gimimo 85-mečiui.

Nedažnai mūsuose pasitaiko proga girdėti autorinį, kone išimtinai bažnytinę muziką kūrusio lietuvių kompozitoriaus koncertą, kuriam sutelkiamos itin stiprios atlikėjų pajėgos. Kūrinius atliko Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Regina Šilinskaitė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Giedrė Juknevičiūtė bei Mindaugas Zimkus.

Kauno valstybiniam chorui dažnai tenka atlikti stambius oratorinio žanro kūrinius pritariant orkestrui. Šį kartą buvo malonu klausytis šio choro atliekamų giesmių be instrumentinio pritarimo. Ir maestro Petro Bingelio, ir Algimanto Mišeikio diriguojamos P. Beinario a-capella^[1] kūrinių interpretacijos skambėjo pakiliai ir įtikinamai. Gal vietomis buvo galima tikėtis kiek subtilesnių atlikimo niuansų, bet lygus ir stiprus choro balsas itin didelėje bažnyčios erdvėje pateisino klausytojų lūkesčius.

Kai didžiulis kolektyvas, lyg vienas gerai suderintas instrumentas, giedojo P. Beinario giesmę „Motina -- tai Tu“, gausiai susirinkusi publika nuščiuvo, susikaupdama Mišių aukai. Žavėjo tolygus santykis tarp atskirų choro balsų grupių, aiškiai girdimas lietuviškas tekstas, kurį kelios dešimtys choristų tarė nelyginant vienas žmogus – raiškiai ir įtaigiai.

Emocionalumo koncertui suteikė tai, kad Mišias aukojo vyskupas Juozas Preikšas, kažkada dainavęs P. Beinario vadovaujamame Kauno arkikatedros chore, o mišių metu vargonavo jubiliato dukra Danguolė Beinarytė. Smalsu buvo girdėti Kauno valstybinį chorą, atliekantį kiek neįprastą jam prievolę – apeiginių mišių atsakymų giedojimą. Su šia užduotimi choras susidorojo be priekaištų, darniais atsakymais bei giesmėmis padėdamas kurti mišioms deramą nuotaiką.

Po Mišių buvo atlikta dar keletas jubiliato kūrinių. Akivaizdu, kad jubiliejiniame koncerte girdėti P. Beinario kūriniai verti skambėti ne tik per Mišias ar bažnytinės muzikos koncertuose. Jie turėtų skambėti ir pasaulietiškoje Lietuvos muzikos scenoje.

Pagyrimo verti ir koncerte dalyvavę solistai. Vyskupui J. Preikšui dedikuotoje kantatoje „Aukščiausias, Tu didis“ giedoję R. Šilinskaitė ir M. Zimkus džiugino klausytojus stipriais ir raiškiais balsais. Itin pakiliai solo epizodus P. Beinario giesmėse „Viešpatie globok mane“ ir „Regina coeli laetare“ giedojo stipraus balso savininkė G. Juknevičiūtė.

Deja, iš bendro profesionalaus atlikimo konteksto kiek iškrito solo epizodas giesmėje „Atsiklaupęs prieš altorių“. Jį giedojusios jubiliato dukros balsui pritrūko aiškesnės tarties, solistė pernelyg akivaizdžiai naudojo glissando[^2] garsų jungimo techniką.

Truputį sumaišties į koncerto eigą įnešė pakeista kūrinių atlikimo tvarka. Klausytojai turėjo galimybę sekti kūrinių eiliškumą programėlėje, kurioje, be sąrašo buvo atspausdinta ir išsami maestro P. Beinario biografija.

Dėl neaiškių priežasčių įspūdinga chorinė giesmė „Sveika, karaliene“, turėjusi skambėti kaip paskutinis koncerto kūrinys, buvo atlikta dar mišių eigoje, per Komuniją. Panašiai nutiko ir su kantata „Aukščiausias, Tu didis“, kuri buvo atlikta keletu numerių vėliau, nei buvo nurodyta programoje. Situaciją gelbėjo tai, kad dauguma kūrinių skambėjo lietuvių kalba ir klausytojai pagal tekstus galėjo nuspėti jų pavadinimus.

Deja, aiškiai tekstą buvo galima suprasti tik a-capella atliekamose chorinėse giesmėse. Meistriškai koncertmeisterės B. Andriuškevičienės valdomi vargonai dažnai savo garsu gožė ne tik choristų bei solistų tariamą tekstą, bet ir jų balsus. Vietomis net itin stipriu balsu skambantis Kauno valstybinis choras neįstengė prasimušti per aukštais obertonais prisotintą vargonų gausmą.

Garsas buvo stiprinamas mikrofonų pagalba, todėl kartais susidarydavo gan keistas akustinis įspūdis. Vargonų bei choro garsas buvo girdimas iš balkono pusės, o solistų, stovėjusių arčiau mikrofonų, balsai geriau girdėjosi iš virš altoriaus kabančio garsiakalbio. Be to, išgirdus solistą per garsiakalbį, dainuojamos frazės pabaigoje buvo galima išgirsti iš balkono atsklindantį natūralų, nesustiprintą solisto balsą. Toks garsų dubliavimasis tikrai nepadėjo žodžio ir muzikos santykio subtilumo atskleidimui.

Jeigu šeštadienio vakarą vyravo chorinė muzika, tai sekmadienį Prisikėlimo bažnyčioje susirinkusieji galėjo mėgautis solistų dovanojamais muzikos garsais. Klausytojus savo talentais džiugino vargonininkė Dalia Jatautaitė bei Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Nomeda Vilkanauskaitė. Tai buvo Kauno religinės muzikos centro rengiamo ciklo „Sekmadienio muzika“ koncertas.

Nežinia, ar rudeniškas oras, ar informacijos stoka, ar faktas, kad į koncertą negalėjo atvykti žinomas trimitininkas Ugnius Vaiginis įtakojo negausiai susirinkusių klausytojų būrį, bet atėjusiems buvo gausiai atlyginta. Muzikės pateikė klausytojams vargoninės ir vokalinės muzikos retrospektyvą nuo baroko epochos iki vėlyvojo romantizmo.

Vargonininkė D.Jatautaitė (ji yra ir minėto koncertų ciklo organizatorė) stilingai atliko solinius kūrinius skirtus vargonams. Koncertą pradėjusi J.S.Bacho choralinė fantazija skambėjo plačiai, savo barokinės muzikos didybe puikiai derėdama su asketiška bažnyčios erdve. Romantinėmis gaidomis vargonininkė nuspalvino F.Mendelssohno – Bartholdy sonatą vargonams. Buvo galima gėrėtis meistriškai parinkta vargonų registruote, įvairiomis spalvomis padėjusia užlieti penkias sonatos dalis.

Koncerto kulminacija tapo meistriškai atlikta prancūzų vargonininko bei kompozitoriaus E.Gigouto tokata. D.Jatautaitė pasirodė kaip techniška bei emocionali vargonininkė. Jeigu toks kūrinys būtų atliekamas ne elektroniniais, o geros kokybės vamzdiniais vargonais, jis skambėtų dar efektingiau ir didingiau.

Deja, tenka pastebėti, kad Prisikėlimo bažnyčioje stovintis instrumentas, nors skamba ir labai garsiai bei, atrodytų, didingai, bet palyginus su tikru geros kokybės mechaniniu instrumentu tėra tik vargana jo kopija. Galbūt tinkamai šį instrumentą intonavus geram šios srities specialistui, jo garso kokybė kiek ir pagerėtų. Dabar, kalbant šiuolaikinių melomanų kalba, šis instrumentas yra nelyginant mp3 formatu klausoma muzika, toli esanti nuo kokybiško vinilinės plokštelės garso.

Visiškai kitaip Prisikėlimo bažnyčios vargonai suskambo akompanuodami šiltam ir spalvingam N.Vilkanauskaitės sopranui. Priešingai, nei šeštadienio koncerte, šį kartą vargonai nė kiek negožė solistės, o tik paryškino subtilius jos balso privalumus. Solistė pasirinko lyrinę programą, kurią atliko jaudinančiai ir subtiliai, meistriškai derindama soprano balso lakumą su piano epizodais.

Itin jaudinančiai nuskambėjo P.Mascagnio operos „Kaimietiška garbė“ (Cavaleria rusticana) intermezzo^[3], P.Mazzonio tekstas, pritaikytas balsui su fortepijono pritarimu ir tapęs giesme Mergelės Marijos garbei (Ave Maria). Aukščiausią lyrizmo tašką dainininkė pasiekė interpretuodama Ch.Gounodo „Maldą“ (Priere). Čia jos balsas skambėjo pakiliai, skaidriai, nuo tyliausio piano pakildamas iki galingo forte, užpildančio milžinišką bažnyčios erdvę.

Malonu, kad N. Vilkanauskaitė pasirinko natūralaus, mikrofonais nestiprinamo balso skambėjimą. Buvo galima mėgautis grynu dainininkės balso skambesiu, natūraliai sklindančiu po bažnyčios skliautais. Deja, atliekant paskutinį koncerto kūrinį - ypatinga emocine paveika pasižymintį R.Strausso „Zueignung“ buvo įjungti balkono mikrofonai ir atlikėjų rūpestingai puoselėtas sakralus garso subtilumas buvo išblaškytas.

Ne pirmą kartą teko įsitikinti, kad koncertinei veiklai itin palanki Prisikėlimo bažnyčios erdvė savo akustinėmis savybėmis nėra pati tinkamiausia vokalinei muzikai. Nepaisant visų solistės pastangų, buvo sunku suprasti, kokia kalba dainuojamas vienas ar kitas kūrinys. Turint omenyje, kad vokalinės muzikos įtaigos galia slypi teksto ir muzikos dermėje, akustinės galimybės šiai dermei nesuteikė stiprybės.

Ne visai suprantama buvo ir koncerto vedėjo E.Stanciko pozicija. Atrodė, kad aktorius nėra apsisprendęs, ar jam betarpiškai bendraujant su publika pranešinėti atliekamų kūrinių pavadinimus, ar skaitoma poezija prisidėti prie sakralinės garsų erdvės kūrimo. Ko gero, pasirinkus antrąjį variantą būtų laimėta daugiau. Juolab kad visą informaciją apie atlikėjus bei atliekamus kūrinius buvo galima rasti koncerto programėlėse bei kokybiškame Kauno religinės muzikos centro parengtame leidinyje.

Nors šį savaitgalį Kaune buvo itin gausu muzikos renginių, pasirinkę Prisikėlimo bažnyčios kvietimą, klausytojai tikrai nepralošė. Smagu, kad Kauno bažnyčios vis plačiau atveria duris profesionaliems muzikams ir profesionaliai muzikai.

[1]A-capella (verčiant iš italų kalbos – kaip koplyčioje) – dainavimas be instrumentų pritarimo.

[2]Glissando (verčiant iš italų kalbos – slystant) – sklandus, greitas perėjimas nuo vieno garso prie kito, slystant nefiksuoto aukščio garsiaeiliu. Dainavime glissando naudojamas išskirtiniais atvejais, kaip ypatinga išraiškos priemonė.

[3]Intermezzo (verčiant iš italų kalbos – pertrauka) – šiuo atveju, tai simfoninės muzikos fragmentas operoje.