Teatrinis koliažas 3

Dovilė Zelčiūtė
Ištraukos iš būsimos knygos „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ („Alma Littera“)
www.kamane.lt, 2014-06-27
Režisierius Oskaras Koršunovas ir rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Išvarymas“

Gruodžio 18 diena, sekmadienis. Dekoracijų cechas

 

Saško ir Oksanos scena. Oskaras atrodo ramus ir stiprus.

Visi susirinkę. Ir Makarevičius, ir jam padedančios Dailės akademijos studentės. Kai kurie aktoriai vilki spektaklio kostiumais.

Koršunovas:

– Gerai, pradedam mušimo sceną. Saško, tūpkis po sofa, kai Benas trenkia.

Rimantė Valiukaitė persikūnija į slavišką bobą Oksaną. Beną, atėjusį su beisbolo lazda pamokyti netikro Ivanovo, savo „antrininko“, pasisavinusio vardą ir pasą, ji pasitinka pataikaudama, su pritūpimais.

Oksana, kur manopa-a-a-a-sas?! – daužomas rėkia savo žmonai Saško-Irmantas.

Kaip į kelnes pridėjusios klyksmas – atgal:

Ne-ran-duuu!?

Nuo pirmųjų kartų, kai mačiau šią sceną repetuojant, viskas atrodo ir kur kas dramatiškiau, ir kur kas baisiau. Viskas čia sumišai: komizmas, tragizmas, ukrainiečių šeimos „lizdelio“ apgailėtinas bejėgiškumas, Beno, atėjusio uždaužyti boksininko už paso vagystę, įtūžis ir kerštas dėl savo griūvančio gyvenimo. Ir visos spalvos šiandien skamba. Ir juokinga, ir baisu. Kai Benas-Ainis tvoja ukrainiečiui beisbolo lazda, Oksana-Rimantė kudakuoja ir čiepsi plonu balseliu kaip višta.

– Ar trukdyčiau, jei tuo metu sėlinčiau ant baro? – klausia Valiukaitė.

– Ne, ne, ne, – sako Koršunovas, – netrukdytum! Tu kaip tik gali lakstyti, rėkti, panikuoti...

Scena kartojama.

Benas:

Vardas koks?

Saško:

 Timūras... – Irmantas improvizuoja, aktoriai springsta juoku, nebegali toliau dirbti.

– Gerai, gerai! – juokdamasis sako Oskaras. – Einam toliau, gerai!

Kita scena. Vaičiulytė, apsitempusi blizgantį triko, šoka ant baro. Įslenka kitos merginos. Muzika. Vesta diriguoja judesius.

Monika – Ainiui:

– Reikia susidėlioti, po kurių sakinių aš isteriškai „žvengsiu“.

Saulius su muzikantais nutyla. Monika ir Ainis „dėliojasi“.

Monika-Eglė griebia mikrofoną ir užtraukia girtu balsu:

Tėvyne dainų ir artojų,

Su kuo tu, blet, šiandien, eini...?! (rauda)

Kodėl tu draskai man krūtinę? (klykia)

Ir ko tu neleidi man, nachui, namo sugrįžt?!..

 

Tada – scena, kai Eglė atkakliai ir bergždžiai prašosi įleidžiama į naktinį Londono klubą, kur Benas dirba apsaugininku. Ainis vilki reprezentacinį „apsauginio“ kostiumą. Neatpažįstamas. Kažkelintoji Beno kaukė... Jie repetuoja taip, kad man užima žadą. Ir visi aplinkui nutyla. Girdėti tik desperatiška, bet kupina vilties maldaujanti Vaičiulytės rauda. Staiga patiriu: nusitrina repeticijos ribos. Ir aš suakmenėju svarstydama, kur Monika šiame pasaulyje norėtų patekti, pro kurias duris prasiveržti. Tačiau neabejoju, kad patekti jai gyvybiškai, bet kuria kaina – svarbu. Gal kitiems, kurie vėliau žiūrės šį spektaklį, kai jau pasirodys premjera, tos scenos tikroviškumo, to nepatogumo, kad pačiai aktorei kažkas va tuoj tuoj nutiks, bus ir per daug. Nepatogi žiūrovui, nejauki scena. Bet be abejonių tikiu, kad būtent dabar atsiveria Monikos drąsa apie save pasakyti scenoje viską ir kad šitaip ji „užantspauduoja“ Mariaus Ivaškevičiaus pjesės tragizmą ir Eglės charakterį.

Benas dar kartą išveja Eglę nuo klubo durų.

Jums ten negalima, mem!

Benai, Benuti, tai kur man eiti?!

Kur tavęs nepažįsta.

Eglės žodžiai:

 Tavęs iš viso nėra! Tu nu-lip-dy-tas! (isterija).

 

Repeticijų salėj visiška tyla. Tada ramiai ir lėtai pasigirsta Sauliaus lyriškas vokalas. Fone – baltos krentančios rožės. Žiūriu į Monikos veidą. Tokia gėla. Ir man skauda žiūrėti, būti liudytoja. Ir jaučiu nepaaiškinamą kaltę.

– Gerai, – tyliu balsu sako Koršunovas. – Tvarka.

***

Po pertraukos. Salėje – Marius Ivaškevičius. Repetuojamas trečias veiksmas, Beno ir Vandalo scena. Koršunovas – Repšiui:

– Atlošk, atlošk jį su tuo foteliu! Jam turi būti nepatogu i š  t i k r ų j ų.

Benas – Vandalui:

Tai tu planuoji grįžt?..

Repšys pasiima šuns portretą, glaudžia prie savęs. Nuostabi scena, praplečianti Vandalo paveikslą. Jis visų pirma dabar – ilgesio ir vienatvės kankinamas žmogus. Iš paskutiniųjų trokštantis nepasiduoti ir užsidirbti pinigų savo namams Lietuvoje ir – savo šuniui. Dabar ir Beno, kuris pirmame veiksme grasino visus užmušti, gaila. Taip gaila... Ir nenusakomai puikiai šį vaidmenį kuria Repšys.

Benas klausia, koks bus to šuns vardas.

Vandalas:

– Storpirscis... – Marius improvizuoja, ir visi leipsta juokais. – O gal, – svarsto Vandalas, – Repscys... Ai, ne, bus Makarevicius!

Nuo juoko bangos darosi sunku kvėpuoti. Oskaras pats juokiasi, tačiau pastabos vis tiek dalykinės.

– Mariau, gerai, kad tu čia kreipiesi į žiūrovus. Nors šiaip daugiausia Benas kalba žiūrovams, bet čia labai tinka, kad ir tu kreipiesi.

Oskaras – Mariui:

– O ko tu prie muzikantų eini?

Marius:

– Na, šiaip einu, bendraut... Anksčiau priėjęs prašydavau, kad ką pagrotų.

Oskaras:

– Tai gerai, tegu būna taip. Prašyk, kad pagrotų...

Anužio Benas šnabždasi su režisierium. Tada pradeda važinėti savo ratukais po sceną, klauso Beno ir Vandalo dialogo, juokiasi... Vyresnis, jau k i t a s Benas... Ryškėja Anužio vaidmens piešinys.

Benas-Ainis rodo Čingischaną. Įsikarščiuoja iš tikrųjų.

Po Vandalo ir Beno mizanscenos Oskaras sako Mariui:

– Čia buvo labai gerai. Tu supratai: Čingischanas plytas griauna, o Kristus atstato. Tiek tu supranti, ir tuo lieki patenkintas...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*