Literatūra

Černiauskaitė L. S., Šerelytė R. Hepi Fjūčer. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, 160 p.

Lietuvių rašytojai dažniausiai bendradarbiauja sudarydami rinktines ar antologijas. Taigi kitoks kūrėjų bendradarbiavimas literatūroje gana retas. Tačiau literatūriniai eksperimentai visuomet intriguoja ir stebina. Dvi gerai žinomos prozininkės – Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė – sudarė bendrą novelių rinkinį „Hepi Fjūčer“. Knygoje yra 18 novelių, suskirstytų poromis – tarsi žaidimas, kurio imsis skaitytojas, norėdamas atrasti šių rašytojų kūrybos panašumų ar skirtumų.

Knygos viršelio meninis apipavidalinimas išsiskiria įdomiu sprendimu. Priekiniame viršelyje – susimąsčiusių, kažkur žvelgiančių autorių portretai. Tuo tarpu galiniame viršelyje matome jau paslaptingai besišypsančias autores. Vis dėlto pirmiausia į akis krenta neįprastas knygos pavadinimas – lietuviškomis raidėmis užrašyti angliški žodžiai „Hepi Fjūčer“ („Laiminga ateitis“). Kodėl autorės pasirinko tokį pavadinimo variantą? Pasak L. S. Černiauskaitės, „pavadinimas turi ironišką konotaciją. Kas ta „Hepi Fjūčer“ ir kodėl baisu, kad ji dar ims ir ateis, turbūt geriausiai atskleidžia Renatos apsakymas „Giminės šaknys“. Būtent jis ir davė impulsą visos knygos pavadinimui.“[1] Kolegei pritaria ir R. Šerelytė: „Ateitis – labai įdomus laikas, tarsi neegzistuojantis, chimeriškas, galintis būti bet koks, neapčiuopiamas, galbūt todėl ir sukeliantis daugiausia spekuliacijų ir, beje, visokių baimių. Pavadinimas slepia ironišką potekstę, bet kiekvienas skaitytojas turi teisę suprasti jį savaip.“[2] Pavadinimo prasmė išryškėja tik perskaičius knygą, ypač minėtą R. Šerelytės novelę.

Abi knygos autorės yra pakankamai skirtingos, nes kiekviena turi savitą stilių, rašymo manierą. L. S. Černiauskaitė linksta į klasikinį, griežtą novelės žanrą, o R. Šerelytė daugiau eksperimentuoja. Nors abi autorės rašo skirtingai, bet knyga neišvengiamai verčia skaitytoją ieškoti jų kūrybos sąsajų. Reikia pastebėti, kad knygoje dera abiejų rašytojų pasaulėjauta, novelių dvasinė atmosfera. Tačiau svarbiausias L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės noveles jungiantis bruožas yra tai, kad abi autorės rašo apie sutrikusius ir nerandančius savo vietos pasaulyje šiuolaikinius žmones. Novelėse nesunkiai galima atpažinti save ar aplinkinius.

Įdomu tai, kad po kiekviena novele nurodytos jos rašymo aplinkybės. Autorės atskleidžia, kokia nuotaika lydėjo rašant, ką tuo metu girdėjo ar matė pro langą. Tokie komentarai labai papildo kiekvieną novelę. Sudarydamos novelių poras, rašytojos ieškojo panašių pavadinimų, temų, veikėjų ar raktinių žodžių. Pavyzdžiui, viena novelių pora pasižymi pavadinimų panašumu – R. Šerelytės „Nepaprastas žmogus“ ir L. S. Černiauskaitės „Ypatingas žmogus“. Kitoje novelių poroje sutampa skirtingų veikėjų pavardės (Nekaltutis) ir net automobilių markės bei spalvos (tamsiai mėlynas „Aston Martin“). Tokios nuorodos veikia kaip žaidimo elementai, todėl skaitytojas vis labiau įtraukiamas į rašytojų kūrybos sąsajų paieškas.

Viena labiausiai derančių novelių porų yra pirmoji – L. S. Černiauskaitės „Proprosenelė“ ir R. Šerelytės „Giminės šaknys“. Galima teigti, kad tai yra panašumas, paremtas kontrasto principu. L. S. Černiauskaitės novelėje išryškėja praeitis, o R. Šerelytės – ateitis, bet kontrastuojančios novelės puikiai papildo viena kitą. L. S. Černiauskaitės novelės „Proprosenelė“ pagrindinė veikėja yra mergaitė, mėgstanti žiūrėti į kamuolinius debesis ir svajoti. Išsiųsta nupirkti druskos, ji nejučia pasuka prie seno dvaro. Ten mergaitę pagauna vaizduotė: „Iš krūmų išneria žvilgantis rudas žirgas, ant jo nugaros sėdi mažytė kaulėta grafienė, o jos žilų garbanų vandenyne supasi laivas su balta bure“ (p. 9). L. S. Černiauskaitė novelėje atskleidžia vaiko pasaulį ir kuria romantinę viziją. Apskritai ne viena jos novelė turi lengvą romantizmo prieskonį.

R. Šerelytės novelėje „Giminės šaknys“ ryški futuristinė vizija. Tai stabilaus humanizmo laikai, kur beveik viskas modifikuota. Pagrindinis veikėjas yra penkerių metų vaikas, mąstantis kaip suaugęs ir pasikliaujantis vien tik intelektu. Vaiko tėvai iš kaimo parsiveža senelį, modifikuotą į runkelį, ir pasodina jį vazone. Jie nėra stipriai modifikuoti, nes turi šiek tiek jausmų. Tuo tarpu vaikas siekia atsiriboti nuo tėvų ir senelio, nuslopindamas visas emocijas. Jam svarbiausias sterilus humaniškumas: „Juk žmogiškumas be priemaišų – nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje. Tyras kaip kristalas, nepažeidžiamas ir negailestingas, – šalta žvaigždė visatos pakrašty“ (p. 19). Beje, šią novelę taikliai nusako rašymo aplinkybės: „2014, kovo 5 d., vaizdas pro langą į pliką psichiatrijos klinikos sodą“ (p. 19). Novelėje „Antrasis dangus“ taip pat ryški ateities vizija. Žemė padalyta į atskirus socialinių kastų pasaulius – požeminį, vidurinįjį ir nepasiekiamų Žvaigždžių (aliuzija į TV ekranų „žvaigždes“). Abiejose novelėse gausu antiutopijos bruožų. R. Šerelytė nevengia aštraus siužeto, visose jos novelėse daug ironijos ir satyros elementų.

L. S. Černiauskaitės novelėse dažnai vaizduojamos moterys, daug vietos skiriama motinos ir vaiko santykiams. Novelių veikėjos – įvairių socialinių sluoksnių moterys, sutrikusios, pavargusios nuo savęs ir aplinkos, bet trokštančios meilės bei supratimo. L. S. Černiauskaitės novelėse itin svarbūs psichologiniai atsivėrimai, išraiškingos detalės. Novelės „Mėsytė“ veikėja Ona Regina – ori, šalta moteris, kurią netikėtai užklumpa audra su liūtimi. Stichijos paliesta Ona Regina tik trumpam išsilaisvina ir vėl grįžta į pilką kasdienybę: „Kažko jai dar trūko, kažko ji neišgyveno iki galo, kažko, ko niekada nepasieks, kuo niekada nepasisotins“ (p. 54). Novelėje „Pražuvęs kūdikis“ botanikos sodo darbuotoja, besirūpinanti rododendrais, nusprendžia pasidaryti abortą. Išėjusi iš ligoninės ji nuskuba prie tuoj pražysiančių rododendrų: „Ji taip mylėjo visa, kas gyva, kad dabar, stebėdama tas žiedų skiautes, matydama, kaip jos išsivaduoja iš pumpuro suspaudimo, lyg sielą pasaulio akims išversdamos savo tikrąją spalvą, pagaliau galėjo pravirkti“ (p. 141). Subtiliausios detalės atskleidžia psichologinę veikėjų būseną, leidžia parodyti tikrąsias jų emocijas.

R. Šerelytės novelėse nemažai socialinės kritikos. Jos veikėjai dažnai yra verslininkai, Seimo nariai, teisėjai. Kuriami tragikomiški jų portretai, kuriuose daug satyros. Novelėje „Kairysis išėjimas“ kuriamas politiko ir verslininko portretas. Ponas B. valstybinės šventės proga dalyvauja Mišiose, bet mintyse niekina tikėjimą ir žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Mišioms pasibaigus jis atsiduria keistoje, niūrioje aplinkoje – tarsi vėl grįžta į sovietmetį. Čia jį pasitinka pavargusi kolūkio sąskaitininkė, kurios baltą jaunystės šypseną ponas B. kaip prekės ženklą dėdavo ant savo įmonės gaminamų „Sovietinių dešrelių“ pakuočių. Autorė novelėje atskleidžia, kaip sovietmetis paveikė žmonių mąstymą ir poelgius. Kiek pralinksmina šios novelės rašymo aplinkybės: „2014, vasario 28 d.; išgirdau poną B. per televizorių ir nusprendžiau jam atkeršyti“ (p. 47). R. Šerelytė parodo, kad tokie veikėjų prototipai – visai šalia mūsų.

Galima teigti, kad L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės literatūrinis eksperimentas pavyko. Knygoje stebėtinai dera, rodos, nesuderinami dalykai – L. S. Černiauskaitės klasikinis, romantinis stilius, psichologizmas ir R. Šerelytės aštrus siužetas, futuristiniai motyvai. Galbūt todėl, kad abi autorės vaizduoja klystančius, meluojančius, o viduje gležnus ir sutrikusius šiuolaikinius žmones. Tad kaip rasti raktą į laimingą ateitį? Negalima nesutikti su R. Šerelytės žodžiais: „Laiminga ateitis – tai visavertės dabarties akimirkos. Tai, ką sakau šiandien, ką darau šiandien, ką nusprendžiu šiandien, dabar – tai yra svarbiausia ir tai kuria ateitį.“[3] Tik nuo mūsų priklauso, ar bus „Hepi Fjūčer“.

_______________

[1] Poderys A. Knyga apie ateitį ir kiekvieną iš mūsų [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/knyga-apie-ateiti-ir-kiekviena-musu-698248.

[2] Ten pat.

[3] Ten pat.