Beveik visas Alfonsas Andriuškevičius 1

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-05-02

Alfonsas Andriuškevičius. Beveik visi eilėraščiai. Vilnius: Apostrofa, 2015. – 307 p.

Lietuvių literatūros istorijoje įdomūs tie atvejai, kai rašo nefilologinį išsilavinimą įgiję autoriai, pavyzdžiui, grafikė Jurga Ivanauskaitė, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė, fizikas Ričardas Gavelis ar filosofė Dalia Staponkutė. Tokie rašytojai savitai suvokia literatūrą. Neretai jų požiūris papildo grožinių kūrinių lauką kitomis įtampomis, dvasiniais išgyvenimais ar žvilgsniais į tikrovę. Skaitytojai vertina jų knygas, o literatūros kritikai noriai analizuoja. Šiandien jau nėra taip svarbu, kas rašo, svarbiau – kaip tai daro, ar geba sudominti skaitytoją ir kuo konkretaus rašytojo kūryba išsiskiria iš kitų autorių. Prie tokių autorių iš dalies galėtume priskirti ir dailėtyroje besispecializuojantį Alfonsą Andriuškevičių, kurio naujausia knyga „Beveik visi eilėraščiai“ (2015), išleista leidyklos „Apostrofa“, įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, tiks kiekvienam skaitytojui. Juk yra iš ko rinktis: knyga – tai eilėraščių rinktinė. Galbūt glumina tik tai, kad rinkinyje sudėtinga pastebėti aiškią poeto kūrybos programą, bet lengva atpažinti, kad A. Andriuškevičius – dailėtyrininkas. Autorius jautriai fiksuoja akimirkas, lyg dailininkas per žodį taikliai perteikia nuotaiką, spalvą ar idėją.

Įprasta knygą skirstyti į dalis – šiuo atveju rinktinę sudaro šeši aiškūs, nors gan monotoniškai pavadinti skyriai, kurie turėtų rodyti autoriaus kūrybinį kelią („33 eilėraščiai“, „66 eilėraščiai“, „Eilėraščiai“, „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“, „Vėlyvieji tekstai“ ir „Neįėjusieji į rinkinius“). Į knygą įtrauktą kūrybą galima skirstyti į trumpus kelių eilučių-akimirkų eilėraščius, poetinius tekstus su epigrafais ir ilgesnės apimties meditatyvinius eilėraščius. Literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas pastebi, kad „knygoje randame jautraus ir pastabaus (kartais kone egzaltuoto) stebėtojo, kalbinių inversijų meistro, besidžiaugiančio mažiausiais gamtos virsmais ir net mirtį, tamsą ar pilkumą tapančio lengvais, šviesiais potėpiais, pilną poetinį CV“[1].

Paprastai rinktinės, almanachai ar raštai leidžiami siekiant parodyti autoriaus literatūrinę brandą, nuoseklią kūrybos liniją. O kaip yra šiuo atveju? Į klausimą pratarmėje atsako pats A. Andriuškevičius: „Kam aš leidžiu šitą knygą? Pirmoji priežastis – mano paties noras turėti beveik visas savo eiles vienoje vietoje, laikyti rankose, vartyti, skaitinėti storesnį nei ankstesnieji savosios poezijos tomelį. Tai kas, kad iki tų penkių šimtų dar daug, daug trūksta! Kita priežastimi laikyčiau viltis, susijusias su skaitytojais. Man vaidenasi, kad ir kai kuriems iš jų suteiks džiugesio galimybė viską, ką padariau poezijos srityje, rasti viename daikte“ (p. 21). Be abejo, knyga prasminga ir randa vietą plačiame literatūros lauke, nes išsiskiria dailės ir literatūros ryšiais.

A. Andriuškevičiaus stiprioji pusė – dailėtyrininko patirtis, kuri papildo literatūros tekstus. Autorius turi puikią intuiciją, kuri leidžia išryškinti teksto vizualizaciją. Akcentuojama spalvos semantika, kurianti subjekto mintį ir pabrėžianti išgyvenimus („Norėčiau / Suvalgyti peizažą. // Į šiltą burną su raudonom lūpom įsidėti / Tą baltą efemerišką peizažą. // Žiemos peizažas / Minkštas kaip avietė. // Prispausčiau jįjį liežuviu prie gomurio, / Kad ištekėtų sultys. // Ir būtų / Ant širdies saldu.“, p. 28). Subjektas vaizdžiai konstruoja poetinį paveikslą, įprasminantį jo patirtis, leidžiantį čia ir dabar išgyventi troškimą („Norėčiau / Suvalgyti peizažą“). Siekiant pažinti savo vidinį pasaulį ir jį perteikti skaitytojui, remiamasi daile, akcentuojama spalva („To nelaimės vijoklio, apvijusio sielą, gležnumas! / Jo žiedų mėlynumas! / jo šiurkščiųjų ūselių, beieškančių pulso, jautrumas!“, p. 31). Autorius jautriai žvelgia į aplinką, fiksuoja ir išsaugo jos detales sąmonėje, talpina brangius prisiminimus skaidrioje atmintyje.

Subjekto jausmai atskleidžiami per jautrų santykį su gamta („Iš niekur atskridęs šilkinis pavasario vėjas. / Įstrigęs į pusnį atbundančio jausmo angliukas. / Ir sniego laukai – ligi pat, ligi pat horizonto.“, p. 57). Per šviesą žvelgiama į tamsą, kuriama susimąstyti verčianti nuotaika („Aplink plytėjo vis dėlto ne ta šviesa: / ji tegamino tik skudurėlius šešėlius, / lyg baigtųsi jos paskutinės dienos. Mūsų vėlės / paseilinę pirštus bergždžiai nustatinėjo, iš kur vėjas. / Bet krūptelėt mus privertė kas kita: pakrašty alėjos / rausvavo užsilikęs lapas klevo šakose“, p. 174).

A. Andriuškevičius nesuvaidintai reflektuoja savo jausmus ir išgyvenimus, tačiau pristato juos skaitytojui subtiliai ir santūriai („Ak, aš nemyliu nieko! Kam ta meilė, / Kai šitaip tobulai nubrėžtas horizontas, Kai sniegas baltas lyg paties juodumo išvirkščioji pusė / Ir kai tyloj nedygsta anei vienas garsas, / Glūdėdamas joje (lig laiko), kaip kad glūdi gėry pikto sėkla.“, p. 38). Mintys dėstomos koncentruotai, neretai jos telpa į dvi, tris, keturias ar šešias eilutes. Nesvarbu, ar mintis išdėstyta per dvi eilutes, ar šešias – jos aiškumas nuo to nenukentės, kai šešėlyje ieškoma šviesos („Matai šešėlį juodą ir šešėlį margą, ir šešėlį pilką? / Žinok, tai puikiausios anapusinės gėlės / Ant suknios, kur diena prieš naktį apsivilko.“, p. 61). Ne tik teksto raiškai, bet ir minčiai būdingas minimalizmas, kurį pasitelkiant parodomos subjekto sielos kertelės.

Per tikrovės vaizdinius, jų kaitą eilėraščiuose tyrinėjami išgyvenimai dažnai yra dviprasmiški, veikia vienas kitą. Per praeitį naujai nušvinta dabarties momentas, leidžiantis subjektui egzistuoti, geriau pažinti kitą ir save („Mes stovėjom nuogi prie kuproto erškėtrožių krūmo. / Buvo kovo pradžia. Krūmas apimtas buvo pilkumo. / Tai jis troško trokšte mūs baltų ir nubraižomų kūnų. / Tai jis troško kitaip (ne pilkai, ne pilkai) įsikūnyt. / Mes netroškom erškėčių krūmo.“, p. 194). Šį sykį nuo pereinama prie mes, kuris žymi intymų subjekto santykį su gamta, toks ryšys parodo, kaip žmogaus asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Eilėraščio subjektui svarbu išgyventi akimirką, kuri apnuogintų vidinį pasaulį („Mes stovėjom nuogi prie kuproto erškėtrožių krūmo“). Per krūmo vaizdinį taip pat ieškoma Dievo, tampančio ir kitų eilėraščių, kuriuos retai lydi pavadinimas, motyvu („Kiek Dievo šitoj vystančioje rožėje yra? / Kiek Dievo manyje, panūdusio šią rožę vystančią išvysti?“ (p. 185).

Taigi naujausia A. Andriuškevičiaus knyga „Beveik visi eilėraščiai“ (2015) įrodo, kad dailėtyrininko žvilgsnis gali praturtinti literatūrą, nušviesti ją kitomis spalvomis, leisti skaitytojui patirti vaizduojamąjį meną per literatūros lauką. Ir jei skaitytojas rinktinėje galbūt neatpažins vientisos poeto programos, tikrai pastebės jautrų pasaulio suvokimą ir gebėjimą poetinėmis priemonėmis vaizdingai įprasminti tikrovę ir jos kaitą.

____________

[1] Saulius Vasiliauskas. Debiutuojantys „vs.“ senbuviai: kūrybiškiausios 2015-ųjų poezijos turnyro simuliacija. Savaitraštis Literatūra ir menas, 2016-02-26, Nr. 3556. Prieiga internete: literaturairmenas.lt/2016-02-26-nr-3556/3084-literatura/4820-saulius-vasiliauskas-debiutuojantys-vs-senbuviai-kurybiskiausios-2015-uju-poezijos-turnyro-simuliacija.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*