Grafite slypinti amžinybė 2

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-03-23

Žemės gelmėse slypi pačios įvairiausios medžiagos, kurios skatina smalsumą ir žavi, ar net gali sunaikinti žmogų, dekonstruoti jo mąstymą. Geležis – per daug šalta ir grubi medžiaga, aukso visi geidžia, o sidabro blizgumas ir medžiagiškumas, rodos, nebežavi. Todėl ieškoma kitų medžiagų, leidžiančių akcentuoti menininko išgyvenimus ar reprezentuoti individualų pasaulio suvokimą, kuris paremtas tapybos technika. Kauno menininkui Eimučiui Markūnui ieškojimai niekada nebuvo svetimi. Atradimai taip pat. Tad pasirinkęs vėl (galbūt iš naujo) tyrinėti grafito kilmę ir pritaikymą tapyboje, Kauno paveikslų galerijoje menininkas pristatė parodą „Didžiojo chaoso mažoji versija“. Parodoje keliamas klausimas, kas yra chaosas, kokios jo apibrėžtys mūsų sąmonėje, kur jis slypi, ar žiūrovas pasirengęs pažaboti „didžiojo chaoso mažąją versiją“? O galbūt chaosas nėra jau toks viską naikinantis, nes jis – amžinas?

Grafito ir dažų jungtis

Akylesni žiūrovai E. Markūno darbus, kuriuose autorius jungė dažus ir grafitą, skystą ir kietą medžiagas, galėjo pamatyti 2012 metų parodų cikle „Paralelinės realybės“ Kaune, „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje, taip pat Dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ Vilniuje. Tuo tarpu Kaune eksponuojami kelerių metų darbai, kuriuose dominuoja būtent grafitas (pabrėžiama kieta medžiaga ir jos vieta darbe). Viename iš interviu E. Markūnas filosofiškai teigia, kad „grafitas yra anglies atmaina – jį „suspaudus“, gaunamas dirbtinis deimantas. Tai labai įdomi medžiaga. Visi žino, kad grafitas naudojamas pieštukams, o kad juo galima tapyti, man pačiam buvo savotiškas atradimas. Grafitas (gal ir nepavadinčiau jo mirties medžiaga) vis tiek labai taurus, turi savo švytėjimą“[1]. Šiuo atveju E. Markūnui svarbu, kad grafitas pretenduoja į amžinybę.

Menininkas linkęs ir į abstrakcionizmą (minties plotmė), ir į (neo)ekspresionizmą (technikos reikšmė). Vis dėlto sudėtinga priskirti autorių vienai ar kitai minties filosofijai. Menininkas yra suformavęs aiškią kūrybos strategiją, kinta tik išraiška (E. Markūno kūrybą sudaro tapyba, instaliacijos, postobjektai, vitražai). Tapyboje dominuoja ekspresyvus gestas, kuris išreiškiamas didelio formato darbuose. Parodoje eksponuojama E. Markūno tapyba artima grafikai (ne vien dėl to, kad naudojamas grafitas), bet taip pat priartėja prie fotografijos meno, leidžiančio pastebėti optines mįsles ir vaizdinių transformacijas. Paveikslo plokštumoje akcentuojamas ne menininko, bet žiūrovo simbolių suvokimas, t. y. pabrėžiama žiūrovo akistata su tapyba. Chaosas, kaip ir abstraktūs vaizdiniai, yra iki galo nepažinus, tampa menininko kūrybos pasaulio atspindžiu, erdve, kurioje mintis randa savo vietą, grafitas – savo. Menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė pažymi, kad svarbiausias „E. Markūno kūrybos bruožas – balansavimas tarp preciziškos estetikos ir kartais net brutalių potėpių“[2].

Tikrovė: vizuali mįslė

Tikrovė, kokią mes matome, kokią jaučiame, yra įvairi ir labiau pretenduoja į dualumą. Todėl ir E. Markūno darbus, kurie atspindi atviro kūrinio paradigmą, gana sudėtinga interpretuoti. Žiūrovo sąmonėje mezgasi įvairūs minčių tinklai, konstruojami labirintai, kai ir menininkui, ir žiūrovui svarbus chaosas, ypač jo „mažosios versijos“. Konstruojamos kitos erdvės, pasauliai ar net galaktikos, parodančios, kad menininkas buvo susidūręs ir su kitomis chaoso versijomis (galima išskirti opoziciją mažas versus didelis, kaip ir tapybos darbų dydžiai – maži, vidutiniai, dideli). Kelių spalvų pasirinkimas ir grafito medžiagos šaltumas intriguoja atidžiau pažvelgti į darbo gylį, tyrinėti, kas vaizduojama plokštumoje, o kas perteikiama žiūrovo sąmonėje (įvaizdžiai primena Žemės gaublį, augalų šaknis ar kirminus). Kartais vizualumas gali klaidinti, demonstruoti ironišką menininko laikyseną, skatinti net užuosti medžiagą, kuri sudaro menininko kūrybos pagrindą.

Retai kada E. Markūnas darbams priskiria pavadinimus. Dažniau atsisako darbų identifikavimo, palieka parodos lankytojams įminti mįslę, koks pavadinimas ir ką jis reiškia kiekvienam iš mūsų, kaip traktuojame chaosą. Mįslė išlieka parodoje ne tik dėl pavadinimų, bet ir dėl chaoso apibrėžčių. Eksponuojami darbai sąmoningai ar ne gali būti jungiami į nuoseklų naratyvą, turintį aiškią jungtį – grafitas ir spalva (mėlyna – kobalto pigmentas, rausva, gelsva ar švelniai pilka). Šiuo atveju spalva – tai ne tik minties išraiška, bet ir turinys. Per spalvos semantiką E. Markūnas kuria savo chaoso apibrėžtis ir jas užkoduoja tapyboje.

Daugiasluoksniai vaizdiniai

Chaosas yra paremtas vaizdiniais, kuriuos akis fiksuoja paveikslo plokštumoje. Daugiasluoksniais vaizdiniais E. Markūnas priartėja prie grafičių meno, t. y. laisvos raiškos, parodomos per abstrakcijas (iš tiesų keletas darbų primena gatvės meną). Toks pasirinkimas lemia individo laisvumą ir minčių veržlumą, formos ir turinio akcentavimą paveiksluose. Pastebimi vaizdiniai skatina atkoduoti, identifikuoti tai, ką žiūrovas mato prieš akis ekspozicijų salėje (jungtys, mazgai, šaknys, kurios, rodos, tuojau atgis). Kyla mintis, kad E. Markūnas salę suvokia kaip didelę 3D galaktiką, kurioje yra arba gyvybės (rausvos ir gelsvos spalvos pasirinkimas), arba amžinos tamsos (juoda, kurią dar labiau pabrėžia pilka grafito spalva). Į kiekvieną paveikslą galima žvelgti kaip į planetą, simbolizuojančią atskirus pasaulius, kuriuos sudėtinga įvardyti, tačiau galima bandyti pažinti.

Šiuolaikinis menas ir chaoso pusės

Pristatydamas didžiojo chaoso mažąją versiją, menininkas E. Markūnas ne tik gilinasi į chaoso semantiką, bet ir į autorinę techniką – grafitas jungiamas su dažais, akcentuojamas konkretumas ir abstrakcija. Mįslingumas, intertekstualumas ir kartu interaktyvumas – tai fundamentalios E. Markūno meno strategijos sąvokos. Kita vertus, neatsisakoma ir ironiško požiūrio į chaosą. Įdomi menininko filosofija, kad grafitas išreiškia amžinybę. Galbūt todėl ši medžiaga, simbolizuojanti šaltį ir šiurkštumą, paveikslo plokštumoje sušvelninama.

Paroda skatina atidžiau žvelgti į įvairaus formato E. Markūno darbus, taip pat priverčia užuosti ne tik grafitą, bet ir ekspozicijų salėje tvyrantį chaosą, kuriamą vizualinėmis priemonėmis. Vaizdiniai veikia įvairius pojūčius, ypač regą. Žiūrovą intriguoja kurti chaoso apibrėžtis čia ir dabar, ekspozicijų salėje, ir vėliau, t. y. sąmonėje. Įvaizdžiai, kvapas ilgai išlieka atmintyje, be abejonės, skatina (susi)pažinti, susikurti savo galaktiką, o galbūt ją (su)naikinti. Tai šiuolaikinio meno žaidimas, kurį menininkas E. Markūnas kviečia žaisti ir tobulinti, nes kūryba nėra baigtinis reiškinys, jis tęsiasi žiūrovo sąmonėje.

____________

[1] Agnė Kairiūnaitė. LRT KLASIKOS radijo laida „Manasis aš“. 2016-03-06.

[2] Neringa Krikščiūnaitė. Eimučio Markūno „Didžiojo chaoso mažoji versija“. Parodos anotacija.

 

Paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veikia iki kovo 27 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*