Geriausias metų kūrinys. Ar tikrai? 19

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-02-23
Geriausio 2015 metų kūrinio – sieninės tapybos darbo „Urmo geležinkelio stotis“ fragmentas

Kauno paveikslų galerijoje organizuojama tradicinė paroda „Geriausias metų kūrinys“ ir šiais metais pritraukė žmonių minią, kuri buvo pasirengusi išgirsti, kas pelnė metų kūrinio vardą, ir pažymėti valstybinę šventę, t. y. Vasario 16-ąją. Tai demokratiškas konkursas, kurio laimėtojus išrenka Kauno gyventojai ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sudaryta komisija ar prizus skiriantys rėmėjai, tad labai įdomu pažiūrėti, ką per pastaruosius metus sukūrė menininkai, kurie turėjo visišką laisvę.

Ekspozicijai „Geriausias metų kūrinys“ nereikėjo nei aiškios koncepcijos, nei temos ar idėjos (ir nemanau, kad kada nors prireiks). Svarbiausia – menininkas ir jo per pastaruosius metus sukurtas geriausias darbas. Žinoma, kartais suteikta visiška laisvė, o galbūt kuratoriaus nebuvimas nėra geras pasirinkimas, greičiau trikdis pamatyti nuoseklią menininkų kūrybą ekspozicijų salėje. O galbūt nuoseklumo nereikia, nes Kauno menas esti ypač įvairus? Tada kyla klausimas: ar iš tiesų menininkai parodo tai, ką geriausio sukūrė per metus?

Nominacijos ir išskirtinumas: penketukas

Kiekvienais metais muziejininkų komisija paskiria nominacijas, kurios tarsi aktualizuoja, kas menininkams yra svarbu, ką norima darbu parodyti ir pabrėžti. Pavyzdžiui, nominacija už jaunatvišką požiūrį į rimtus dalykus skirta menininkei Monikai Adomavičiūtei už darbą „Sujunk taškus“. M. Adomavičiūtė pasirinko tapybos darbe jungti skirtingas kategorijas: vaikystę ir brandą ar žaidybiškumą ir pragmatiškumą. Tapybos darbas – žaismingas, priverčiantis žiūrovą sugrįžti į vaikystę ir žaisti, kai popieriaus lape reikia sujungti taškus, kad gautum realią figūrą. Taip pat tapybos darbas išsiskiria vaizduojamų simbolių, kuriuos būtina (su)jungti, universalumu (dominuoja abstrakcija ir spalvų kontrastas). 

Tuo tarpu skulptorius Evaldas Pauza į bareljefą pasirenka žvelgti gana ironiškai ar net sarkastiškai. Kūrinys „Inksto formos baseine“ parodo, kaip profesionaliai mintis išreiškiama per aiškų medžiagos pasirinkimą (aliuminį). Akcentuojamos dviejų moterų imtynės (ne ringe, ne arenoje, bet inksto formos baseine). Menininkas vaizduoja netobulų formų moteris (apkūnios, neproporcingų formų) ir taip siekia parodyti, kad ir toks kūnas yra patrauklus mene. Suvokiama, kad vyksta nuolatinė kova net tarp lygiųjų ir kuriama įtampa tarp skirtingų moterų bareljefe, kuris patraukia žiūrovą minimalistine raiška, minties daugiaprasmiškumu.

Nominaciją už aktualumą ir temų šiuolaikiškumą pelnė fotografas Artūras Morozovas, pristatęs fotografiją „Kikimoros gimimas“ (fotografijų ciklas buvo pristatytas dešimtojoje Kauno bienalėje). Taip, tema aktuali, bet ar šiuolaikiška? Žinoma, gerai, kad tarp kitų darbų dėmesio sulaukia ir fotografijos menas. A. Morozovo fotografijos esmė – aktualizuoti karštuosius pasaulio taškus, ypač karą. Fotografas siekia užfiksuoti dramatišką įvykį, bet jį perteikti gana jautriai, kad žiūrovą paveiktų fotografijoje užfiksuoti vaizdai (Ukrainos laukai). Simboliai tampa dviprasmiai, pavyzdžiui, kikimora – tai ne tik slavų mitinė būtybė ir pelkių deivė, bet ir snaiperio maskuojamoji uniforma. Susikoncentruojama į aktualią mintį, bet ji perteikiama meniškai.

Muziejininkų dėmesį patraukė ir Kauno skulptorius Leonas Strioga, kurio darbas „Giesmė“ parodė kitą menininko pusę. Skulptorius dažniausia dirba su medžiu, o ekspozicijoje pateikė gipso skulptūrą. Kūrinyje išlaikoma tolygi mintis. Jai išreikšti pasirenkama kita medžiaga, kuri, manau, geriau pabrėžia skulptūrą nei medis. Menininkas giesmę traktuoja kaip atsinaujinimą ir naujų kūrybinių idėjų ieškojimą. Šiuo atveju svarbu, kaip universali idėja kitoje medžiagoje perteikia mintį, ją aktualizuoja.

Ekspozicijoje iš fotografijų, tapybos darbų ar skulptūrų išsiskyrė Naglio Ryčio Baltušniko mozaikos technika sukurtas darbas „Naujieji metai“, kuris yra novatoriškas ir iš tiesų daugiaprasmis (pelnė nominaciją už prasmių daugiasluoksniškumą ir naujų kontekstų kūrimą ir kavinės „Kultūra“ įsteigtą prizą). Iš tolo šviečiantis objektas koduoja ironišką nuotaiką. Viena vertus, nurodo į firmos „Maroc“ apelsinus, o sovietmečiu per Naujuosius metus buvo sudėtinga jų gauti. Kita vertus, parodo ironišką santykį su reklama ir vartotojiška kultūra (net galima įžvelgti nuorodų į lošimo klubų reklamas). Konstruojama ne tik įvairi nuotaika, bet taip pat mezgamas menininko ir žiūrovo dialogas. Pabrėžiamas meno kūrinio daugiaprasmiškumas, kai kiekvieno žiūrovo suvokiama reikšmė – universali.

Trys kauniečių laureatai

Daugiausia miesto gyventojų dėmesio sulaukė menininkų grupės, kurią sudarė Jūratė Kluonė, Antonas Kaliužka, Edgaras Grušnys, Kšyštofas Četyrkovskis, Tadas Šimkus, Žygimantas Amelynas, Ieva Voroneckytė, Vytenis Jakas, sieninės tapybos darbas „Urmo geležinkelio stotis“ (163 balsai). Jis taip pat pelnė Kauno miesto savivaldybės, Jono Jučo ir „Kaunas Jazz“ prizus. Tai universalus darbas, orientuotas į funkcionalumą ir praktiškumą. Ne tik puošia prekybos miestelį „Urmas“, bet taip pat yra praktiškas kūrinys, parodantis, ko miesto gyventojams reikia. Tai sienos tapybos darbas, turintis aiškią idėją ir jos išpildymą. Galbūt žmones patraukė darbo aktualumas ir vaizdo filmukas apie kūrybinį procesą. Vis dėlto tai puikus pavyzdys, kaip menas gali rasti vietą Kauno mieste ir būti patrauklus žiūrovams (ekspozicijoje pateikti piešinių trafaretai ir filmukas).

Žiūrovų dėmesį taip pat patraukė iš kitų išsiskiriantis menininko Tado Vosyliaus skulptūros darbas „Tadas Vosylius 20-asis Rūpintojėlio rolėje“ (150 balsų). Pasirenkama netradicinė medžiaga – derva. Ir į rūpintojėlio reikšmę lietuvių kultūroje pažvelgiama kitaip. Dažnai rūpintojėlis simbolizuoja ne tik susimąstymą, bet ir kančią ar asmenybės ribotumą. Todėl menininkas siekia parodyti, kokia yra tikroji rūpintojėlio reikšmė lietuviams. Darbui būdinga drastiška ir gana niūri nuotaika, bet poveikis žiūrovui yra. Manau, kad T. Vosyliaus skulptūra mezga dialogą su tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbu „Šančių repas“ ir parodoje užima aiškią poziciją, turbūt bene stipriausią. Žinoma, nereikia, kad kiekvienas ekspozicijos darbas konstruotų dialogišką santykį, bet jis būtinas tarp eksponato ir žiūrovo.

Taip pat iš ekspozicijos išsiskyrė Prano Griušio paveikslas „Šv. Jonas Krikštytojas“ (122 balsai). Šį sykį menininkas nesiekia kurti šurmulio ar specialiai atkreipti į save dėmesio (jeigu prisiminsime praėjusių metų įvykį, kai autoriaus darbas buvo cenzūruojamas ir tai sulaukė daug kalbų). Juokaujama, kad tai tapytojo atgaila už praėjusių metų geriausią kūrinį, kadangi šiais metais darbą pasirinkta eksponuoti ant žemės ir aplieti vandeniu (galbūt net švęstu?). Vis dėlto tai ne tik įdomus ekspozicinis sprendimas, bet ir abejingų nepaliekantis darbas. P. Griušas tikrina žiūrovų reakciją, bet nepraranda savo ironiškumo. Pasirenka įvairius būdus, kuriais paveiktų žiūrovą.

Kas toliau?

Ekspozicija „Geriausias metų kūrinys“ būtina Kauno meno kontekste. Ne todėl, kad pritraukia daug žiūrovų, bet svarbu pamatyti, kaip ir kuo gyvena menininkai. Deja, parodoje ypač pasigesta jaunų autorių, kurie drąsiai reprezentuotų savo kūrybą. Rodos, jie būtų dingę ar bijotų konkuruoti su senbuviais. Šiuo atveju vyresnioji karta nebijojo eksperimentuoti ir paveikti žiūrovo. Reprezentavo drastiškus kūrybos sprendimus, bet išpildė idėją, parodė, kas buvo sukurta per metus. Žinoma, ne visi darbai atitiko geriausio metų kūrinio vardą, nes kartais, pažvelgus į darbą, kildavo mintis: ar tai tikrai geriausia, ką menininkas sukūrė per pastaruosius metus?

Paroda vyksta nuo 1999 m., kai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui kilo idėja organizuoti tokią ekspoziciją, tad galbūt jau reikėtų įnešti naujovių? Pavyzdžiui, grupuoti menininkų darbus ir taip parodyti skirtingus Kauno miesto pulsus. Kiekvienas darbas ekspozicijoje turi rasti savo vietą, megzti dialogą su kitais objektais (nors ne visada būtina), bet, svarbiausia, kad išliktų parodos poveikis. O galbūt reikėtų neįvardyti menininko, intriguoti žiūrovą, kai akcentuojamas būtų kūrinys, o ne jo autorius? Ir, nors tai ir demokratiškiausias renginys / įvykis Kaune, šiokia tokia atranka būtina.

2015 m. geriausių kūrinių dešimtukas

1. Jūratė Kluonė, Antonas Kaliužka, Edgaras Grušnys, Kšyštofas Četyrkovskis, Tadas Šimkus, Žygimantas Amelynas, Ieva Voroneckytė, Vytenis Jakas, sieninės tapybos kūrinys „Urmo geležinkelio stotis“ (163 balsai).

2. Tadas Vosylius, „Tadas Vosylius 20-asis Rūpintojėlio rolėje“ (150 balsų).

3. Pranas Griušys, „Šv. Jonas Krikštytojas“ (122 balsai).

4. Jonas Kunickas, „Levandų kvapas“ (85 balsai).

5. Aušra Jagelavičienė, „Tyla“ (60 balsų).

6. Rimantas Radišauskas, „Kelionė“ (55 balsai).

7. Jolanta Galdikaitė, iš ciklo „Šnabždesiai“: A. Aversas – Dienos kuždesiai; B. Reversas – Nakties paslaptys“ (47 balsai).

8. Leonas Strioga, „Giesmė“ (45 balsai).

9. Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Šančių repas“ (41 balsas).

10. Auris Radzevičius, „Lozorius“ (38 balsai).

 

Deivio Slavinsko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*