Paribių fotografija 1

Tomas Pabedinskas
Rimaldo Vikšraičio žvilgsnis į „pavargusį kaimą“
www.kamane.lt, 2013-04-29

Lietuvis fotografas Rimaldas Vikšraitis, 2009 m. laimėjęs metų atradimo apdovanojimą Arlio fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“ (liet. – „Arlio susitikimai“), tapo tarptautinės fotografijos scenos įžymybe. Šio autoriaus darbai eksponuoti Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Madride ir Hagoje. Susidomėjimas lietuvio fotografo kūryba neslūgsta ir šiandien. Šių metų vasario 16 d. – kovo 23 d. R.Vikšraitis kartu su Lietuvos fotografijos klasiku Aleksandru Macijausku surengė parodą „Borderliners“ (liet. – „Esantys ties riba“) galerijoje „Ffotogallery“, Kardifo mieste, Velse. Čia R.Vikšraitis eksponavo fotografijų seriją „Pavargusio kaimo grimasos“.

Tačiau tarptautinis pripažinimas ir meno profesionalų dėmesys savaime neišsprendžia jautrių klausimų, kuriuos kaskart provokuoja įsimintini R.Vikšraičio darbai. Ar etiška parodų salėse eksponuoti socialinės degradacijos ir nepavykusių asmeninių gyvenimų vaizdus? Kiek R. Vikšraičio fotografijose įamžintas gyvenimas yra „tikras“? Ką aktualaus lietuvio darbuose įžvelgia užsienio žiūrovai ir kodėl jas vertina kitų šalių fotografijos specialistai?

Tie, kas vis labiau praeitin tolstančiais 2009 m. dalyvavo vienoje įspūdingiausių Europoje fotografijos švenčių Prancūzijos pietuose esančiame Arlio mieste, galbūt dar atsimena lietuvį fotografą metų atradimo apdovanojimui pristačiusio Martino Parro kalbą. „Vienas iš dalykų, charakterizuojančių gerą fotografiją, yra fotografo ir jo objekto ryšio kokybė. Šiuo požiūriu Rimaldui sekasi tikrai gerai. Paskutinius 20-25 metus jis fotografuoja savo draugus, įsitraukiančius į jo kūrybą. Jis ima savo dviratį, važiuoja, susitinka juos, geria su jais, švenčia su jais, jis puikiai leidžia laiką. Tai matosi fotografijose“, - aiškino senovinį amfiteatrą užpildžiusiai žiūrovų miniai ir kolegoms žinomas britų fotografas. Baigdamas trumpą, bet auditorijai įspūdį palikusį R.Vikšraičio pristatymą, M. Parras atkreipė dėmesį ir į kitą lietuvių autoriaus kūrybos pusę: „Kodėl šie žmonės geria? Todėl, kad jie yra visuomenės pakraštyje atsidūrę ūkininkai kaimiškoje Lietuvoje. Jie patys gamina alkoholį, veisia kiaules. [...] Rimaldas nėra apsukrus ir madingas, jis turi širdį – jis tikras.“ Net jei dalis britų fotografo teiginių yra diskutuotini, jo pasisakymas akcentuoja kaip tik tuos R.Vikšraičio darbų aspektus, kurie veda prie šio autoriaus kūrybos esmės. M. Parras tarsi pateikia keletą „raktinių žodžių“, kurie leidžia ieškoti aiškių atsakymų į, atrodytų, painius klausimus, susijusius su lietuvio autoriaus darbais.

Pastaba apie ypatingą R.Vikšraičio santykį su fotografuojamais žmonėmis atkreipia dėmesį į vieną  svarbiausių jo kūrybos bruožų – išskirtinę, kitiems socialinio užribio fotografams dažnai neprieinamą poziciją, leidžiančią fotografui fiksuojamą gyvenimą stebėti iš vidaus. R.Vikšraitis gyvena nuotraukose įamžintų žmonių kaimynystėje ir gerai pažįsta Lietuvos provincijos kasdienybę, taip pat – ir jos tamsiąsias puses. Būtent tai šį autorių išskiria iš daugelio fotografų, kurių dėmesį nuo pat XIX a. traukė socialiniai kraštutinumai.

Viduriniojo visuomenės sluoksnio tiesiogiai nepatiriamos socialinės tikrovės „egzotika“ jau beveik du šimtmečius žadina ir fotografų, ir žiūrovų susidomėjimą. Tačiau nematomą žemiausių visuomenės sluoksnių smukimą ar akinantį turtingųjų spindesį įamžinantis fotografas, anot amerikietės rašytojos Susan Sontag, dažnai yra tartum „superturistas, antropologo giminaitis, lankantis čiabuvius ir atvežantis žinių apie egzotišką jų gyvenimą ir keistus papročius“ (Susan Sontag, Apie fotografiją, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 49.).

Tuo tarpu R.Vikšraičio santykis su fiksuojamu gyvenimu visai kitoks. Fotografijose įamžinti vaizdai – tai ir jo paties tikrovės dalis. Nuotraukose matomoje socialinėje aplinkoje jis apsilanko ne tik kaip sukrečiančių vaizdų besidairantis prašalaitis, bet susiduria su ja nuolat. R. Vikšraičiui fotografuojamas gyvenimas – tai ne stebėjimo objektas, bet paties išgyventa realybė. Kaip tik todėl abejonės fotografo kūrybos etiškumu atrodo neįtikinamai. Galimi moralizuojantys kaltinimai subliūkšta, nes autorius nerodo „kitų“ žmonių gyvenimo ir nepasinaudoja jų tikrovės „egzotika“, pelnydamas simbolinį kapitalą meno pasaulyje. Priešingai, R.Vikšraičio fotografijos pasakoja apie žmones, su kuriais jį sieja asmeninė pažintis, ir rodo paties autoriaus gyvenamąją aplinką, kurią skaudžiai palietė pastarųjų dešimtmečių politiniai ir juos sekę ekonominiai pokyčiai. Tad netiesiogine prasme R.Vikšraitis fotografijomis kalba ir apie savo paties gyvenimą, o toks nuoširdus ir atviras kreipimasis į žiūrovą negali būti vertinamas vadovaujantis vien etikos ir moralės kriterijais.

R.Vikšraičio asmeninis ryšys su fotografuojamais žmonėmis garantuoja tam tikrą jo fotografijų autentiškumą net tuomet, kai atvaizduose įamžintas gyvenimas atrodo „nenatūralus“. Autorius dažniausiai fotografuoja sąmoningai prieš kamerą pozuojančius žmones keistose situacijose ir pasakoja „normaliame“ gyvenime neįprastus siužetus. Visa tai, žinoma, neatitinka tradicinės reportažinės, gyvenimą „objektyviai“ dokumentuojančios fotografijos kanonų. Tačiau toks R.Vikšraičio kūrybinis metodas ir jo fotografijų stilistika nepaneigia įmažinto gyvenimo tikrumo.

Kaip pastebėjo M.Parras, lietuvis fotografas yra ne fiksuojamo gyvenimo stebėtojas, bet jo dalyvis. Jis važiuoja pas savo pažįstamus dviračiu ir kartu su jais švenčia. Fotoaparatas ir galimybė pozuoti nuotraukai šventimo dalyvius, regis, įaudrina ne mažiau nei stiprieji gėrimai, ir R.Vikšraitis tuo pasinaudoja. Jis fiksuoja pačius intensyviausius, neretai groteskiškus tikrovės atsivėrimus, kuriuos iš dalies išprovokuoja pačiu fotografavimo veiksmu. Nepasidavus pirmam sukrėtimui, kurį galbūt sukelia R.Vikšraičio darbai, galima suprasti, kad autorius dokumentuoja tą gyvenimo pusę, kuri paprastai lieka nepasiekiama fotografams, siekiantiems nesikišti į fotografuojamą situaciją ir ją parodyti objektyviai. R.Vikšraičio fotografuojamų žmonių pasitikėjimas autoriumi ir nesuvaržytas pozavimas leidžia nuotraukose užfiksuoti jų neadekvatų elgesį prieš fotokamerą. Fotografas įamžina savanoriškai atliekamą socialinio nuosmukio ir asmenybės degradacijos spektaklį, kuriame dažnai nelieka jokių žmogiškojo orumo ženklų. Kaip tik toks žmogaus santykis su pačiu savimi sukrečia kur kas smarkiau, nei apgailėtinos fotografijų herojų gyvenimo sąlygos ar alinančio gyvenimo būdo jų kūnuose palikti pėdsakai. Šiuo požiūriu paties autoriaus išprovokuotos scenos yra ne mažiau tikros ir iškalbingos, nei nešališka fotografo-stebėtojo akimi pamatyti realybės vaizdai.

Pasaulio fotografijos istorijoje netrūksta šiandien jau chrestomatiniais tapusių pavyzdžių, kuriuose įvairūs tabu, įsitvirtinusios etikos ir moralės normos užleidžia vietą patiems fotografams gerai pažįstamų socialinių problemų ir sudėtingų žmonių likimų refleksijai. XX a. septintajame dešimtmetyje amerikietis Larry Clarkas fotografavo savo bendraamžius paauglius, vartojančius narkotikus. Tuo pat laikotarpiu Čikagoje Danny Lyonas įamžino baikerius, kurių klubui pats priklausė, o aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje kita amerikietė fotografė Nan Goldin sukūrė narkomanų, gėjų ir transseksualų bendruomenių gyvenimo vizualius dienoraščius. Šiandienėje fotografijos scenoje įsitvirtino įvairių, geografinėse ar socialinėse visuomenės paraštėse atsidūrusių bendruomenių gyvenimo dokumentacija. Taigi fotografijos kryptis, kuriai su tam tikromis išlygomis galima priskirti ir R.Vikšraičio kūrybą, užsienio žiūrovams ir fotografijos specialistams neturėtų būti netikėta. Vis dėlto lietuvio autoriaus darbai, prieš ketvertą metų pelnę metų atradimo apdovanojimą Prancūzijoje, yra ir toliau „atradinėjami“ kitų šalių fotografijos specialistų ir žiūrovų.

Galbūt užsienio, dažniausiai Vakarų, žiūrovams šiandien įdomu atrasti ne tik žemiausio socialinio sluoksnio „egzotiką“, apie kurią rašė S.Sontag, bet ir vadinamųjų posovietinių šalių gyvenimo tikrovę. R.Vikšraičio ir A.Macijausko parodos anotacijoje, kaip šių autorių kūrybos socialinis kontekstas, aprašomas „[...] Lietuvos kaimo gyvenimo nuosmukis po Tarybų Sąjungos subyrėjimo“ (prieiga per Internetą: http://www.ffotogallery.org/borderliners). Nereikia toli ieškoti ir kitų pavyzdžių, iliustruojančių tarptautinėje fotografijos scenoje neblėstantį susidomėjimą posovietine tematika. 2010 m. fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ įsteigtą prizą „Kaunas Photo Star“ tarptautinė žiuri paskyrė prancūzui fotografui Ericui Lusito už seriją „Sovietų imperijos pėdsakai“. Kitais metais E.Lucito šį darbą apie buvusios Tarybų Sąjungos karines bazes eksponavo Kauno fotografijos galerijoje. R.Vikšraitis, vertinant užsienio žiūrovo akimis, yra atsidūręs ypatingoje pozicijoje ne tik fiksuojamos socialinės tikrovės, bet ir geopolitinio regiono atžvilgiu. Ir gyvenimą „normalios“ visuomenės paribiuose, ir posovietinę tikrovę fotografas pažįsta ir įamžina „iš vidaus“. Tokios autoriaus patirties ir kūrybos nuoširdumo derinys iš tiesų suteikia jo darbams išskirtinumo ne vien Lietuvos fotografijos kontekste.

Taigi parodos kuratoriai nesuklydo lietuvių fotografų darbų ekspoziciją pavadinę „Borderliners“. R.Vikšraitis, kaip ir kartu su juo parodą surengęs A.Macijauskas, mėgsta žvalgytis po socialinio gyvenimo pakraščius ir fiksuoti ribines žmogaus patirtis. Fotografai peržengė neretai tik įsivaizduojamas ribas tarp „normalaus“ ir „užribio“ socialinio gyvenimo, tarp įprastos kasdienybės ir dramatiškų, egzistencinių individualaus žmogaus išgyvenimų. Provokuodami vaizdais, tačiau nepateikdami aiškių, moralizuojančių atsakymų, autoriai skatina šias ribas savo pasaulėžiūroje trinti ir žiūrovą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*