Legendinio kino žurnalo „Cahiers du Cinéma“ istorija. A.Schweitzerio paskaitos konspektas 0

Paskaitą užrašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2013-10-29
Žurnalo „Cahiers du Cinéma“ viršelis

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje kino kritikas, žurnalo „Cahiers du Cinéma“ autorius Arielis Schweitzeris pristatė šio garsaus leidinio istoriją. Rašyti šiame žurnale A. Schweitzeris pradėjo 2004 m., o prieš ketverius metus tapo redakcijos komiteto nariu.

„Cahiers du Cinéma“ įkūrimas

„Cahiers du Cinéma“ – tai vienas seniausiųir įtakingiausių žurnalų kino istorijoje.

Žurnalą 1951 m. įkūrė trys kritikai – André Bazinas, Joseph-Marie Lo Ducas, Jacquesas Doniol-Valcroze’as. Pastarasis žurnalui sugalvojo „Cahiers du Cinéma“ pavadinimą. A. Bazinas buvo svarbiausia žurnale asmenybė iki 1957 m. (iki savo mirties). Nuo 1952 m.  į žurnalo veiklą įsitraukė dar du jauni kritikai,  vėliau tapę žymiais kino režisieriais – François Truffaut ir Jeanas-Lucas Godardas. Po trejų metų prie jų prisidėjo dar trys žmonės, labai svarbūs prancūzų kino istorijai. Tai Claude’as Chabrolis, Éricas Rohmeras ir Jacquesas Rivette. Ši sinefilų penkiukė parengė naują teorinę kritikos viziją, kurioje iškelta kino režisieriaus, kaip pagrindinio autoriaus, idėja. Jie teigė, jog pagrindinė figūra kino pramonėje yra ne prodiuseris ar aktorius, o režisierius.

Galima išskirti kelis labai svarbius autorinio kino bruožus. Pirmiausia šie režisieriai visiškai atmetė to meto prancūzų kino standartus. Kino, kuris buvo labai konservatyvus, akademiškas, dažniausiai pagrįstas klasikinių novelių siužetais.  F. Truffaut  labai svarbiame kritikos tekste apie naujas Prancūzijos kino tendencijas to meto kiną ironiškai pavadino kokybės kinu. Jis teigė, jog vienintelė kino kokybė yra literatūrinis aspektas, esą  kinas tėra tik gerų literatūrinių tekstų ekranizacija. Taip F. Truffaut tapo prancūzų kino pramonės priešu ir jam, kaip kino kritikui, buvo uždrausta rodytis Kanų kino festivalyje. Paradoksas: po penkerių metų F. Truffaut į Kanų kino festivalį pateko ne kaip kritikas, o kino kūrėjas. Taip užgimė „Naujosios bangos“ kinas,  greitai pelnęs tarptautinį pripažinimą.

„Naujosios bangos“ gimimas

Visi „Cahiers du Cinéma“ autoriai svarbiausius filmus sukūrė 1957-1959 m. 1959 m. Kanų kino festivalyje Alainas Resnais pristatė filmą „Hirosima, mano meile“, kuris laimėjo prizą, o A. Resnais tapo dar vienu svarbiu „Naujosios bangos“ režisieriumi. Tais pačiais metais J. L. Godardas pristatė savo pirmąjį filmą „Iki paskutinio atodūsio“. 1959 metus galima pavadinti „Naujosios bangos“ revoliucija. Kai kas mano, jog tai buvo spontaniškas kino perversmas. Visgi šiai revoliucijai buvo ruošiamasi sąmoningai nuo pat 1951 m., kai  A. Bazinas ir įsteigė žurnalą „Cahiers du Cinéma“. Leidinio kolektyvas turėjo aiškią savo viziją ir žinojo, ką nori nuveikti kine. Tai buvo progresyvus metodas: pirmiausia reikštis kaip kino kritikai, paskatinti žiūrovus suprasti filmus, o paskui juos kurti.

Įkvėpimo šaltinis – Holivudo kinas ir italų neorealizmas

„Cahiers du Cinéma“ visiškai atmetė pasenusį, akademišką, konservatyvų kiną, kuris dominavo prancūzų kino pramonėje iki 1960 m. Paminėtina, jog naujam požiūriui įtakos turėjo ir amerikiečių holivudinis kinas. „Naujosios bangos“ atstovams imponavo ryški autoriaus figūra. Žurnalo autoriai atkreipė dėmesį į tokius JAV režisierius kaip Johnas Fordas, Alfredas Hitchcockas, Howardas Hawksas, Nicholas Ray. Jaunuosius prancūzų kūrėjus taip pat įkvėpė italų neorealizmas, gyvavęs po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo „ekonomiškas“ kino modelis, kai kuriant filmą nebūtina  turėti didelį biudžetą, filmai galėjo būti filmuojami ne tik studijose, bet ir atvirose erdvėse. Būtent filmavimas lauke padėjo sukurti naują estetiką, Tikroviškesnė kino vizija, kinas be profesionalių aktorių, kuriamas „natūralioje aplinkoje“, nereikalaujantis didelio biudžeto, ir įkvėpė „Cahiers du Cinéma“ režisierius. Taigi kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš dviejų  priešingų kino srovių – Amerikos holivudinio kino ir Italijos neorealizmo.

Autorinio kino koncepcija

 „Naujosios bangos“ atstovai nenorėjo likti tik kino teoretikais – savo idėjas siekė įgyvendinti ir praktiškai. Autorinio kino esmė – tai galimybė pasireikšti režisieriui, savo pagrindinę idėją perteikti mizanscenomis. Kamera režisieriui – tarsi rašiklis rašytojui (kameros judėjimas, kameros ir aktoriaus santykis, apšvietimas – visa tai ir sudaro mizansceną). Autoriniame kine filmo forma tampa tokia pat svarbi kaip ir turinys. Filmo kūrėjas išreiškia save per formą, kuri yra turinys, o turinys yra forma.

Po „Naujosios bangos“

„Cahiers du Cinéma“ ir toliau plėtojo pagrindines savo idėjas ir tikslus, tačiau 1960 m. pabaigoje kai kas pasikeitė. Tuo metu vyko radikali kino politizacija. 1968 m. studentai ir darbininkai ėjo į gatves protestuodami prieš tuometinę valdžią, reikalavo minties laisvės ir lygybės. Visa tai turėjo įtakos ir filmų kūrybai, ir kino teorijai. „Po Naujosios bangos“ kūrėjai perėmė pirmųjų kūrėjų filmų estetiką, tačiau ją perteikė politiniame kontekste. Jiems rūpėjo filmuose kalbėti apie tai, kas Prancūzijos visuomenėje vyko po 1968 m. socialinės, politinės ir seksualinės revoliucijos.

„Cahiers du Cinéma“ visiškai pasikeitė: žurnalas transformavosi į politinį kino leidinį. Amerikos kinas, įkvėpęs autorinio kino koncepciją ir buvęs toks svarbus žurnalui, tuo metu visiškai atmestas, imtas vertinti kaip kapitalizmo produktas. Tuo metu „Cahiers du Cinéma“ buvo svarbios Jacqueso Lacano psichoanalizės idėjos. Kino teorijoje ieškoma ryšio tarp marksizmo ir J. Lacano teorijų. Žurnalui pats kinas tampa mažiau svarbus, kaip ir minėta –

ima dominuoti politinės idėjos. 1968-1973 m. laikotarpiu žurnalas leidžiamas be iliustracijų. Fotgorafijos traktuojamos kaip malonumas – kapitalizmo mašinerijos dalis.

Tuo metu žurnalo autoriams terūpėjo teorija ir politika: leidinį tampa sunku skaityti, jis praranda savo skaitytojus – kino mėgėjus.

Pokyčiai pastebimi nuo 1973 m., kai du kino kritikai – Serge’as Daney ir Serge’as Toubiana – pradėjo kontroliuoti žurnalo veiklą ir mėgino sugrąžinti „Cahiers du Cinéma“ esminį bruožą – meilę kinui. Prasidėjo žurnalo reabilitacijos procesas. Pirmiausia reabilituotas Amerikos kinas. Atrastas Europoje niekam nežinomas, vadinamasis „periferinis“ – Honkongo, Taivano, Kinijos, Tailando, Singapūro, Pietų Korėjos – kinas.  Atsigręžta į Afrikos, Irano, Izraelio kino meną.

Tuometiniam „Cahiers du Cinéma“ svarbus santykis tarp kino ir kitų disciplinų, siekta atrasti naujas mnines formas. Žurnalas ėmė domėtis postmodernizmo idėjomis, kėlė svarbų klausimą, ką vadiname masine kultūra. Iki 1990 m. „Cahiers du Cinéma“ ieškojo kino ryšių  su  popkultūra,  televizija, videoinstraliacija. Kritiškai pasižiūrėta į autorinį kiną, galintį  tapti manieringa vyraujančios kino pramonės dalimi. Aktualizuotas originalumo aspektas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*