KAIP SUKURTI FOTOGRAFIJOS ŠVENTĘ DAR KARTĄ 0

Pokalbis su festivalio „Kaunas Photo“ vadovu Mindaugu Kavaliausku
www.kamane.lt, 2013-04-18
Festivalio vadovas, fotografas, Mindaugas Kavaliauskas

Dešimtasis tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“, dėkodamas už sveikinimus, žiūrovus pakvietė į tris fotografijos parodas, susitikimus su jų autoriais ir projekcijų vakarus, o fotografams siūlė semtis patirties kūrybinėse dirbtuvėse. Balandžio 11 d. festivalio renginiai prasidėjo pagrindinės parodos „Ačiū už sveikinimus“ atidarymu M. Žilinsko dailės galerijoje, kitos ekspozicijos duris atvėrė Kauno fotografijos galerijoje ir „Meno parke“. Visas parodas šį kartą sieja plačiai interpretuojama šventimo tema, tačiau kalbėdamiesi su M. Kavaliausku, pabandėme atsiriboti nuo šventės šurmulio ir aptarti ne tik šių metų renginius, bet ir ilgalaikes festivalio tendencijas bei šiuolaikinės fotografijos pokyčius. Taigi siūlome skaitytojams pažvelgti į festivalį „iš vidaus“ – „Kaunas Photo“ vadovo M.Kavaliausko ir jį kalbinusio fotografijos kritiko Tomo Pabedinsko akimis.

 – Pirmųjų „Kaunas Photo“ festivalių jauną amžių vis išduodavo organizaciniai netikslumai. Tačiau pastarųjų metų renginiai šiuo požiūriu atrodo jau kur kas solidžiau ir retai suteikia žiūrovams progą pastebėti fotografijos šventės užkulisiuose vykstančio darbo intensyvumą. Ar tai reiškia, kad festivalis „užaugo“? Ar jau susiformavo nuolatinė, ne vienerius metus dirbanti jo organizatorių komanda?

 

– Visuomenei nematoma festivalio organizacinė pusė niekada nėra lengva. Ji nebuvo paprasta nei pirmais metais, kai festivalį rengdavome trise, su keliais pagalbininkais, vedami beveik mėgėjiškos iniciatyvos, nei vėliau. Tačiau po rudenį pasibaigusio festivalio su Donatu, Ieva ir Gintaru (Donatu Stankevičiumi, Ieva Meilute-Svinkūniene, Gintaru Česoniu. – Red. past.) išklausėme vieni kitų ir, atlikę „namų darbus“, sėkmingai pasirengėme šių metų festivaliui. Jis ypatingas tuo, kad parodose eksponuojamų darbų autorius pastebėjau ne vien aš, bet ir Donatas, Ieva ar kiti festivalio komandos nariai. Žinoma, dar yra kur tobulėti, bet džiaugiuosi, kad, kaip ir turėtų būti jubiliejiniame festivalyje, daug ką pavyko padaryti laiku. Kita vertus, fotografijos menas yra labai dinamiškas, todėl visada lieka klausimas, ką dar galima buvo padaryti kitaip.

Mūsų dienomis galima rašyti ne meno, kaip kūrinio, bet meno, kaip eksponavimo, kuravimo ir parodų rengimo, istoriją. Joje yra fantastiškų pavyzdžių, kai, tarkim, kūriniai muziejuje buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą, nes kuratoriai taip ir nenusprendė, kuriai gi parodos sekcijai jie vis dėlto priklauso. Taigi dinamiškumas ne visada reiškia nebaigtumą, tai kartais yra ir kūrybinis procesas.

 – Pabandykime festivalio dešimties metų istoriją apibendrinti ir kitu požiūriu. Per dešimtmetį jame buvo įvairiausių renginių, pavyzdžiui, net ir vaikų fotografijai skirtas konkursas. Kai kurie  tų renginių išliko ir kartojasi kiekvienais metais, kai kurie tęstinumo neturėjo. Ar festivalio programa jau nusistovėjusi, ar šiuo aspektu planuojate keistis ir ateityje?

 – Manau, kad festivalio formulė įpareigoja keistis ir trumpalaikiais aspektais, ir struktūriniu požiūriu. Pats gerai atsimeni, kad, tarkim, 2004 ir 2006 m. mes turėjome konkrečioms šalims ir regionams skirtas parodas, o nuo 2007 iki 2009 metų tam buvo skirtos pavasarinės festivalio programos dalys. Tuomet tai atrodė aktualu. Kai visi šnekėjo apie fotografijos tarptautiškumą interneto amžiuje, aš maniau, kad mes vis dar randame lokalių, regioninių kultūrinių motyvų. Šiemet šią dalį nusprendėme transformuoti į meistriškumo klases, skirtas klasikinei fotografijai. Tai įgyvendinome pakvietę fotografą Aleksandrą Gliadelovą, kuris yra puikus klasikinės fotografijos atstovas ir savo mentalitetu, ir pasiekimais. Iš viso šiais metais vyks penkios meistriškumo klasės ir visos jos turės klasikinės fotografijos „skonio“.

 – Peržvelgus keleto metų festivalių temas, atrodo, kad jas visas sieja tam tikras „lengvumas“, kad jos iš pirmo žvilgsnio skatina pirmiausia pastebėti paviršinius, išorinius šiandieninio mūsų gyvenimo aspektus ir jų refleksiją fotografijoje, tačiau neprovokuoja „gilesnio“ žvilgsnio ir „rimtesnio“ požiūrio į aktualią šių dienų problematiką. Ar tai sąmoningai formuojama tendencija?

 – Temas aš kartais sugalvodavau keleriems metams į priekį. Tačiau jas įgyvendinti ne visada vienodai lengva. Kai kada, kaip pats sakei, jos yra rimtesnės, kitą kartą – mažiau rimtos. Tačiau, nors humoras festivalio tema paskelbtas tik vieną kartą, bet jo motyvai atsikartoja ne vienų metų parodose. Pavyzdžiui, lenkų ir australų fotografijos parodose, kurios įvyko net anksčiau nei humoras buvo paskelbtas vieno iš festivalių tema.

Humoro neįmanoma neįžvelgti ir šių metų parodoje – tostus keliančių vyrų atvaizduose antkapiuose ar tradicinėse flamandų šventėse,  susimaišiusiose su popkultūra (Augenijos Maksimovos kapinių fotografijos ir Nick Hannes fotografijų serija „Tradicijos Flamandijoje“. – Red. past.). Humoras – tai tarsi neišvengiamas motyvas, leidžiantis lengviau atrasti rimtus dalykus, pažiūrėti į juos kiek pasiekiamesniu žvilgsniu. Bet kai kada humoras likdavo nuošalyje, nes nerimtai skambančios temos turėdavo rimtų užmojų. Pavyzdžiui, „Kaunas Photo Recycled“ 2009 m. su devyniomis fotografijos pamokomis ir katalogu yra lyg ir vadovėlis apie tai, kuo fotografija tapo, kai žmonės nebenori fotografuotis. Tikimės, kad rimti dalykai pasikartos ir ateityje, tačiau nereikėtų to forsuoti, nes kokia dinamiška bebūtų fotografijos raida, didelės revoliucijos neįvyksta per vienus ar dvejus metus. Reikia palaukti, kol vieną ar kitą fenomeną galėsime apibrėžti.

O šiųmetinė tema apie šventes, kaip jau, Tomai, minėjai, yra paprasta, bet įdomu į ją pažvelgti ne iš tradicinės švenčių fotografijos perspektyvos. Lietuvių fotografijoje yra šventės stereotipas, pagrįstas etninėmis tradicijomis. Įdomu, kad Lietuvos televizija, pranešdama apie mūsų festivalį, į savo interneto svetainę įdėjo fotografiją, kurioje lietuvaitės šoka per laužą. Aš gūžčiojau pečiais, nes tai nebuvo nei scena iš festivalio atidarymo, nei mūsų parodose eksponuojamas darbas. Šis pavyzdys patvirtina, kad paprastai, galvodami apie švenčių fotografiją, mes prisimename Jonines, gal Naujuosius metus ar kažkokį kitokį archajinį šventės tipą. Parodoje, atvirkščiai, pasakojamąja ar dokumentine forma mes parodėme, kokie žmogaus gyvenime yra šventimai – nuo vaikų gimtadienių iki senelių šokių. To žiūrovas ateidamas į parodą galbūt nesitikės.

 – Ar tai reiškia, kad paroda šventimo tema išpildė paties, kaip kuratoriaus, lūkesčius?

 – Sakyčiau, taip. Mums pavyko apžvelgti temą nuo A iki Z, žinoma, neteigiant, kad paroda tampa šiuolaikinės fotografijos apie šventę chrestomatija. Vis dėlto tam tikrus pagrindinius motyvus su gerais arba geriausiais pavyzdžiais mes parodoje turime. Temą papildo ir dvi Kauno senamiestyje veikiančios parodos.

 – Ką švęsdami dešimtąjį festivalį planuojate ateičiai? Kuo norėtumėte papildyti „Kaunas Photo“ programą?

 – Per festivalio gyvavimo metus esame sukaupę jo dalyvių darbų archyvą. Dalį parodų darbų išspausdindavome Lietuvoje, ir autoriai sutikdavo tuos kūrinius palikti. Todėl pagalvojome, kad neblogai būtų toms fotografijoms suteikti naujos gyvybės. Jau 2009 m. festivalio parodose, projekcijose ir kataloge panaudojome ankstesniuose festivaliuose rodytus darbus. Šiuo metu M.Žilinsko dailės galerijoje vykstančioje parodoje taip pat yra šešių fotografų darbai iš ankstesnių festivalių.

Ateityje festivalio kolekciją norėtųsi padaryti pasiekiamą tyrėjams ir studentams elektronine forma. Ji išskirtinė tuo, kad sudaryta iš šiuolaikinės fotografijos. Visi kūriniai sukurti po 2000 m., o daugelis -  pradedant 2005 m. ir vėliau. Paprastai kolekcijose yra „didelių“ menininkų, bet ne tų, kurie žymūs tampa šiuo metu. Turime tokių autorių ir jais didžiuojamės.

Ypač malonu jų darbus turėtų būti pamatyti tiems žmonėms, kurie yra mūsų naujoji auditorija – kad ir tavo studentams,  atvažiavusiems iš kito miesto ir todėl ankstesnių metų „Kaunas Photo“ festivalių nemačiusiems.

 – Ar sulaukę dešimtojo festivalio jaučiate, kad jau išugdėte tiek žiūrovų, tiek fotografijos profesionalų – fotografų, galerininkų, leidėjų – auditoriją?

 – Matomiausia auditorijos dalis – žiūrovai, kurie ateina tik pažiūrėti parodų ir lanko kitus renginius. Jie sudaro mūsų auditorijos pagrindą. Žiūrovas yra tai, dėl ko viskas vyksta. Jei jo nebūtų, reikėtų orientuotis į visai kitokį renginių „formatą“, galbūt kažką panašaus į Nidos fotografų seminarą.

Kita vertus, mums svarbus ir tarptautinis bendradarbiavimas. Kauno festivalis jau tampa vienu iš kultūrinio turizmo kelionių tikslų.

 – Ar pastebite, kad žiūrovų skaičius išaugo, o gal auditorija pradėjo geriau suprati fotografiją?

 – Manau, šie dalykai neišskiriami. Bendroji fotografinė kultūra plinta. Rotušės aikštėje pro mane ėjusi moteris kalbėjo rusiškai telefonu ir sakė: „Čia kažkoks tarptautinis fotografijos festivalis, parodos nemokamos – einu!“

 – Linkiu, kad „Kaunas Photo“ išliktų švente ne tik žiūrovams bet ir patiems festivalio organizatoriams. Ačiū už pokalbį !

 

Erlendo Bartulio nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*