Lošimas anapus stiklo 1

Vaiva Rykštaitė
www.kamane.lt, 2014-03-24
Kadras iš filmo "Lošėjas"

Didesnis įvykis už patį filmą kol kas, atrodo, yra „Lošėjo“ dalyvavimas San Sebastiano Kino festivalyje, kur režisieriaus Igno Jonyno kūrinys buvo paties festivalio direktoriaus Jose Luis Rebordinos atrinktas į renginį reprezentuojančių filmų aštuntuką. Taigi, pripažinimas jau pelnytas, o pasižiūrėjus filmo treilerį intrigos randasi dar daugiau. Tačiau dažnai nutinka, jog vos imama kokybišką, lėtai ir užtikrintai sau kelią besiskinantį filmą reklamuoti drauge su fejerverkais, susprogsta nepateisinti lūkesčiai ir, lyg pelenai pabyra nusivylimo atodūsiai. „Lošėjo“ treileris įspūdingas, tačiau neatspindi filmo dinamikos, todėl  įtampos kupinam veiksmo filmui paruoštas žiūrovas gali būti tiesiog nenusiteikęs filosofuoti. „Tai buvo absurdiškiausias festivalyje matytas filmas – dar nežinau, gerąja ar blogąja prasme…” (žiūrovės įspūdžiai)

Nepaisant apie filmą mėginamos sukurti sensacijos auros (pvz., tokios antraštės kaip „Lošėjas užkariauja pasaulį“, ar „bilietai į „Lošėją“ Jameson Dublino tarptautiniame festivalyje jau išpirkti“ – nors  Jungtinėje Karalystėje turbūt į VISUS lietuviškus filmus bilietai išperkami dėl demografinių priežasčių) pralinksmina žioplos klaidelės užsienio spaudoje, kaip antai vienoje recenzijoje (jos autorės vardo saldaus keršto vardan nepaminėsiu) aprašomas režisieriaus Igno Lošėjo „The Gambler“. Taigi, mes užkariaujame pasaulį, o mūsų pavardžių neatsimena. Bet aš čia ne piktuoju, tik antrinu stengdamasi pritapti prie „Lošėjo“ juodojo humoro vibracijų, kurias, manau, visi pajus, bet ne visi supras.

 Ir nors kūrėjų ambicijos veržėsi kur kas toliau (Tarantino, Dostojevksis, Von Trieras), kaip teigė scenarijaus autorius Kristupas Sabolius, „Didžiausias autoriaus rūpestis yra ne tai, ar pavyko įtikinamai pavaizduoti kokią nors tikrovę. Kur kas svarbiau – kaip tikrovė elgiasi su nauju kūriniu.“ O tikrovė, regis, nenori gręžiotis nei lyginti lietuvių-latvių bendro darbo su pasauliniais kino grandais – visai ne dėl to kad būtume menkesni. Mes tiesiog kitokie. Ir tikriausiai šalutinis (bet sėkmingas), filmo produktas yra Rytų Europos ekstravagancijos ir „makabrijos“ reprezentacija. Nes ne daug kas gali perprasti gedulingos puotos katarsį, t.y. mūsiškus gedulingus pietus, kur skandinantis skausme galiausiai imama dainuoti ir, pro akis trykštant degtinės ašaroms jau nematyti – aplinkiniai irgi verkia ar juokiasi?

Gyvenimas ir mirtis čia vaikosi vienas kitą greitosios pagalbos švyturėliais, tad, galimai apėmus nuoboduliui, kai trierišku vijurku apsisukusi kamera netikėtai (ir per ilgai) įsispokso į vieną tašką, vis tiek įdomu stebėti paramedikų subkultūros gyvenimą iš vidaus. Kaip jie gyvena, kaip dirba, kaip keikiasi ir kaip švenčia. Pagrindinis herojus ir lošėjas yra charizmatiškas greitosios pagalbos gydytojas Vincentas (akt. Vytautas Kaniušionis), puikiai atliekantis savo darbą ir vertinamas kolegų, tačiau gyvenimo aplinkybių paveiktas jis ryžtasi rizikingai avantiūrai – darbovietėje įrengti nelegalų lažybų punktą. Į pelningą žaidimą įsitraukia beveik visi greitosios pagalbos darbuotojai, nė nepajusdami, kuomet svarbiau už pacientų gelbėjimą tampa statymai: išgyvens ar…?

Lošimo iš gyvenimo sūkury užsimezga tarnybinis romanas, lepinantis žiūrovą žmogiškai intymiomis akimirkomis šaltose ligoninės patalpose. Vincento mylimoji – Ieva (akt. Oona Mekas), simpatiška šviesiaplaukė kolegė, kurią netrukus tenka gelbėti nuo nelaimių. Ir nors pagrindinė filmo fabula veda lošėjo skolų keliais, man į akį visų pirma krito lyčių vaidmenų stereotipai. Šie patys savaime nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog būdingi Rytų Europai, arba, jeigu kapstant giliau – mitinei, pasaką menančiai pasaulėjautai: teigiamas herojus (Vincentas), didvyris, išklydęs iš doros kelio ir vėl į jį sugrįžęs tam, kad išgelbėtų į blogio rankas papuolusią aplinkybių auką – bejėgę mylimąją Ievą. Jiems pavymui kumščiu mosuoja įsiutęs pinigų skolintojas mafijozas, – demonas, kurio juodas darbas yra vykdyti žiaurų, aklą teisingumą. Vaikantis vieniems kitus tamsiuose uostuose, markstantis saulės nutviekstuose paplūdimiuose, ir skubant gelbėti mirštančiųjų – lėtai, kuomet kiekvienas bėgančiojo žingsnis tampa elektro muzikos ritmu slenkančiu sulėtintu kadru, - viskas dėl meilės, arba dėl pinigų, o gyvenimas, čia, atrodo, taip pat tik šalutinis produktas. Tai daugiasluoksnis pasakojimas, kviečiantis ne tik pažinti greitosios pagalbos darbuotojų gyvenimus, bet ir žengti porą žingsnių toliau: į filosofines godumo ir altruizmo, gyvenimo ir mirties dimensijas. Kaip jau minėjau, treilerio suintriguotas, įtemptam veiksmo filmui nusiteikęs žiūrovas, gali likti sutrikęs, tačiau diskusija „Moralu ar normalu?” po filmo – garantuota.

Žinant, kad scenarijus rašytas profesionalaus filosofo, nenuostabu, kad filmo problematika filosofinė. Jo kūrėjai, visa svajonių komanda,  padirbėjo neprieškaištingai: jau vien ko vertas Oonos Mekas pasirodymas. Aktorei, matyt, ne vien už gražias akis buvo atleista ir tai, kad vieno pagrindinių vaidmenų atlikėja beveik nemoka lietuviškai. Čia aš ne priekaištauju, o spaudžiu dešinę; jei nebūčiau dabar leptelėjusi, nė nežinotumėte, kad Meko dukters lūpomis kalbėjo dublerė – darbas atliktas švariai. Taip švariai, jog, regis, taip norėdami būti intlektualiais kūrėjai pamiršo įberti šiek tiek to banalaus „buvimo savimi” druskos, todėl paklausus, ar filmas geras, atšaučiau trumpai: pretenzingas. Ir taip sakau ne todėl, kad filmas blogas. Jis subtilus. Lėtas. Intelektualus. Vietomis – groteskiškas. Bet neuždegantis. Lyg drungnas vanduo, kuris verda ant silpnos ugnies ir neužverda.

Pirmoje filmo dalyje augusi įtampa staiga ima blėsti. Ir nors veiksmo nesumažėja (antroje dalyje jo kaip tik randasi daugiau), ima atrodyti, jog pradedama skubėti, kaip kad iš nekantrumo nutinka dažnam autoriui, nekantraujančiam greičiau padėti tašką – „ai, žiūrovas supras, taigi čia savaime aišku…” O tas „savaime” po to tik antakius kilnoja.

Visiškai neįtikino nei situacija su įtūžusia buto savininke (niekas nuomininkų šitaip neišspiria), nei prieš gydytoją netikėtai nusirengianti, suprask, besisiūlanti moteris (šią sceną drįsčiau pavadinti naivia. O gal man tiesiog stinga empatijos kenčiančiai motinai?). Kai kurie herojų motyvai pasirodė nelogiški, diagnozės – miglotos. Nei puki pagrindinių aktorių vaidyba, nei vizualiai poetiška pabaiga, neatpirko nenumaldomo noro gūžtelėti pečiais. Ar nuoseklesnė atomazga pridėtų filmui vertės?

Tačiau tai daugiau suvokimo ir skonio, nei kokybės klausimas. Džiugu, kad pastarasis čia nė nesvarstytinas, nes „Lošėjas” savo techniniu profesionalumu neatsilieka nuo pasaulinių standartų. Tai įrodė ir filmo dalyvavimas tarptautiniuose kino festivaliuose, ir laimėtas specialusis žiuri prizas iš Varšuvos kino festivalio. Pasauliui „Lošėjas” ne tik demonstruoja lietuviškos kinematografijos niuansus (kurie, beje, savo pasteliniu koloritu šiek tiek primena skandinavišką kiną), bet ir mūsų melancholišką pasaulėjautą, - ši tokia skoningai santūri ir išbaigta, kad patiems lietuviams gali sukurti ne savumo, bet tolimos sapno realybės įspūdį. Dabar neapleidžia šventvagiška mintis: knygą būtų žymiai geresnė. „Lošėjas” savo paveikumu man pasirodė lyg amerikiečių sukurta rusų klasikos ekranizacija, kur viskas gražu, bet esmė taip ir likusi tarp eilučių, neįskaitoma. O gal šitaip nutinka visada, postsovietinui mentalitetui atsidūrus nepatogiuose vakarietiškos kokybės drabužiuose?

Ilgai ieškojau žodžių apibūdinti filmo įspūdžiui. Tarsi iš 3D ekrano tiesiai į veidą lėktų duženos – ir nieko. Lyg automobilių plovykloje ant stiklo aršiai trykštų vanduo – o aš sausa. Ir tada supratau: žiūrint šį filmą neapleido jausmas, kad viskas vyksta už stiklo.

Kaip yra iš tikrųjų, ir ar taip galėtų būti (ar mano mielas besišypsantis gydytojas paslapčia loštų iš mano gyvenimo?) – tai jau neaprėpiami subjektyvumo toliai. Tačiau, kaip teigia pats scenarijaus autorius K.Sabolius, „reikšmingiausias „Lošėjo“ pasiekimas yra sukeltas smalsulys, kuriuo jau šiandien gali pasinaudoti ne tik Ignas Jonynas, bet ir viso lietuviško kino kūrėjai.“ 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*