Fotomenininkas Feliksas Kerpauskas: „Akmenyje matau žmogų“ 0

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė
www.kamane.lt, 2013-06-17

Žemaitijoje, Tverų miestelyje, prieš aštuoniasdešimt metų gimęs fotomenininkas Feliksas Kerpauskas iš fotografų būrio išsiskiria jautriu, pirmapradžiu santykiu su gamta, atida detalei, pažadinančiai žiūrovo vaizduotę. Žymiausi F. Kerpausko ciklai – „Žydintys akmenys“ ir „Medžių žaizdos“. Šiuo metu jo darbus galite pamatyti Kauno Senamiesčio bibliotekoje, A. Mapu g. 18. Paprastas ir nuoširdus, grožio paieškai atsidavęs fotografas kaipmat užmena mįslę: „Vienoje sankryžoje nufotografavau šešias troleibusų laidų linijas bei link jų skriejantį debesį. Bičiuliams pasakiau – kas pavadins šitą nuotrauką, įspės mano esmę.“* Susipažinę su fotomenininku, pamėginkite ir jūs.

Kada pirmą kartą pastebėjote akmenis kaip fotografinį objektą? Kaip kilo idėja juos sužmoginti, suasmeninti? Ir kodėl būtent žydintys akmenys?

Dažnai su fotomenininku Romualdu Rakausku važinėdavome po Lietuvos kaimus ir bažnytkaimius. Kol jis kūrė paprastų kaimo žmonių portretus, aš vaikščiodavau aplink bažnyčias. Netrukau pastebėti, kokios įdomios jas juosiančios akmeninės tvoros. Kiekvieną akmenį gali skaityti, jame atrasti ištisus pasaulius. Seriją pavadinau „Žydintys akmenys“, nes, apaugę kerpėmis, samanomis, jie tiesiog akyse pražysta. Akmenyje mačiau žmogų – jis liūdėjo, juokėsi, jame būrėsi priešistorinių laikų būtybės, pavirtę suakmenėjusiomis mumijomis. Jaučiu akmenyje tūnančią gyvybę. Nuo pat seniausių laikų žmonės pastebėjo iš jo sklindančią energiją. Tai kažkas nesuprantamo, nepažinto. Juk dangaus taip pat niekas nepažįsta, tačiau tiki.

Sakoma, kad vyrą randai puošia, tačiau medžiai... Apie ką jums kalba jų žaizdos, surambėję kūnai?

Savo fotografiją sieju su gailesčiu: gaila, kad jie kapojami, negali laisvai augti, yra nuolat formuojami. Ar džiaugtumeisi, jei tau rankas nukirstų taip, kaip nukerti galingas medžio šakas? Visa gamta yra gyva. Trisdešimt metų dirbau muzikos mokytoju. Mano kabinete buvo daugiau augalų nei gamtos mokslų kabinetuose. Dėl geresnės akustikos, kad nebūtų aido. Vėliau pajutau, kad ne tik dėl to. Vasarą net neišvažiuodavau atostogų, kad galėčiau rūpintis savo gėlėmis. Sykiais, būdavo, ateinu ir jaučiu, kaip jos šaukia iš troškulio.

Jūsų fotografijos intriguoja, žadina žiūrovo vaizduotę, internete pastebėti pavadinimai nurodo žiūros kryptį. Kodėl pastarųjų nematyti parodoje? Tai sąmoningas pasirinkimas ar visiškas atsitiktinumas?

Esu nemažas tinginys, gal tiesiog patingėjau parašyti. Jei rimtai, nemanau, kad būtina nukreipti žiūrovo dėmesį. Nevaržomas jis gali atrasti daugiau, nei aš sugalvojau fotografuodamas. Nenoriu trukdyti. Biblijoje yra pasakyta: „Kas turi akis, tegu mato“.

Kodėl rengdamas fotografijas parodoms dažniausiai renkatės drobę?

Dėl naujos technologijos galima geriau parodyti savo darbus. Įrėmintus, stiklų slepiamus atvaizdus sunku įžiūrėti – kūrinį užgožia aplinkos atspindžiai. Priėjęs prie nuotraukos matai pats save ar už nugaros šviečiantį langą. O drobė padeda tokių nepatogumų išvengti, atskleidžia turinį. Kita vertus, tai yra brangi technologija, tad iš pensijos per mėnesį galiu pasidaryti tik vieną ar du darbus.

Daugelį jūsų darbų persmelkia švelnaus judėjimo, tapybiškumo įspūdis, primenantis impresionistų drobes. Fotografija jums – tai impulsyvi pagava ar lėtas, tykus stebėjimas?

Iš prigimties niekada neturėjau gabumų kurti vaizdą, tačiau esu gabus pastebėti. Laimingiausias jaučiuosi ne surengęs parodą ir apipiltas ne visada nuoširdžiomis pagyromis, bet fotografuodamas. Pamatau ir noriu pasidalinti – galbūt kitas ten neateis, be mano pagalbos  neatras.

Mano mama nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė būdama devyniasdešimt dvejų metų. Ji visuomet jautėsi turinti kažką kažkam duoti. Kadangi buvo siuvėja, net senatvėje stengėsi vis ką nors pasiūti – vienam antklodę, kitam... Galiausiai atėjo toks laikas, kai jai pasidarė nuobodu gyventi – draugės išmirė, sveikata apleido. Kiek aplankau, o ji vis liūdi. Sakau, juk visko turi, pavalgei, jei lova kieta, antrą čiužinį paklosim. Kas gi yra? O ji man atsako: „Blogiausia, kad aš nebegaliu duoti“. Norėtų išeinančiam į delną įsprausti bent rublį ar lituką... Iš jos ir paveldėjau džiaugsmą dalytis.

Vaikystę leidote kaime, dabar esate kaunietis, aktyviai besidomintis menu, kultūra, tačiau kurdamas renkatės klajones po Lietuvos laukus ir miškus. Kaip miesto ir kaimo plotmės veikia jūsų požiūrį, kūrybą?

Mieste taip pat yra daug gamtos, visada egzistuoja vietos, kur ji pirmauja. Kita vertus, liūdna matyti, kaip ji čia žalojama. Būta net ketinimų iškirsti medžius Laisvės alėjoje, o juk kaip malonu jų paunksmėje pasislėpti nuo saulės kaitros.

Džiaugiuosi galėdamas išvysti daug fotografijos parodų, susipažinti ne tik su Lietuvos, bet ir viso pasaulio menininkais ir jų kūryba. Tiesa, daugelis mano bendraminčių – vyresnio amžiaus. Negaliu su jaunimu ieškoti naujų kūrybos žemynų, kitokių raiškos būdų – tai, kuo grožėjausi seniau, džiugina iki pat šių dienų. Dažnai sutinku jaunuolių, kurie, pamatę kūrybą, siekiančią atskleisti pasaulio grožį, o ne šokiruoti, palaiko: „Gerai, kad gražu“. Tačiau nemažai ir tokių, kurie minėtąjį „gražu“ išsako kaip kritiką.  Jie meną išgyvena tik per mąstymą, jausminis pasaulis nublanksta prieš racionalumą. Nesuprantu, kaip nuklydome šia kryptimi.

Ar šiuolaikinio ir praeities žmogaus santykis su gamta skirtingas?

Esame nutolę nuo gamtos mažiau, nei atrodo – juk vasarą kiekvienas lekia iš miesto, stengiasi ištrūkti į kaimus, sodus, kur gali pailsėti, atrasti ramybę. Man rodos, nukrypimas nuo gamtos, nuo grožio yra laikinas, nes bangavimų būta visada. Veikia švytuoklės dėsnis – kur šioji benuskrietų, visados sugrįžta atgal. Viskas pasaulyje yra bangavimas, viskas yra vibracija.

Gamta – nuolat kintanti. Viskas joje gimsta, auga, pasiekia savo klestėjimo viršūnę, sensta ir žūsta. Kalbėdamas mokiniams apie muzikos atlikimą, sakydavau, kad nereikia visą laiką groti taip, lyg kaltum vinis į sieną. Melodija prasideda nejučia, ji auga, stiprėja, paskui  gęsta. Taip atsiskleidžia muzikos gyvybė. 

Esate „pasimatavęs“ daugybę profesijų: nuo mokytojo, žurnalisto iki radijo korespondento bei fotografo...

Širdyje esu muzikas, tačiau man svarbūs ir kiti menai. Baigiau literatūros fakultetą, jaunystėje rašiau eilėraščius. Nemažai įtakos turėjo ir mokykloje dėsčiusi puiki, įkvepianti lituanistė. Tik pagalvokite, iš trylikos bendraklasių, net šeši pasirinkome literatūros studijas. Muzikos taip pat nepalikau nuošalyje: nuo vaikystės grojau akordeonu, per naktis muzikuodavau kaimo šokiuose. Visada žavėjausi rimtąja, klasikine muzika.

Kokie fotografijos ir muzikos sąlyčio taškai? Kokia fotografija yra muzikali, kokia muzika – fotografiška?

Labai svarbūs muzikos elementai yra ritmas, spalvos, linijų grožis. Pastarieji praturtina ir atvaizdą. Žvelgdamas į Čiurlionio paveikslus negali nepajusti, kad jis yra muzikas – jo paveikslai plaukia tarsi melodijos. Ritmas visur aplink mus: muzikoje, kasdienybėje, atvaizde... Net kaldami tvorą žmonės padaro pagaliukų eilę, tik žiū, išlenda koks aukštesnis, štai ir vėl ritmas.

Tiek fotografijoje, tiek dailėje sunku išsiversti be spalvų. Muzikoje spalvos – tai sąskambiai, harmonija tarp garsų, kuriuos derinant galima išgauti daugybę atspalvių. Jos leidžia pajusti harmoniją. Tiek garso, tiek vaizdo menuose spalva yra vibracija. Rengdamas parodą aš kuriu sąskambius.

Mano akimis, muzikaliausi yra gamtos fotografai. Iš fotomenininkų būrio norisi išskirti R. Rakauską, kuris labai lyriškas, išjaučiantis. Kita vertus, muzika gali būti ir dramatiška, skaudi, pikta. Vienoje mano „Medžių žaizdų“ ciklo fotografijų  nuplyšusi ąžuolo šaka primena išdraskytą krūtinę, tiek joje dramatizmo!

Ar, dirbant muzikos mokytoju, nebuvo sunku fotografijoje atsidurti mokinio vietoje, pamažu mokytis jos paslapčių?

Mokytis niekuomet nesunku, tai malonu. Iki šiol domiuosi daugybe dalykų. Nedaug aštuoniasdešimtmečių, kurie, įsijungę „Photoshop‘ą“, tvarkytų nuotraukas.

Kaip žiūrite į šiuolaikinę, neretai tiesmukišką, atidaus stebėjimo nereikalaujančią fotografiją ir jos išaugintą žiūrovą?

Šiuolaikinės fotografijos išaugintų žiūrovų kol kas nėra daug. Būna, net jauni žmonės sako: „Pravėriau duris į galeriją, pamačiau – baisu! Ir nėjau į vidų“.  Tebesame pripratę meną sieti su grožiu. Nesuprantu daugelio jaunųjų kūrėjų paieškų. Visais laikais, visose srityse ieškojimų būta daug, mažiau – atradimų. Štai, iš XVIII a. kompozitorių žavimės Bachu, Vivaldžiu... O juk kuriančių buvo daugybė – kiekvienos bažnyčios vargonininkas rašė muziką. Mes žinome tik kelis didžiuosius. Tačiau toji terpė, kurioje kiekvienas kūrė ir grojo, tarsi grybiena, būtina išauginti baravykui. Dabar mano keturmetis anūkas sako: „Uždėk man Bachą, Hendelį ar Bethoveną!” 

Kita vertus, ieškojimai yra būtini. Jei kursi lygiuodamasis į meistrus, niekada nepasieksi jų lygio. Neprilygsi Bachui, nepralenksi Rembrandto. Reikia kurti kitaip – ieškoti naujų formų, išraiškos priemonių.

*Šeši laidai – tai šešios stygos. Nuotrauka vadinasi „Debesų dainos šešiastyge gitara“.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*