Išraiškingoji tarpukario architektūra 3

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2014-02-21

Pirmojo pasaulinio karo žiaurumai paliko ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje. Senoje kino juostoje užfiksuotuose kadruose regime griuvėsiais virtusius Olandijos, Belgijos miestus, kuriuose it kokie orientyrai styro viduramžių bažnyčių bokštai. Nemažai Europos miestų neteko senojo paveldo, todėl buvo priversti kurti urbanizacinį portretą iš naujo. Eiti tolyn arba grįžti atgal (tradicionalizmas prieš modernizmą) buvo opiausia tarpukario meno ir architektūros dilema. Galbūt ne veltui 1922 m. britų siurrelistui, karo dailininkui ir nepataisomam modernistui Paului Nashui (1889–1946) buvo pateiktas klausimas: ar įmanoma priimti moderną ir vis tiek likti britais? Šiuo klausimu puikiai įrodoma, jog tarpukario visuomenė vis dar stovėjo pasirinkimo kryžkelėje: norėjo priimti naujoves, bet bijojo atsisakyti praeities. Tad po 1918 metų į pasaulį žengė naujos architektūros kryptys. Be to, šis trumpas periodas pasižymėjo finansų svarba. Iškankinti karo, skurdo žmonės tapo tikrais švaistūnais, atvedusiais pasaulį prie didžiosios krizės slenksčio. Tad šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip pakito Europos ir JAV miestų veidas. Pamatysime, kaip iš ,,gūdaus provincijos kaimo“ Kaunas pavirto didmiesčiu ir kuo ypatinga jo architektūra. 

Iš pradžių dera pažymėti, jog tarpukaris tapo besivystančios motorizacijos laikotarpiu. Automobilių gausa vertė keisti ne tik gyvenseną, bet ir namų projektus. Žmonės, kurie anksčiau pirko mašinas, laikė jas arklidėse, karietinėse arba tam tikslui statydinosi medžiu apmuštus ,,automobilių namus“. Tik 1920 m. pradėti kurti namų garažai, kurių ankstyviausi pastatyti automobilių gamybos centre Koventryje. Įdomu, jog pats žodis ,,garažas“ kilo iš prancūziško „la gare“,  reiškiančio vietą, kur stovi lokomotyvas. 

Tačiau žvelgiant į architektūrinius pokyčius Europoje, metamorfozės pastebimos dar iki karo, kai Prancūzijoje ir Belgijoje ėmė kilti ,,neįprasto“ art deco stiliaus pastatai. Pavyzdžiui, Briuselio nacionalinė Šventosios Širdies bazilika (1905–1970). Šis didžiausias pasaulyje art deco pastatas (86 m aukščio ir 16,5 m ilgio) veikiau primena viduramžių katedrą nei XX a. moderną. Centrinė nava – 141 m ilgio, o plačiausia statinio dalis – 107 m. Bažnyčios kupolo skersmuo, kuris buvo baigtas tik 1969 m., apima 33 m. Tad bažnyčia talpina 3500 tikinčiųjų. Šaltiniai mini, jog Belgijos karalius Leopoldas II (1835– 1909) 1902 m. lankydamasis Paryžiuje susižavėjo Šventosios Širdies bazilika ir nusprendė panašią piligriminę traukos vietą statyti Briuselyje. Pamatų akmenys buvo padėti 1905 m. spalio 12 d. minint  75-ąsias Belgijos nepriklausomybės metines. Tačiau projektas susidūrė su finansiniais sunkumais, tad iki 1919 m. darbai buvo sustabdyti. Baziliką statė net keletas architektų: Pierre'as Langerockas, Albertas van Huffelis, Paulas Rome. Pastatas sutvirtintas betonu ir terakotos sluoksniu, plytomis ir natūraliais akmenimis. Dailininkas Anto Carte (1886–1954) sukūrė aštuonis vitražus, vaizduojančius Kristaus gyvenimo scenas. Nors 1935 m. spalio 14 d. bazilika pašventinta, tačiau su pertrauka  dėl Antrojo pasaulinio karo baigta tik 1970 m.

Tuo tarpu Paryžiuje naująjį stilių geriausiai reprezentuoja Eliziejaus laukų teatras (1913). Jį sukūrė prancūzas architektas Auguste'as Perret (1874–1954) ir už šį darbą sulaukė konservatyvios visuomenės kritikos. Art deco stilius tuomet laikytas šokiruojančiu. Vis dėlto žvelgiant į pastatą pirmiausia į akis krinta Antoine'o Bourdelle (1861–1929) bareljefai, vaizduojantys muzikuojančius, šokančius žmones, bei simbolisto, Les Nabis atstovo – dailininko Maurice'o Deniso (1870–1943) – kupolas, ištapytas Édouardo Vuillard'o (1868– 1940) ir Jacqueline Marval.  

Vienas įdomiausių šio stiliaus statinių Prancūzijoje yra Hotel Belvédère du Rayon Vert Serbero mieste. Jo architektas Léonas Baille (1853–1936) suprojektavo pastatą 1928–1932 m. suteikdamas jo išvaizdai pusapvalią formą ir priartindamas jį prie laivo modelio. Fasade įrengtos atviros lodžijos, o ant stogo – teniso kortas. 1987 m. šis namas įtrauktas į istorinių monumentų sąrašą, kaip architektūros vertybė.

Tačiau vienu iškiliausių Europos pastatų išlieka Schroder namas (Schröderhuis) (1923–1924) Utrechte (Olandija). Jį suprojektavo ,,De Stijl“ grupės narys Geritas Rytveldas (1888–1964), o užsakovė ponia Schroder-Schrader. Kaip ir „Vila Savoja“ (Puasi, Prancūzija) bei „Farmsvorthause“ (Čikaga, JAV), jis savo kuklia apimtimi (dviejų aukštų, stovintis sujungtų namų eilės gale) pateikia glaustą pagrindinių ankstyvosios moderniosios architektūros principų esė. ,,De Stijl“ judėjimas, susikūręs 1917 m. Olandijoje teoretiko ir architekto Theo van Doesburgo (1881–1930) pastangomis, siekė abstrakcija bei formos ir spalvos grynumu išlaisvinti meną – kaip pagrindinio grupės tapytojo Pieto Mondrianio (1872–1944) darbuose. Jų idėjos buvo išplėtotos nuolatinių eksperimentavimų periodu ir gerokai prisidėjo prie modernizmo debatų; vėliau jos buvo panaudotos vokiečių „Bauhauzo“ doktrinoje. Vis dėlto šios grupės idėjos retai realizuojamos architektūroje, o labiau perteiktos tapyboje, tipografijoje bei baldų gamyboje. Toks namas – tūrinė sklandžiai perdengtų plokštumų, sujungtų į trimatę koordinačių sistemą, kompozicija, išplečianti P. Mondrianio tirtas abstraktaus erdvės ir spalvų panaudojimo galimybes. Juo tarsi rodoma, jog architektūros elementus verčiau naudoti erdvei nužymėti nei uždaryti. Šiuo projektu mestas iššūkis konvencionaliam statiškų kambarių planui ir taisyklingai fasadų kompozicijai paskatina derinti funkcijas ir laisvai išdėstyti erdves, pritaikant jas šiuolaikinio namo ir darbo vietos poreikiams. Pastato interjeras taip pat sutvarkytas skulptūriškai. Pagrindinės darbo ir poilsio patalpos – antrame aukšte, kaip neapibrėžtos ir kintančios erdvės, laikinai nužymėtos kilnojamomis pertvaromis. Namo konstrukcija – iš plieno karkaso,  plytų ir betono. Tad žvelgdami į jį XX a. pirmosios pusės žmonės turėjo regėti naujos epochos dvasią.

Jeigu tyrinėsime architektūrą pasauliniu mastu, tai pirmiausia iškyla Niujorko „Empire State building“ pastatas (1929–1931), vadinamas art deco simboliu. Jį suprojektavo Richmondas Haroldas Shreve'as, Williamas Frederickas Lembas ir Arthuras Loomis Harmonas. Pasitelkus naujas technologijas ir statybvietės valdymo techniką, pastatą keturių su puse aukštų per savaitę sparta statė 3500 darbininkų. Nuo pamatų duobės iki atidavimo naudoti statyba truko 410 dienų, vienu metu per 10 dienų buvo pastatyta net daugiau kaip 14 aukštų. Jis – 381 m aukščio (su antena 443,2 m) ir turi 103 aukštus. Precedento neturėję 4-ojo dešimtmečio zikurato formos dangoraižiai, statyti pagal Niujorko zonų išdėstymo reikalavimus, visuomenės dėmesį traukė išskirtiniu kontūru. Jis sulaužė visas architektūros orderio ir proporcijų taisykles, kurių laikytasi net statant pirmuosius Čikagos dangoraižius. Modernistiniams pastato puošybos elementams įtakos turėjo „art deco“ stilius, tačiau pastato laibinimas iki efektyvios funkcinės masės atitiko modernizmo paprastumo ir aiškumo idėjas. Pagrindinė statinio konstrukcija – plieno karkasas, kuris XIX a. pab. buvo skirtas inžineriniams ir pramoniniams statiniams, pvz. tiltams, geležinkelio stotims.

1930 m. JAV užvirė aukščiausio pastato varžytuvių karštinė. Tuo metu konkuravo Williamo Van Aleno Chryslerio pastatas (The Chrysler Building) ir H. Creigo Severance'so  Manheteno bankas (Bank of Manhattan Trust building). Buvo siekiama gauti leidimus statyti papildomus aukštus. Kad laimėtų, W. van Alenas Chrystelio pastato stiebe iškėlė 56 m aukščio plieno smailę ir taip pasiekė 319 m aukštį, tačiau po metų aukščiausiojo titulą perėmė „Empire State“. Vis dėlto tai buvo paskutinis dangoraižis iki Didžiosios depresijos. Prezidentui Theodore'ui Roozveltui įvedus socialinių reformų programą, įsigalėjo podepresinis Amerikos nuosaikumas. Didžiosios krizės metu užbaigtas statinys daug metų stovėjo tuščias.

Lyginant Amerikos ir Lietuvos (Kauno) architektūrinę sklaidą  pastebimas vienas panašumas – zonų išdėstymo įstatymas. 1916 m. Niujorko zonų išdėstymo įstatymu siekta sureguliuoti miesto plėtrą. Pastatai turėjo būti statomi pagal taisykles – laibėti proporcingai jų aukštėjimui, taip pagerinant apatinių aukštų apšvietimą ir užtikrinant geresnį aukštesnių aukštų apšvietimą. Šis fenomenas atsispindi Hiugo Ferio 1929 m. piešinyje, parodančiame, kokia gali būti maksimali įstatymu leidžiama pastato apimtis. Labai panašiu principu 1932 m. pabaigoje Kauno miesto savivaldybė priėmė Privalomą įsakymą statybos reikalais, kuris miestą padalijo į rajonus. ,,Mūro rajone“ leista statyti tik mūrinius arba kitos nedegios medžiagos pastatus, ,,uždaros statybos rajone“ namai prie gatvės turėjo būti statomi vienoje nenutrūkstamoje linijoje – t.y. suglausti vienas su kitu, ,,atviros statybos rajone“ reikalauta pastatą atitraukti nuo visų ribų (sodybinis pobūdis), ,,čerpių rajone“ – galimi tik namai čerpių stogais, ,,pramonės įmonių rajone“ nurodyta plėtoti pramonę. Šio projekto kūrėjai džiaugėsi, kad toks suskirstymas yra pažangus, ir ne visi miestai jį turi.  

Vis dėlto dera pabrėžti, jog Kaunas tarpukariu išgyveno tikrą architektūros triumfą. Sunku pasakyti, ar taip būtų nutikę, jei miestas nebūtų tapęs laikinąja sostine. Šiuo laikotarpiu Kaune iškilo daug modernių pastatų, įrengtos aikštės, perplanuotos gatvės. 1918–1938 m. mieste pastatyta 10 581 pastatas, nors statybų sparta nebuvo tolygi. Populiariausias buvo neoklasicizmas bei įvairios jo laisvesnės interpretuotės. Be to, itin plačiai vyravo retrospektyvizmo tendencijos (istorinių stilių kompozicinių principų ir dekoratyvinių formų kartojimas, stilizacija). Istorizmas tuo metu buvo gajus daugelyje pasaulio šalių, tačiau Lietuvoje jis sietinas su Rusijos įtaka.  Dauguma tarpukario Kauno architektų buvo carinės Rusijos aukštųjų mokyklų studentai. Žymiausi lietuviškos architektūros pradininkai: Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Edmundas Frykas, Aleksandras Gordevičius, Karolis Reisonas, Feliksas Vizbara, Leonas Ritas ir Romos karališkąją architektūros mokyklą baigęs Vytautas Landsbergis–Žemkalnis.

Kai kurių jų projektuotų namų interjerai galėjo lygintis net su Paryžiaus ar Berlyno statiniais. Pvz., akademiško neoklasicizmo stiliaus Lietuvos bankas (1925–1928 m., architekstas       M. Songaila), kurio pasididžiavimas 700 m2 dviaukštė salė su aplink ją išdėstytomis tarnybinėmis patalpomis. Operacijų salė apjuosta korintine kolonada, įstiklintas lubas įrėmina mitologiniais motyvais ištapyti plafonai. Trečiojo aukšto patalpos turi skliautines lubas ir taip pat tapytus plafonus. Fasadą puošia skulptūrinė grupė (skulptorius – Kajetonas Sklėrius).

Apie Kauno pokyčius iškalbiausiai rašo italų žurnalistas Džiuzepė Salvatorė, apsilankęs čia 1923 m. ir 1931 m. Pirmą kartą atvykęs jis rašė: Suspaudė širdį.Pamaniau negi šis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali būti Europos valstybės sostine? Pagrindinės miesto gatvės dvokė, šaligatvius atstojo sumestos šleivos lentos. Laisvės alėjoje viešpatavo kamarėlėse įruoštos žydų krautuvėlės su ant visokių atraižų užrašytomis iškabomis. Atvykęs antrą kartą italas nustebo: Neįmanoma aprėpti šių naujų karštligiškų statybų – per keletą metų senasis Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą. Pirmasis už valstybės lėšas Nepriklausomoje Lietuvoje statytas pastatas buvo Meno mokykla. Kadangi visos Kauno tarpukario architektūros panagrinėti neįmanoma, tad būtina susitelkti į įdomesnius statinius.

Vienas pavyzdžių – namas K. Donelaičio g. 19. Jis pastatytas 1934 m. architekto Arno Funko. Nors statinio eksterjeras originalių ekspresyvių formų, gerų proporcijų bei kontrastingų formų langais, tačiau daugelis į jį net nežvilgteli. Namo puošmena buvo interjeras,  tarpukariu nestokojęs rafinuotumo. Hole buvo įstiklintos lubos, pro kurias buvo matyti viršuje esanti oranžerija, ažūrinės arabiško stiliaus arkutės skyrė poilsio kampelį. Vestibiulį puošė židinys. Tuo tarpu kitas namas S. Daukanto g. 14 išsiskiria būtent savita išvaizda. Architektas L. Ritas pastatė jį 1928 m., išorės dekore panaudodamas aštrių formų ornamentiką, būdingą to meto art deco stiliui, bet drauge išsaugodamas XX a. prad. moderno (šiaurės moderno) atgarsius. Tai reikšmingiausias šių stilių derinys Kaune. Jo simetrinį fasadą puošia faktūriniai egiptietiški motyvai, zigzagai, rombai, spindulių ornamentai, o viršuje spinduliais apsupta reljefinė kaukė. Portalas ir balkonai – laužyto profilio. Niekuo nenusileidžia ir Kauno centrinis paštas (1930–1931 m., architektas F. Vizbaras), kuriame ryški tautinio modernizmo sąveika, demonstruojanti vieną iš lietuviško stiliaus paieškų krypčių. Lietuviškumo siekiai perteikti vietinį smiltainį primenančią fasado apdailą, liaudiškus medžio drožinius – langų apvadais ir karnizais iš cemento. Interjere tautinių raštų motyvais išdėliotos keraminės grindys, salės lubas puošia tautodailėje mėgstamas tulpelių ir lelijų motyvo frizas bei lietuviškais pašto ženklais dekoruotas drobinis apvadas (dailininkai Petras ir Rimas Kalpokai). Patriotizmą stiprino Lietuvą alegoriškai vaizduojantys paveikslai (Kazys Šimonis) ir heraldiniai vitražai.

Dar vienas pastatas, primenantis mažus XVII – XVIII a. rūmus, įsikūręs K. Donelaičio    g. 76. Jame tarpukariu veikė lenkų smulkaus kredito draugija. Namą 1932 m. suprojektavo inžinierius E. Frykas. Pagrindinis fasadas pabrėžtinai reprezentatyvus. Centras akcentuotas rizalitu, kurio pakraščiuose kyla korintinio orderio kolonos, pakeltos ant cokolio. Jos remia antablementą su stambiu profiliuotu karnizu. Rizalito ašyje pristatytas portalas, papuoštas kolonėlėmis ir trikampiu sandriku, o virš jo – pusapskritis langas. Siaurokas kraštines fasado dalis skaido korintiniai piliastrai ir įvairių formų langai. Interjero puošnumas atsiskleidžia jau įžengus vidun ir pakilus dvipusiais baroko stiliaus laiptais, puoštais vazomis ir voliutomis. Operacijų salės perdanga remia puslankiu sustatytos dorėninės kolonos, o antablementą imituoja juosta su girliandų dekoru. Šie rūmai laikomi tarpukario modernizuoto neoklasicizmo ir neobaroko architektūros pavyzdžiu.  

Kaunas taip pat turi ir vieną ,,mįslingiausių“ tarpukario statinių. Tai gyvenamasis namas Vytauto prospekte 58, statytas 1928 m. architekto Jokūbo Pero. Įdomi jo ne tik architektūra, bet ir pati statymo istorija. Pasak amžininkų, tai nėra autentiškas kūrinys, o kopija iš užsieninio (vokiečių ar prancūzų) žurnalo. Teigiama, jog namo savininkai Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas, susižavėję matyta iliustracija, užsakė, kad vienas miesto inžinierių suprojektuotų panašų pastatą. Namas stilingas, ekspresyvių formų, turi art deco ir moderno bruožų. Įgaubtas pagrindinis fasadas įrėmintas aptakiais sudvejintais kyšuliais, tarp kurių įterpti apvalaini balkonai, o viršuje kyla laiptuoti atikai. Centre suprojektuotas atviras prieangis, kurio kolonas puošia žmonių figūros. Įdomi ir konstruktyvinė kiemo fasado kompozicija.

Tačiau labiausiai iš visų Kauno pastatų išsiskiria Karininkų ramovė, turinti ne tik architektūrinę, bet ir meninę vertę. Iki pastatant dabartinį pastatą, įstaiga nuomojosi šiauriniame sklypo gale esantį pastatą, kurį nuo šio statinio skiria įvaža į kiemą.      

Statybos konkursas buvo paskelbtas 1930 m. Jį laimėjo estų inžinieriai Lohkas ir Johansonas, o projektuoti buvo pakviesti žymiausi Kauno architektai – V. Dubeneckis, Stasys Kudokas ir inžinierius Kazys Krikščiukaitis. V. Dubeneckiui mirus darbus toliau pratęsė S. Kudokas, jo pagalbininkas K. Krikščukaitis, konsultantas prof. M. Songaila bei konstruktorius inžinierius Anatolijus Rozenblumas. Projektas patvirtintas 1935 m. liepą, o statyba tęsėsi iki 1937 m. vasario. Pastato planas simetriškas, su pabrėžta centrine ašimi.

Pirmojo (cokolinio) aukšto salėje buvo įsikūręs ,,Trijų milžinų“ restoranas, už jo vakariniame gale prakirstas siauras pravažiavimas. Gatvės korpuso centre – vestibiulis, jo šonuose įrengtos atskirtos rūbinės, toliau – iškilmingi dviejų juostų laiptai, vedantys į antrąjį reprezentacinį aukštą. <...> Antrajame aukšte didžioji salė, išplitusi į dviaukštę erdvę ir su fojė sujungta per avansalę. Prie gatvės anfiladiškai išdėstytos trys priėmimų patalpos: ,,Lietuviškoji svetainė“, ,,Vytauto seklyčia“ ir jas jungianti mažoji salė. Trečiojo aukšto – buvusio karininkų klubo planas koridorinis. Jame buvo žaidimų kambariai, nedidelė valgykla, išėjimas į salės balkoną. Ketvirtajame taip pat koridorinės sistemos aukšte – viešbučio kambariai. Palėpėje buvo įrengta skalbykla, o rūsyje veikė virtuvė, iš kurios maistą į kitus aukštus pakeldavo liftais, šaudykla, sporto salė bei slėptuvė. Pokariu patalpų išdėstymas ir funkcionalumas buvo pakeistas.

Karininkų ramovės fasadas suprojektuotas modernizuoto renesanso principu. Monumentalias, geometriškai aiškias mases lengvina pavieniai elementai – langų apvadai, traukos, karnizai. Granito plokštėmis dengtas cokolis siekia antrojo aukšto langus. Tuo tarpu likusi fasado dalis tinkuota rusvu tinku, išsiskiria šviesūs, tiesūs langų apvadai. Pastatui iškilmingumo suteikia centre įrengti platūs laiptai ir trijų piliastrais atskirtų durų portalas, papuoštas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos plastiniais herbais, kurių viršuje granitinė ,,Trijų milžinų“ skulptūra (dailininkas Bronius Pundzius).

Ramovės interjeras apipavidalintas eklektiškai, susiejant klasikinius, modernistinius ir tautinius motyvus. Jame panaudota daug dirbtinio marmuro, įvairiarūšio parketo, pilkšvų tonų teraco, veidrodžių (specialiai pagamintų J. Kamenecko fabrike). Preciziškai pagaminti netgi sietynai, radiatorių, langų grotelės. Itin prabangiai atrodo didžioji salė. Avansalės arkadinį balkoną – galeriją remia suporintos kolonos. Balkoną puošė dirbtinio marmuro bareljefai          (B. Pundzius). Plafoną juosia kesonai su rozetėmis, sienas – tulpelių apvadas. Augalų motyvas (ąžuolo lapų girliandos) taip pat puošia ir pirmojo aukšto salės lubas.

,,Lietuviškoji svetainė“ buvo numatyta priimti Lietuvos prezidentą. 1936 m. paskelbtas jos dekoravimo konkursas lauktų rezultatų nedavė. Interjere, įrengtame tuo metu itin populiariu lietuvišku stiliumi, esti daug medžio. Durys ir stilizuoti baldai papuošti įvairiaspalve (ąžuolo, buko, riešuto) intarsija. Lubų kesonų apvadai pagyvinti geometriniu ornamentu. Apatinė sienų dalis padengta medžio plokštėmis. Esminis patalpos akcentas – lakoniškas, pilko ir rusvo dirbtinio marmuro židinys.

       Tuo tarpu ,,Vytauto seklyčioje“ vyrauja gotika. Jos interjero autorius Jonas Kova–Kavalskis, o įrengė Jonas Prapuolenis. Patalpos sienas juosia grakšti trilapių arkų medinė arkatūra, į kurią įtaisyti suoleliai. Vyčio ženklo bareljefais puoštas masyvus pilko ir balto dirbtinio marmuro židinys, tautiniai raštai atsikartoja parkete, lubos kesoninės, o kalinėtas sietynas – su ,,žvakėmis.“ Bene ryškiausiai salės interjerą pabrėžia vienintelio Lietuvos peredvižniko Jono Mackevičiaus (1872–1954) darbai. Dailininkas studijavo privačioje žymiojo Rusijos dailininko Iljos Repino (1844–1930) studijoje, baigė Sankt Peterburgo dailės akademiją, o 1912 m. nutapė imperatoriaus Nikolajaus II portretą, kurį valdovas pripažino geriausiu ir leido spausdinti Romanovų dinastijos jubiliejaus leidiniuose.

Įdomu tai, jog Kaune dailininkas gyveno neįprastoje viloje Pilies g. 12, statytoje 1933 m. Jos langai žvelgia tiesiai į Kauno pilį. Vilos sumanytojas M. Songaila, o ją projektavo ir statė J. Dubauskas. Ji pasižymi kūrybiškai interpretuotomis šiaurės renesanso formomis, inspiruotomis senamiesčio aplinkos, bei yra pamokomas dailininko ir architekto bendradarbiavimo pavyzdys.  

Karininkų ramovės ,,Vytauto seklyčioje“ ant storos faneros 1937 m. buvo nutapyti penki J. Mackevičiaus paveikslai: ,,Suvažiavimas Lucke“, ,,Vytautas priima duoklę iš totorių,“ ,,Vytautas prie Juodosios jūros,“ ,,Vytautas prie Naugarduko“ ir Jano Mateikos ,,Žalgirio mūšio“ interpretacija su pritapyta kryžiuočių stovykla. Po karo šie paveikslai buvo uždažyti, ir tik 1997 m. pradėti pirmieji restauravimo darbai,  su pertraukomis baigti 2006 m. Karininkų ramovė buvo ne tik karininkų klubas, bet tarnavo ir visuomenėms reikmėms bei valstybei reprezentuoti. Jos architektūroje susilieja Ramovės (šventovės) bei Renesanso (atgimimo, harmonijos) idėjos.

Tad galime pripažinti, jog pasauliniu mastu Kauno tarpukario architektūra buvo išskirtinė. Jos kūrėjai nesistengė kopijuoti garsiųjų statinių, šitaip išlaikydami tik jai vienai būdingą statybos formą. Didžiausia problema tarpukario Lietuvoje buvo finansų stygius, tai, matyt, ir lėmė, jog pastatų fasadai dabar dažnai susilieja su naujos statybos projektais. Vis dėlto Kauno architektūra dažnai atsiskleisdavo per interjero puošnumą. Ir nors mes negalime didžiuotis pasaulio literatūroje aprašytais šedevrais ar konkuruoti su jų šlove, tačiau gebame sėkmingai papildyti šio trumpo laikotarpio kultūros istoriją savitu ,,prieskoniu“.

 

Remtasi:

1. Kančienė J., Tarpukario architektūros raidos ypatumai. // Statyba ir architektūra, 2004, Nr. 3

2. Kauno architektūra, Vilnius, 1991 m.

3. Kauno tarpukario architektūra, sud. J. Kančienė, G. Balčytis, A. Prikockienė, Kaunas, 2013 m.

4. Kauno istorija, praeitis, dabartis, sud. R. Viedrynaitis, Kaunas, 2006 m.

5. Lietuvos moderno pastatai, Vilnius, 1998 m.

6. Stevenson N., Architektūra, Vilnius, 1997 m.

7. Tarpukario Lietuva, Kaunas, 2007 m. 

8. Thurley S., Forwards and Backwards: Architecture in Inter-war England, 2013. // http://www.gresham.ac.uk/lectures-and-events/forwards-and-backwards-architecture-in-inter-war-england


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*