Apie orkestruotę architektūroje 0

Kalbino Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2016-08-26
Architektė Rūta Barisaitė. E. Šemioto nuotr.

Rūta Barisaitė – jauna, Kaune gyvenanti architektė. Baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kur įgijo architektūros bakalauro ir magistro laipsnius, R. Barisaitė keletą metų dirbo G. Natkevičiaus ir partnerių architektų biure, o šiuo metu kuria namus žmonėms individualiai. Savo kartą jį apibūdina kaip „jauniausius iš tų, kurie įrašinėdavo patikusias dainas į kasetes, ir vyriausius iš tų, kurie nebemoka rusų kalbos“. Tad kalbamės apie prisiminimus, šiuolaikinę architektūrą ir gimtojo miesto briaunas.

Papasakok, kur Kaune praleidai savo vaikystę.

Kaune užaugau Žaliakalnyje, šalia zoologijos sodo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų miestelio. Universiteto pievos buvo mūsų žaidimų erdvė – vaikystėje supo daug žalumos. Zoologijos sodas taip pat buvo mūsų, vaikų, mėgstama vieta. Mes net turėjome SAVO įėjimą: labiausiai mėgdavome eiti pažiūrėti į žirafas ir meškas. Tiesą pasakius, nežinau, ar tas mūsų įėjimas vis dar egzistuoja. Nors šiuo metu gyvenu ne Žaliakalnyje, toje erdvėje jaučiuosi tarsi namuose.

Gana anksti susidraugavau ir su Centru. Mokiausi Gruodžio gatvėje esančioje muzikos mokykloje. Po muzikos pamokų mėgdavau vestis tėtį į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, pasivaikščiojimas Laisvės alėja užsukant į dabar nebeegzistuojančią, tuo metu šalia Soboro buvusią spurginę buvo būtina „pomuzikinės“ veiklos dalis.

Dar vėliau pradėjau mokytis Kauno jėzuitų gimnazijoje, esančioje pačioje Senamiesčio širdyje, šalia Rotušės aikštės. Tada mano asmeninis miestas, mano miesto psichogeografiniai kontūrai dar labiau prasiplėtė. Senamiestis visada atrodė žavingas ir niekada nenusibosdavo. Pomėgį pasivaikščioti Senamiesčiu ir Centru tęsiau iki pat išvažiavimo studijuoti į Vilnių.

Kur Kaune dažniausiai lankaisi dabar? Ar turi savo mėgstamų kavinių, kurios funkcionuotų labiau kaip socialinė erdvė?

Vis dar mėgstu pasivaikščioti Laisvės alėja ir Senamiesčiu. Turėdama daugiau laiko, praeinu Nemuno krantine, ypač, jei būna saulėta diena. Labai myliu Putvinskio gatvę ir senąjį Žaliakalnio funikulierių.

Jei reikėtų išskirti kavinę, funkcionuojančią labiau kaip socialinė erdvė, turbūt pirmą vietą duočiau kavinei „Kultūra“, esančiai Kauno paveikslų galerijoje. Iš dalies dar ir dėl to, kad ji tokia pirmoji. Visas veiksmas, vykstantis ant Paveikslų galerijos terasos ir laiptų vasarą, yra tikrai daug daugiau, negu tiesiog kavinės gyvenimas.

Dabar tokių vietų ima daugėti: ir „Vingių Dubingių“ kiemelis, ir „Movido“, įsikūręs „Romuvos“ kino centro kiemelyje.

Su kokiais daiktais, reiškiniais Tau asocijuojasi Kaunas? Kokia Tau atrodo šio miesto tapatybė?

Kaip architektei, Kaunas man pirmiausia asocijuojasi su tarpukario modernizmu. Iš savo šeimos taip pat esu girdėjusi nemažai „pirmų lūpų“ istorijų apie tarpukario ir pokario gyvenimą Kaune. Tarpukaris yra toks savotiškas Lietuvos „aukso amžius“. Tų „aukso amžių“ būta ir daugiau, tik su jais mes nebeturime tokio artimo ryšio – jie buvo seniai, nei žmonių, galinčių papasakoti tų laikų istorijas, nei girdėjusių jas „iš pirmų lūpų“, taip pat labai seniai nebėra. Į tuos kitus „aukso amžius“ mes jau žiūrime tik kaip tolimi stebėtojai, tuo tarpu tarpukaris yra tas laikas, su kuriuo dar galima turėti asmeninį santykį, o per jį – ir asmeninį santykį su miestu, kurio svarbi dalis gimė būtent tuo laikotarpiu.

Manau, kad tai ir yra Kauno unikalumas bei raktas į Kauno tapatybę ir jos išsaugojimą.

Kokie su architektūra susiję dalykai Tave domina šiuo metu? Ir kaip atrodo Tavo kasdienybė – kokiais projektais dabar užsiimi?

Tik pradėjusi dirbti architekte, labai norėjau daryti didelius darbus, projektuoti didelius pastatus, tad įsidarbinau savo to meto svajonių biure.

Vėliau užsimaniau turėti daugiau laiko ieškojimams ir apmąstymams – šiandien galiu sau tai leisti. Kartais mano biuru tampa vasarnamis prie miško. Šiuo metu dirbu su daug mažesniu masteliu – kuriu žmonėms namus. Man patinka turėti laiko apgalvoti detales, žaisti medžiagomis ir faktūromis. Apskritai, architektūra yra labai plati sritis. Architekto kuriamas objektas niekada neatsiranda „kažkur“. Visada yra kontekstas, kuris diktuoja, o gal greičiau prašo vienokių ar kitokių sprendimų. Dažniausiai nutinka taip, kad kuo sudėtingesnis ar netikėtesnis yra kontekstas, tuo originalesni, išskirtinesni ir netikėtesni sprendimai jame gali gimti.

Ne mažiau už kontekstą svarbi sritis yra darbas su žmonėmis. Labai svarbu klausytis ir išgirsti, kokie jie yra, kuo gyvena, kokios jų vertybės ir estetiniai įsitikinimai. Muzikiniais terminais šnekant, architekto darbas yra išgirsti tas temas – konteksto temą, žmonių temą – ir sukurti tokią orkestruotę, kurioje tos visos temos suskambėtų. Temų kiekis kiekvieną kartą gali būti skirtingas – dirbant su viešąja erdve ar viešaisiais objektais jų gali būti labai daug: kas bus tos erdvės pagrindinis naudotojas, kas bus lankytojas, kokia žinutė siunčiama aplinkai ir lankytojui – visi šie dalykai yra svarbūs. Man kiekvieną kartą labai įdomu klausytis ir užčiuopti tas temas, o kuo jų daugiau, tuo unikalesnį kūrinį galima sukurti, nors tai ir sunkiau.

Taip pat labai džiaugiuosi galėdama prisidėti prie architektūrinių edukacinių projektų. Dirbdama biure Barselonoje turėjau progos iš gana arti matyti parametrinės architektūros projektavimo procesus. Labai norėjosi šiuos procesus atvežti į Lietuvą, todėl džiaugiuosi, kad Kauno architektūros festivalio direktorius Gintaras Balčytis patikėjo šia idėja ir jau šį rudenį Kaune vyks parametrinės architektūros kūrybinės dirbtuvės, kurioms vadovaus Varšuvos universiteto tarptautinės magistro programos ASK (Architecture for Society of Knowledge – Architektūra žinių visuomenei) dėstytojai.

Tik ką grįžau iš VšĮ „Architektūros fondas“ organizuoto architektūrinio edukacinio projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, kurio metu kartu su kitais architektais, menininkais ir vaikais kūrėme viešąją erdvę Antanavo parke. Nevengiu prisidėti ir prie kitų kolegų iniciatyvų, siekiančių supažindinti visuomenę su architektūros ir viešųjų erdvių objektais – atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“, „Ekskurso“ komandos organizuojami pažintiniai Kauno tarpukario architektūros savaitgaliai.

Ką manai apie sovietiniais metais pastatytus daugiabučių rajonus. Ar įsivaizduotum kokias nors jų transformacijas?

Asmeniškai su tais rajonais susidūriau visai neseniai, prieš kelerius metus, apsigyvenusi Kalniečių mikrorajone. Iki tol buvau tik išorinė stebėtoja, visiškai nesuprantanti šių rajonų. Jiems visiškai netinka tradiciniam istoriškai besiklosčiusiam perimetriniam miestui būdingos sąvokos. Šiuo metu manau, kad blogiausia, kas šiems rajonams gali nutikti, yra jų tankinimas ir bandymas formuoti kažkokias perimetrines struktūras. Šiaip būčiau už natūraliai besiformuojantį perimetrinį miestą, tačiau šiuo atveju reikėtų jautriau pasižiūrėti į jau esančią struktūrą.

Studijų Portugalijoje metu urbanistikos dėstytojas kaip užkeikimą kartodavo žodį „intersticio“, reiškiantį erdves, esančias tarp kitų elementų (pastatų, tvorų, aikščių ir t. t.), kurių negalime įvardyti kitais žodžiais, kurios lyg ir bevardės, bet egzistuoja. Taip ir šiuo atveju reikėtų ne formuoti naujas aikštes, alėjas ir pan., o pirmiausia išsiaiškinti dabar esančių vidinių erdvių struktūrą, veikimo būdus, problemas, ir tik tada pridėti ranką tiek, kiek to reikia norint pagerinti. Turime, ką turime, ir į tai reikia atsižvelgti.

Kokie architektūros procesai Lietuvoje Tave džiugina ir atrodo įkvepiantys?

Architektai yra vieni visuomeniškiausių mano sutinkamų žmonių. Nuostabūs yra VšĮ „Architektūros fondas“ renginiai, skirti tiek architektų, tiek visuomenės architektūriniam švietimui. Tai ir paskaitų ciklai, ir Keliaujančios architektūros dirbtuvės, kurių metu mažų miestelių viešąsias erdves gaivina architektai savanoriai kartu su vaikais ir jaunimu, ir atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“, ir dar daug kitų.

O kokias matai architektūriniame Kauno diskurse vykstančias problemas?

Kažkada su draugais kalbėdami apie šiandien vykstančius architektūrinius procesus juokavome, kad ateities kartos mūsų laikotarpio architektūrą vadins „mažiausios kainos architektūriniu stiliumi“. Kaunas šiame kontekste nėra išimtis. Labai norėtųsi, kad publika būtų reiklesnė estetikai ir architektūrinei kokybei. Žinoma, tai labai susiję su architektūriniu raštingumu.

Kaunas ilgą laiką buvo apmiręs, manau, kad dabar suintensyvėjęs miesto vystymasis kartu yra ir iššūkis – jei vystymasis bus tvarus, kontekstualus, su aukšta architektūrinės estetinės kokybės kartele, galėsime pratęsti „aukso amžių“.

Ką manai apie gentrifikacijos procesus? Ar pastebi jų Kaune?

Iš vienos pusės, jie susiję su natūraliu miesto vystymusi ir dėl to yra sunkiai suvaldomi ar sustabdomi. Iš kitos pusės, jie gali nuskurdinti miesto veidą jį suvienodindami. Staiga nebelieka senųjų gyventojų, o kartu su jais – ir istorijos. Viskas pasidaro vienoda ir nuobodu.

Kaunas nėra išimtis. Jau senokai taip yra nutikę su Rotušės aikšte, pagrindine Senamiesčio gatve, po truputį toliau vyksta Senamiestyje, Centre bei Žaliakalnyje.

Kalbant apie istorinės atminties vietų Kaune įprasminimą, esi patenkinta esama situacija?

Manau, kad istorinių atminties vietų įprasminimas yra labai subtilus dalykas. Jeigu jis nėra išjaustas, geriau neskubėti. Stichiškas atminties ženklų dėliojimas kur pakliuvo, manau, gali būti net blogiau, nei pavėluotas jų atsiradimas. Kaunas, manau, dar kaupiasi. Tikiuosi, kad netrukus susikaups ir tie atminties ženklai, kurie atsiras, bus subtilūs ir išjausti.

Na, ir paskutinis klausimas, kurį mėgstu užduoti savo bendraamžiams: ką Tau reiškia žodis „patriotiškumas“? 

„Patriotiškumas“ man yra darymas savo krašte ir dėl savo krašto maksimaliai gerai tai, ką sugebi.

 

Interviu su jaunaisiais Kauno menininkais ciklas


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*