Stasys Žirgulis: „Gyvenimas praeina belaukiant“ 1

Parengė Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2014-10-27

Stasys Žirgulis yra skulptorius, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius, išugdęs ne vieną menininkų kartą. Jis – aktyvus visuomenės veikėjas, ne vienerius metus dirbęs Kauno miesto taryboje, Švietimo ir kultūros komitete. Per ilgus metus dailininkas yra gavęs įvairių apdovanojimų ir įvertinimų.

Kūryboje S. Žirguliui yra svarbiausia formos ir turinio pusiausvyra, universalios,  žmogiškosios vertybės ir glaudus  žmogaus santykis su gamta. Paklaustas apie kūrybines idėjas skulptorius prabyla C. G. Jungo žodžiais: „Ne mes sukuriame idėjas – priešingai, jos sukuria mus. Ši C. G. Jungo idėja puošia menininko kūrybinės studijos interjerą. Šalia šių svarstymų apie kūrybines idėjas, su S. Žirguliu kalbame apie gyvenimą, Godo, mitus, jų reikšmę, praeitį ir kūrybą.

Kartą esate užsiminęs, kad visa gyvenimo esmė telpa į Samuelio Beckett‘o pjesės personažą – Godo. Neretai šį charakterį įvairiomis medžiagomis ir formomis vaizduojate savo skulptūrose. Kodėl?

– Godo mane lydi nuo pat kūrybos pradžios. Ankstyvieji kūriniai „Naktigonė“ (1975), „Vienatvė“ (1984) – jau tada įprasmino tą pačią Godo idėją. Dabar, praėjus keliasdešimt metų, žinau, kad Godo atsakė į visus klausimus, kurie man rūpėjo. Kodėl Godo? Tai – laukimas. O ko laukimas? Jei žmogus tai žinotų – būtų laimingas.

Žmogus ateina į pasaulį, kad vėliau iškeliautų, todėl jau pačiame gimime yra absurdo. Nėra amžinybės amorfiniame kūne. Nors dažniausiai mes apie tai net negalvojame. Atrodo, kad labai ilgai gyvensi, o iš tiesų – tai tik keli žingsniai. Atsimenu vieno studento prieš daug metų apie savo tėvą išsakytą mintį: „Jo gyvenimo kelias prasidėjo bažnyčios altoriuje, o baigėsi kapinių vartais.“ Juk tai – tokia trumpa distancija.

Būties problema visada buvo aktuali žmogui. Manau, kad, jeigu žinotume, iš kur mes, ir kur mes einame, tikriausiai, iškart įvyktų planetos susinaikinimas. Nebeliktų prasmės didžiulėms kovoms tarp gėrio ir blogio. Godo ir yra tas beviltiškas laukimas, ta beviltiška viltis. Kaip Albert Camu kūrinyje „Maras“: gydytojas priešinasi marui nors žino, kad jis yra neišgydomas ir žmonės – pasmerkti, bet vis dėlto jo viltis nugali – maras pasitraukia. Ir koks absurdas, kai tas didysis geradarys vėliau žūsta  eismo įvykyje...

Mūsų gyvenimas yra  pilnas to laukimo, kartais švytinčio gražiausiomis spalvomis ir viltimi. Kartais šis laukimas tampa absoliučiai nihilistinis, bet vis tiek  žmogus tikisi, kad gyvenimas taps šviesesnis. Laukimo procesas tikriausiai yra vienas iš keisčiausių dalykų žmogaus gyvenime. Motina,  įsčiose nešiojanti kūdikį, jau savyje turi savotišką lūkestį ir viltį.  Nuo pat gyvybės užsimezgimo tarsi prasideda tam tikras laukimas: kada kūdikis gims, kada užaugs. Visi šie dalykai tarsi apibūdina vieną paprastą žodį – belaukiant. Visas mūsų gyvenimas praeina belaukiant.

Ne viename Jūsų kūrinyje kalbama apie mitus ir mitines būtybes. Kuo mitas Jums reikšmingas?

– Mituose slypi didžiulė jėga. Jie yra aktualūs ir šiandien. Kodėl žmonės tikėjo mitais? Žmonėms reikėjo rasti prieglobstį, kas juo užtartų, kad gyvenimas būtų ramesnis, be baimės.

Esu sukūręs kelias Orfėjo versijas: nuo literatūriško iki abstrahuoto, nuo pasakojimo iki ženklo. Orfėją skulptūrose stengiausi vaizduoti nelaimingą, su uždaro skausmo grimasa, nepaisant to, kad jis buvo labai talentingas. Orfėjo istorija visiems puikiai žinoma. Dievai jam suteikė galimybę susigrąžinti Euridikę iš Hado karalystės su viena sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį jis neatsigręš į paskui jį einančią Euridikę. Orfėjas sutiko su šia sąlyga, bet nesusilaikęs atsigręžė ir tą pačią akimirką Euridikė dingo amžiams Hado karalystėje, o Orfėjas su savo liūdna lemtimi gyvena iki šių dienų visuose žmonėse. Nėra nė vieno laimingojo, kuris nebūtų nors kiek Orfėjas. Nekantrumas, abejonės, išdavystės yra tai, kas paverčia žmogų tuo verkiančiu Orfėjumi, praradusiu patį vertingiausią dalyką – meilę. Nuo Antikos laikų iki šių dienų Orfėjo giesmė yra gyva.

Paminėjote, kad mitai yra aktualūs ir šiandien. Manau, kad ši mintis pasitvirtina kalbant apie lauko skulptūrą „Prokrusto lova“. Gal galite pakomentuoti?

– „Prokrusto lova“ yra visiems žinoma legenda. Baisus milžinas tykodavo praeivių, juos pagaudavo ir įdėdavo į savo sukurtą lovą. Jei žmogus netilpdavo į lovos rėmus – milžinas nukirsdavo jam kojas, o jei žmogus būdavo per mažas – prailgindavo, pratemdamas  nuo vieno lovos krašto iki kito. Iš tiesų, bet kokie įstatymai yra tam tikri rėmai. Neprotingi įstatymai – žiaurūs rėmai. Kiekviena struktūra turi savo įstatymus ir kodeksus, kurie varžė ir varžo žmogaus laisvę, o valdantieji dažniausiai tuo naudojasi. „Prokrusto lova“ – universalus kūrinys, suprantamas kiekvienam nepriklausomai nuo jo tautos ar valstybės.

Mitai anaiptol neišblėsta, jie negali išnykti, todėl, kad jie yra seniai sukurti ir universalūs, apibūdinantys nesuvokiamus dalykus. Mitai nuolat pasikartoja vis  kitokioje formoje, kitame apibūdinime, kitame kontekste. Mitas suteikia galimybę glaustai ir paprastai kalbėti apie daugelį dalykų. Kaip sakydavo mano mokytojas Vladas Drėma: „Menas nesivysto, vystosi tiktai meninė forma“. Prokrusto lovos idėja yra ta pati, tik jos forma kitokia. Žmogaus jausmai negali keistis: sielvartas – lydimas ašarų, o džiaugsmas – šypsena ir pakylėjimu. Vienaip ar kitaip mes tų dalykų negalime paneigti, nes žmogus neišmoko nei kitaip verkti, nei kitaip juoktis.

Kūrybinę veiklą pradėjote apie 1974-uosius metus. Koks tai buvo laikotarpis?

– Tai buvo Lietuvos, kaip valstybės, bandymas prieštarauti oficialiai sovietinei rutinai. Buvo praėję tik du metai po Romo Kalantos susideginimo. Miesto valdžia, ypatingai ideologai, baiminosi naujų meno srovių, kurios būtų galėjusios deklaruoti lietuvybę arba vienaip ar kitaip primintų praeitį (pvz.: Juozo Grušo „Barbora“). To meto Kaunas meninių procesų prasme buvo beveik negyvas. Dažniausiai parodose buvo eksponuojami portretai, užsakomieji projektai. Viskas buvo kuriama socialistinio realizmo pagrindu.

Tam laikotarpiui būdinga didelė įtampa. Pamenu, 1975 m. organizavome jaunųjų sekcijos (tuo metu buvau jos vadovas) parodą. Šią iš pradžių uždraudė dėl to, kad pavadinime panaudojome žodį eksperimentas. Kiekviena nauja švieselė buvo sutinkama skeptiškai. Man ši paroda reikšminga tuo, kad būdami tokie jauni, buvome keistai drąsūs. Uždraudus parodą rengti Čiurlionio galerijos patalpose, su kolega V. Juzikėnu nuėjome į partijos komitetą. Antrajam partijos sekretoriui J. Brazaičiui pasakiau: „Jei dailės instituto studentas neišlaiko mokslinio komunizmo egzamino, jis juk bus didvyris, o uždrausta paroda reikš, kad tai turėjo būti kažkoks stebuklas, ir dar – jaunimui nėra jokių šansų kurti Lietuvoje“. Jis pagalvojo ir leido daryti parodą Kauno meno darbuotojų namuose (dabar – Kauno menininkų namai). Dar paprašiau, kad šalia to suorganizuotų spaudos konferenciją. J. Brazaitis sutiko, bet tik su sąlyga, kad mieste nepasirodys joks parodos plakatas. Bevielis telefonas – kur kas geriau, nei bet koks plakatas (šypsosi). Žinia pasklido plačiai. Atidarymo metu išsirikiavo didelė minia žmonių. Dalyvavę prisimena šią parodą kaip pirmą kregždę, atgimimą. Tai buvo ryžtingas ir svarbus žygis.

Iš tiesų, tai buvo mūsų noras išsiveržti iš akademinės mokyklos, kaip iš kokios Prokrusto lovos, į tą pasaulį, kurio nežinome, nepažįstame. Tai nebuvo planinė kova prieš sovietinę rutiną. Būčiau melagis, jei taip sakyčiau. Tuo laiku buvome ištroškę naujų žinių ir bet kokią pasirodžiusią knygą ar straipsnį griebdavome ir išmokdavome beveik mintinai. Dabar to entuziazmo šiuolaikinių studentų tarpe aš pasigendu labiausiai. Šiandien informacijos perteklius neigiamai veikia žmonių mąstymą.. Dabar išprusimo lygis ganėtinai menkesnis, nei tų, kurie iš viso neturėjo galimybės mokytis, o patys ieškojo, tobulėjoir ką jau surasdavo, tas tapdavo tais auksiniais grūdais, kurie įberti į aruodą niekur neišbyrėdavo. 

– Menotyrininkas Algis Uždavinys yra pastebėjęs, kad Jus ypač domina praeities slėpiniai ir jų metafizinė prasmė. Apie tai byloja Jūsų kūrinių siužetai ir ekspozicijų pavadinimai (pvz.: „Epochų aidas“, „Amžių legendos“, „Amžių sandūra“). Kodėl praeitis Jums tokia svarbi?

– Kaip mes galime suformuoti ateitį be praeities? Būtų labai sudėtinga. Dažnai girdime diskusijas apie kosmopolitizmą. Sakoma, kad vienintelis šansas išlikti žemėje – tapti kosmopolitinėmis valstybėlėmis ir kosmopolitiškomis asmenybėmis. Manau, kad kosmopolitizmas kaip reiškinys yra normalus, bet kiekviena nacija turi savo gnoseologines šaknis ir semantinį pagrindą, kuris yra sukauptas per daugelį šimtmečių. Būtų keista nepasinaudoti juo, atsisakyti būti nors šiek tiek išskirtiniais. Man visai nesinori būti eiliniu baobabu baobabų giraitėje. Žemėje gausu gražiausių dalykų ir reiškinių, kurie visi yra unikalūs ir reikalingi. Žemė – kaip žmogus, upės – venos, kalnuose – ugninė širdis. Visur yra kaita, kaip ir žmogaus organizme. Viskas pulsuoja ir mes esame tik mažytė dalelytė tos gamtos. Kuo kaltas medis, kuris negali judėti? Bet jis juk juda, tik kitaip – kartu su planeta, kaip ir mes.

Praeitis man kaip priminimas. Manau, kad mūsų pirmtakai buvo gražesni už mus. Ne šiaip sau mūsų tautos himne skamba žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Aišku, aš turėčiau būti didžiai nacionalistinis tipas, nors toks visai nesu, bet man kažkodėl rūpi, kokia bus mūsų tauta. Po truputį prarandame savo nacionalinį charakterį ir man rūpi, kad taip lengvai nepamirštume savo ištakų ir neišnyktumėme. Juk be tradicijų nėra tautos.. Tradicijos ir savita kultūra yra tautos pagrindas.

Kūrybai naudojate įvairias medžiagas, tačiau, gali pasirodyti, kad akmuo Jums – ypatinga substancija. Kodėl?

– Akmuo man buvo ypatinga medžiaga nuo pat kūrybos pradžios. Iškaliau skulptūrinį mamos portretą dar 1969 m. Nuo šio portreto ir prasidėjo mano pažintis su akmeniu. Tada visai nemokėjau su juo dirbti. Patys pasidarydavome kaltus, plaktukus. Kiekvieną vasarą grįždavau į Radviliškį ir dirbdavau ant griovio krašto. Prisiveždavau akmenų ir dirbdavau, dirbdavau... Galvojau – pasidarysiu malūne studiją su biblioteka. Viršuje įrengsiu observatoriją, turėsiu du dogus, dviratį (kalba lėtu, pritilusiu, svajingu balsu)... Bet prisiminiau, kad aš vedęs (juokiasi).

Akmuo – be galo tvirta, kantri gamtos dalelė, gludinama laiko, šimtmečių, milijonų metų. Kiek jame yra visko! Jis turi formą, spalvą. Kaip ir žmogus jis turi savo dvasią. Akmuo labai natūraliai suaugęs su gamta, yra neatskiriama jos dalis. Akmuo  – pati archaiškiausia dievo duota medžiaga , prie kurios žmogus visai neprisilietė. Nieko nebuvo, o jis jau tarnavo kaip būstas, kaip guolis, kaip įrankis. Akmuo – amžinumo simbolis. Nors ir dėvisi, bet jis yra amžinas. Sunkiai sunaikinamas.

Kai prisiliečiu prie akmens, jis man suteikia energijos. Jis spinduliuoja per šimtmečius sukauptą informaciją. Tačiau prakalbinti akmenį reikia ryžto, nes prisiliesdamas jį žaloji, o žalodamas turi atsiprašyti.Tiek paslapčių, kiek jis laiko savyje, mes niekada nesužinosime. Akmenyje – visa amžinybė.

Kiekvienas granito gabalas yra absoliutus unikumas, kaip ir kiekvienas žmogus. Juk kiekvieno žmogaus piršto antspaudai skiriasi. Susikalbėjimas su akmeniu nėra išsigalvojimas. Tiesiog ateina laikas, kai pradedi jį suprasti ir pajusti. Kova su akmeniu yra didžiai malonus procesas. Kaip jis atsiveria, kaip žaidžia šviesa ir šešėlis. Pačiame procese – ištisinis bendravimas.

Kodėl reikia skulptūros?

– Kūryba gali būti visokia. Gali braižyti smėlyje vaizdus ar užrašus ir ši veikla bus prasminga, nes kažkas praeidamas tai pamatys. Gali piešti ant vandens ir džiūgauti, kad padarei išradimą, arba naktį danguje maigyti lazeriu ir sakyti, kad tai – mano sukurtos skulptūros. O dar geriau, sėdėti ant kalno, žiūrėti žemyn ir mąstyti, kad sukūrei idėją ir viskas jau padaryta. Kaip save pateisinti yra įvairių būdų. Kaip tik neseniai Gintaras Patackas padovanojo naują savo knygelę.

 

(skaito Gintaro Patacko eilėraštį „Manhetenas“)

Manhetene tarp statramsčių ir barščių

sosnovskio stryte ganos daug lokių po liepos

saule leipstančių nuo karščių o meškos

vaikštinėja aveniu dangoraižių kvadratais

išdalintam mieste jaučiuosi mažas aš toksai

kad bliauna vili tokarev ant spintos

červončikų nešildo tau delnai čia doleriai

žaliuoja kaip bananai per riaušes į piliečius

nukreipti o sprogus bankams siaučia

uraganai metro stotelės skęsta vandeny o

jonas mekas mekoje mekena kad lenonas ir

leninas gyvi atlanto brizas plaukus jam

kedena ir primena kad fluxus parduoti

vergijai gugenheimo joko ono iš juoko

sprogs per atlaidus onos taip nieko naujo

nieko seno ponai neliks rytų pakrantės po

dienos

 

Rimavimas kaip skulptūroje, o forma – minimaliomis priemonėmis turi pasakyti daug...

(eiliuoja ekspromtu)

Perskėlęs akmenį kaip neregys,

Tos knygos perskaityti nepajėgiu.

Kokia baisi, paklaikusi naktis,

Prabėgo vakaras – jau rytas.

Ką nori pasakyti mielas drauge?

Sakyk šiandien – kol dar gali.

 

Kodė Jūsl pasirinkote skulptūrą, o ne poeziją?

– Mano smegenys kitaip surėdytos Kai kalbu – viskas tvarkoje. Tembras, intonacija – viskas veikia. Bet kai tik pradedu rašyti, ima veikti protas, atsiranda logika ir tas akimirkos jausmas dingsta. Tiesiog geležinis žmogus rašo savo kvailu protu...

Rugsėjo pradžioje Vilniuje veikė dvi Jūsų kūrybos parodos: mažosios plastikos paroda buvo eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijoje, o lauko skulptūros – Bernardinų sode. Lauko ekspozicijoje mane sudomino iškart pasitikusi „Valdžios kėdė“, kuri beveik aštuonerius metus stovėjo priešais Kauno centrinį paštą. Neseniai spaudoje pasirodė straipsniai apie Laisvės alėjoje esančias skulptūras ir Kauno politikų požiūrį į jas. Ką apie tai manote? Gal galite atskleisti, kur minėta skulptūra stovės ateityje?

– Skulptūra į savo vietą nebegrįš. Kaunui to nereikia, jis pasmerkė simpoziumą, kurio idėja buvo sukurti skulptūrų galeriją po atviru dangumi, pačioje miesto širdyje. Šiandien ten būtų eksponuojama beveik 100 skulptūrų, jei simpoziumas būtų tęsęsis. Miestas būtų patrauklus ir unikalus turėdamas tokį keistą dalyką, kaip didelė, atvira galerija, talpinanti daugiau negu 100 skulptūrų. Kaip jos būtų išdėstytos – tai jau kitas klausimas. Galbūt nusidriektų skulptūrų siena, galbūt – skulptūra-šaligatvis, galbūt į skulptūrą galėtume žiūrėti per stiklo dangą, o gal atsirastų dainuojantis fontanas ar geldoje plaukiojanti ožka... Vasara skulptūrosbūtų išnešamos, o žiemą – paslepiamos, kad netrukdytų sniego valymui.

Kalbant konkrečiai apie „Valdžios kėdę“, netrukus turėčiau parašyti šio eksponato dovanojimo aktą Vilniaus merui Artūrui Zuokui ir, jei taryba jį priims, matyt, jis ir liks Vilniuje. Galbūt Sereikiškių parke, kur dabar ji ir stovi. O gal vilniečiai ras kitą vietą, artimą skulptūros koncepcijai.

Kodėl statulos pavadinimas yra „Valdžios kėdė“? Labai paprastas dalykas. Volas simbolizuoja jėgą, o ant jo – pati trapiausia kėdė. Jeigu valdžia  savo jėgų nesutelks tautos labui, tai kėdė ir subyrės. Ši skulptūra – kaip perspėjimas, kaip metafora, kaip priminimas, kokia turi būti valdžia. Tauta turėtų suprasti, kad galima truputėlį pajuokauti, bet valdžia visgi yra (turėtų būti) gerbtinas objektas.

Mano manymu, Kaunas be reikalo skyrė per mažai dėmesio šiai skulptūrai. Juk galėjo ja puikiai  sužaisti, pavyzdžiui, mero  priesaika galėjo būti duota ant ,,Valdžios kėdės“. Skulptūra džiaugdavosi Laisvės alėjos praeiviai, vaikai laipiodavo ant jos, šalia jos fotografuodavosi. Kūrinys pritraukiantis ir kalbantis. O miesto valdžia to nesuprato. Nenoriu nieko įžeisti, bet reikia mokėti perskaityti meno kūrinį. Kiaulėms perlų duoti negalima, vis tiek į mėšlą sumins.

 

S. Žirgulio archyvo nuotraukos

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*