Išpuoselėję tradicijos sparnus 0

Milda Gasiūnaitė
www.kamane.lt, 2014-09-17

Šiais metais minimos gerai žinomų vyresniosios kartos Lietuvos menininkų Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės (1923–2009) 91-osios ir Vytauto Klemkos (1924–1991) 90-osios gimimo metinės. Ta proga Kauno paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Išpuoselėję tradicijos sparnus: Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos kūryba“.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomas gausus Klemkų palikimas, tad muziejus turi puikią galimybę visuomenei pristatyti Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos kūrybos retrospektyvą, sukauptą nuo 1958 m. iki 2012 m. – ne tik brandžiausius, jau chrestomatiniais tapusius kūrinius, bet ir mažiau visuomenei pažįstamus darbus, kurie atskleidžia dailininkų kūrybinius ieškojimus.

Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė gimė 1923 m. liepos 14 d. darbininkų Marijos ir Kazimiero Mozūrų šeimoje Panemunėje, Kaune – tuometinėje dar tik besikuriančioje laisvos Lietuvos sostinėje. Šiame mieste dailininkė užaugo ir praleido visą savo gyvenimą, susiformavo kaip asmenybė ir kūrėja. 1950 m. J. Mozūraitė baigė Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, įgijo monumentaliosios ir dekoratyvinės skulptūros dailininkės specialybę. Tais pačiais metais pradėjo savarankišką menininkės kelią, kurį derino su mokytojos ir dėstytojos darbu, žmonos pareigomis (baigusi studijas, ištekėjo už Vytauto Klemkos).

Vytautas Klemka gimė 1924 m. rugsėjo 8 d. Rokiškio apskrityje, Ridikiškio kaime, valstiečių šeimoje. 1946–1948 m. – studijų metai Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Skulptūros fakultete – jau buvo kupini kūrybinio polėkio. Tačiau 1948-ieji jaunojo dailininko gyvenime buvo turbūt vieni sudėtingiausių, paženklinti sukrėtimų, išsiskyrimų su artimaisiais: dėl pavojaus būti ištremtam į Sibirą nutrauktos studijos Dailės institute. Vytautą Klemką nuo tremties išgelbėjo tuometinis Taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius Jonas Vaitys. Dėl silpnos sveikatos užbaigti studijų nebegalėjo, tačiau tai nesukliudė kurti ir tapti žinomu dailininku. Nuo 1953 m. menininkas pradėjo dalyvauti parodose, tačiau ne su skulptūros, o su grafikos ir akvarelės darbais. 1960 m. buvo priimtas į Lietuvos TSR dailininkų sąjungą ir jos veikloje aktyviai dalyvavo.

Vytautas Klemka plačiajai visuomenei šioje parodoje pristatomas mažiau žinomu amplua – kaip puikus akvarelininkas. Vaikystės prisiminimai, vaizdiniai dailininko darbuose siejami su kaimu ir jo žmonių buitimi, o pajūrio temos, inspiruotos Baltijos jūros, tapo pagrindinėmis V. Klemkos temomis, lydėjusiomis jį visą kūrybos laikotarpį.

Vytauto Klemkos ir Jadvygos Mozūraitės draugystė užsimezgė Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Draugystę, peraugusią į santuoką, nuo pat pirmų dienų išties lydėjo kūryba,  sujungusi du jaunus menininkus bendram gyvenimui. Nors Klemkai savo kūrybinę kelionę pradėjo drauge ir kartu ėjo daugiau kaip 40 metų, jiedu išlaikė individualumą ir savitumą – kiekvienas ėjo savo kūrybos keliu.

Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė skulptūros pagrindus gavo iš savo dėstytojų J. Mikėno, B. Pundziaus, J. Kėdainio ir V. Palio, tačiau liko ištikima J. Mikėno skulptūros tradicijai ir sukūrė savitą stilių. Dėstytojas jaunai skulptorei įskiepijo meilę lietuvių liaudies ir antikiniam menui.

J. Mozūraitės-Klemkienės darbams būdingas lakoniškumas, monumentalumas, formų apibendrinimas, papildytas moterišku švelnumu. Pagrindinė skulptorės tema – moters tema – plėtojama per visą kūrybos laikotarpį. Sodrios, suabstraktintos moters kūno linijos, išryškintas moteriškas siluetas perteikia J. Mozūraitės-Klemkienės pagarbą moteriai kaip gyvybės nešėjai, kūrėjai.

Dailininkė sukūrė charakteringų įžymių žmonių portretų, figūrinių ir abstrakčių kompozicijų. „Jos skulptūriniuose darbuose persipina lyrizmas ir monumentalumas, monolitiškos dekoratyvinės kompozicijos dažnai išreiškia apibendrintą filosofinę idėją. Realistiškuose apibendrintų bruožų portretuose jaučiamas santūrus emocionalumas ir siekimas atskleisti vidinį žmogaus charakterį“,[1] – taikliai pastebėjo menotyrininkė Zita Žemaitytė, rašydama tekstą 1973 m. Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės katalogui.

Parodoje eksponuojami beveik per 60 kūrybos metų sukurti geriausi J. Mozūraitės-Klemkienės darbai. Dailininkė sukūrė įžymių mokslo, meno ir visuomenės veikėjų portretų: profesoriaus Tado Ivanausko (1950 m.), profesoriaus Vlado Lašo, rašytojos Marijos Lastauskienės-Lazdynų Pelėdos (abu 1957 m.), profesoriaus Viktoro Ruokio (1960 m.), kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus (1972 m.), aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1974 m.). Dailininkės darbų taip pat sutinkame ir viešosiose erdvėse: Kauno klinikų skverą puošia figūrinė kompozicija „Motina ir vaikas“ (1973 m.), Druskininkuose prie „Eglės“ sanatorijos pasitinka „Jaunystė“ (1979 m.), Kaune į Paveikslų galeriją kviečia „Kūrėja“ (1989 m.).

Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės skulptūros vertingos ir aktualios šiandien. Kūriniuose  plėtojamos temos, vertybės – motinystė, draugystė, lietuviška pasaulėjauta – yra amžinos ir visais laikais aktualios žmogui. Tokie dailininkės asmenybės bruožai, kaip išskirtinis santykis su portretuojamuoju, pagarba moteriai ir meilė žmogui, lėmė skulptorės kūrybos autentiškumą.

Natūralu, kad skulptūrišku braižu paženklinti ir J. Mozūraitės-Klemkienės grafikos lakštai. Stambia, aiškia, skulptūriška forma dailininkė linoraižiniuose tarytum lipdo naivius liaudiškos išmonės personažus, kurie savo ruožtu ne kartą atgyja ir jos erdvinės plastikos pavidalais[2]. J. Mozūraitės-Klemkienės pamėgtuose linoraižiniuose vaizduojami humoru nuspalvinti siužetai, nuotaikingi stilizuotų formų tipažai. Figūros liaudiškos, dažnai sąmoningai suprimityvintos, siluetai paryškinti juodu plačiu kontūru („Onutė ir Jonukas“, 1967 m.). Menininkė taip pat kūrė ofortus, sausos adatos, kartono, medžio raižinius, monotipijas.

J. Mozūraitės-Klemkienės kūrybinių ieškojimų tikslas visada buvo motinystės tema, galbūt inspiruota dailininkės asmeninių patirčių – nerealizuotos motinystės jausmo ar akušerės darbo. Tiek skulptūroje, tiek linoraižiniuose J. Mozūraitė-Klemkienė kūrė monumentalius, aptakių formų, bet jautriai modeliuojamus moterų ir vaikų portretus, apgaubtus plevenančia švelnumo aura: „Šeima (motina)“ (1965–1966 m.), „Šeima“ (1966 m.), „Motina ir vaikai“ (1968 m.).

Dailininkės Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės grafika, praturtinta nauja atrasta plastine kalba, paliko ryškų ženklą liaudies meno tradicijas puoselėjusioje Lietuvos grafikoje. Kūriniams netrūksta gyvybingumo, dvasinio pakilumo – tai ilgaamžės vertybės, branginamos net keičiantis kartoms.

Ryškiausią indėlį dailininkas Vytautas Klemka paliko grafikos srityje. V. Klemka nebuvo abejingas tradicijų klodams, dominavusiai klasikinei linoraižinio technikai. Nors jūrą dailininkas pirmą kartą išvydo sulaukęs trisdešimties, tačiau pirmosiose dailės parodose pristatė jūros temai skirtus lakštus, vaizduojančius žvejų gyvenimo kasdienybę. Jūros tema dar ne kartą buvo varijuojama dailininko kompozicijose.

Septintojo dešimtmečio viduryje susiformavo savitas, atpažįstamas kūrėjo braižas. V. Klemka ėmė gilintis į anuomet sudėtingų oforto, akvatintos, sausos adatos technikų subtilumus ir vykusiai jas derino. Monumentalius lakštus, sodrius, kontrastingus estampus pakeitė skaidrūs ofortai, sausos adatos technika atlikti raižiniai, praturtinti akvatintos sidabriniais pustoniais[3].

Vėlesniuose aštuntajame dešimtmetyje sukurtuose V. Klemkos kūriniuose atsirado naujų teminių variacijų. Subtiliai grakščia forma prasiveržia vaikystės įspūdžiai ir prisiminimai.

Estampuose atsirado žirgų siluetų, vėjo malūnų: „Girinis“ (1967 m.), „Laukai bunda“ (1967 m.), „Sidabrinis rytmetis“ (1967 m.), „Svajotojai“ (1967 m.). Intensyviais štrichais metalo plokštėje dailininkas kuria šokio ritmą: „Gėlių šokis (baleto tema)“, „Paukščių šokis (baleto tema)“ (abu 1980 m.).

Ieškodamas gilesnių filosofinių poteksčių, V. Klemka pasitelkė simbolių, metaforų, alegorijų kalbą. Išnaudodamas sausos adatos ir akvatintos technikos galimybes, dviejų estampų cikle „Neramūs horizontai“ (1975 m.) dailininkas kūrė įvairias faktūrų variacijas, formų žaismą. Tačiau V. Klemkos kūrybos akstinu visada išliko kasdienis gyvenimas.

Grafikos lakštuose V. Klemka įamžino nemažai bendraminčių, žinomų kultūros šviesuolių ir praeityje žymių Lietuvos menininkų. Kone sudėtingiausia minkštojo lako technika V. Klemka metalo plokštėje gilino poeto Vinco Mykolaičio-Putino (1979 m.), dailininko Jono Prapuolenio, dailininko Kajetono Sklėriaus (abu 1983 m.) bruožus, sausa adata raižė dailininko Romualdo Čarnos (1985 m.) portretinį atvaizdą.

Vytauto Klemkos kūryba, neatsiejama nuo jo poetiškos, švelnios asmenybės, persmelkta jo paties gyvenimo ir kūrybos filosofijos, išskiria dailininką iš XX a. Lietuvos grafikų tarpo. Estampų lakštuose įkūnyta meilė vaizduojamiems žmonėms, gamtai neabejotinai turi išliekamąją vertę šiandieniniame gyvenime.

Vytautas Klemka visada domėjosi akvarele. Intensyviausiai jas liejo kūrybinio kelio pradžioje ir gyvenimo pabaigoje. Parodoje taip pat eksponuojamos šeštajame ir dešimtajame dešimtmetyje sukurtos akvarelės. Jose dailininkas tęsė ir savaip praturtino savo netiesioginio mokytojo Kajetono Sklėriaus kūrybos tradicijas. Joms būdingi skaidrūs tonai, laisvas potėpis, plati spalvų gama. Akvarelėse dailininkas įamžino tiek savo artimųjų, kolegų portretinius atvaizdus, tiek ir teminius sumanymus, buitines kompozicijas.

V. Klemkos akvarelėse, grafikos lakštuose įamžinta ištisa galerija giminaičių, pažįstamų, garsių žmonių atvaizdų, dailininkui mielai pozuodavo ir žmona skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė. Portretuose V. Klemka atsisakė tradicinės komponavimo schemos: taikė skirtingus rakursus, parinkdavo vienokį ar kitokį motyvą fonui. Žiūrovo žvilgsnį patraukia taikli dailininko Petro Stausko veido išraiška, charizmatiškas solistas Anicetas Kuncius, netikėtai pasisukęs Algimantas Masiulis, tarsi madona sėdinti J. Mozūraitė-Klemkienė.

V. Klemka kūrė išraiškingas, sodraus kolorito temines kompozicijas, papildytas nuotaikingais tipažais: akvarelė „Žirnių šventė“ (1981 m.) iliustruoja dailininko humoro jausmą ir norą papokštauti, ryškiomis spalvomis šventės šurmulys perteikiamas akvarelėse „Pasivažinėjimas poni arkliukais“ (1988 m.), „Nostalgiškas gimtadienis“ (1991 m.). Dailininkas fiksavo trapius, lengvus niuansus („Sapnas“, 1990 m.), į godumo pinkles patekusius žmogelius („Paklydę“, 1990 m.).

Vytauto Klemkos akvarelės atveria duris į žaismingą pasaulį – idiliškų gamtos peizažų, minties veržlumui nuteikiančių poetinių metaforų, šviesių artimųjų ir bendraminčių veidų. Nors ne itin gausus, tačiau vertingas V. Klemkos akvarelių palikimas žymi savitą spalvą XX a. Lietuvos akvarelės mokykloje.

Parodos darbų spektrą sudaro linoraižiniai, sausos adatos ir akvatintos technikomis atlikti kūriniai, akvarelė ir skulptūra, sukurta įvairiomis technikomis. Kūrybą papildo J. Mozūraitės-Klemkienės dovanotos asmeninės šeimos nuotraukos, esančios muziejaus Fototekos ir dokumentacijos rinkinyje. Parodą lydi katalogas, kuriame sudėti vertingiausi Jadvygos ir Vytauto Klemkų darbai.

Paroda veiks: 2014 09 05 – 2014 09 28

Maloniai kviečiame apsilankyti.

 

BIBLIOGRAFIJA

Literatūra:

  1. Dailininko Vytauto Klemkos grafika ir akvarelės: parodos katalogas / Sud. ir įž. str. autorė A. Barisaitė. Kaunas: K. Požėlos spaustuvė, 1987, p. 3.
  2. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė: parodos katalogas / Sud. ir įž. str. autorė Z. Žemaitytė. Kaunas: V. Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvė, 1973, p. 3.
  3. Kostkevičiūtė, Irena. Skulptūros ir grafikos sąveika. In: Literatūra ir menas, 1983 gruodžio 17, psl. 7.

 

[1] Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė: parodos katalogas / Sud. ir įž. str. autorė Z. Žemaitytė. Kaunas: V. Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvė, 1973, p. 3.

[2] Kostkevičiūtė, Irena. Skulptūros ir grafikos sąveika. In: Literatūra ir menas, 1983 gruodžio 17, psl. 7.

[3] Dailininko Vytauto Klemkos grafika ir akvarelės: parodos katalogas / Sud. ir įž. str. autorė A. Barisaitė. Kaunas: K. Požėlos spaustuvė, 1987, p. 3.

 

Nuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*