Pamatymai kitaip 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2013-11-15
Aušros Andziulytės tapyba

Iki lapkričio 18 d. galerijoje „Aukso pjūvis“ vyksta sesers ir brolio – Aušros Andziulytės ir Antano Andziulio – tapybos paroda iš ciklo „Duetai“.

Aušros Andziulytės tapyba gerai žinoma tiek Lietuvoje, tiek svetur, jos plačiai pristatinėti nereikia. Tai – susikaupimo ir laisvės, tylos ir garso sintezės darbai; autorė sugeba iš fiksuojamo vaizdo „paimti“ ne tik jo išorines reikšmes, kažkokius svarbius atitikimus ar užuominas, bet ir pasigilinti į vaizdo suvokimą ir pamatymą.

Žiūrint į šioje parodoje eksponuojamas dvylika Aušros drobių (tai atrinkta dalis iš 24 darbų ciklo „Pažaislio šviesa“, 2013 m.) ir galvojant apie senovines grindis, kurias tapytoja „pamatė“ sakralioje erdvėje Pažaislyje, gali kilti „šventvagiškas“ klausimas: galbūt vertėjo pasižiūrėti aukščiau, pasiieškoti vertesnių tapybos objektų? Kodėl „tik“ – grindys, jų ornamento detalė, tamsus gabalėlis, o ne visa besipuikuojanti architektonika, užburianti įžengusiuosius į šią vietą?

Bet nejučiomis, einant nuo vieno paveikslo prie kito, matant, kaip kinta spalvos, formos, vienos išnyksta, kitos atsiranda, norisi pasakyti, kad tapytojos grindys – tai pati tiksliausia detalė šiai vietai įprasminti. Štai pirmieji darbai – tai pradžios ženklai, iš jų šviesaus, vietomis balto drobės grunto ir švelnios lasiruotės rutuliojasi kiti, su tamsėlesniais atspalviais. Toliau darbuose, viršutiniame sluoksnyje, atsiranda grafiška juodų tonų gausa, kuri bando savaip įrėminti daugiakampes (kai kur daugiabriaunes) formas, tolimesnėse drobėse pamažu daugėja aliejinių dažų, jų potėpiai intensyvėja, o paskutinieji darbai gerte prisigėrę dažų, matyti net jų perviršis – sukietėję dažų  gumulėliai savo ryškumu ir aštrumu nori „įskaudinti“ akis. Ir galiausiai paskutinis paveikslas – prie medžio prikalta drobė, paskendusi tamsybėse (šis darbas eksponuotas atskirai, ant laiptų, todėl  tamsumos turi ir tiesioginę reikšmę), bet su paliktais baltais kraštais tyčia apnuogintoms vinims. Ir kaip čia neprisiminus heidegeriško meno kūrinio reikmens suvokimo ir jo paaiškinimo.

Šis grindų „paprastumas“, daikto artumas, kuris nuolatos kinta, siejasi su tuo, apie ką dar 1935 metais filosofas galvojo aprašydamas garsaus dailininko paveiksle vaizduojamą  valstietės batų porą ir jų (daiktų) svarbą bei vietą kūrinyje: „Iš tamsaus numintų batų vidaus žvelgia darbo žingsnių nuovargis. Grubus ir tvirtas batų sunkumas pritvinkęs lėto ėjimo ištvermės, ėjimo per tolyn nusidriekiančias visiškai vienodas lauko vagas, virš kurių siaučia žvarbus vėjas. Batų oda sugėrė dirvos drėgmę ir sodrumą. Po padais spraudžiasi vakarėjančio lauko kelio vienatvė. Batuose virpa nebylus žemės šauksmas, jos tyli nokstančių grūdų dovana ir nesuvokiamas jos kuklumas nykiuose žiemos laukų pūdymuose.“ (Iš: Martin Heidegger, Meno kūrinio ištaka, Vilnius: Aidai, 2003, p. 29.).

Dabar kiekvienas parodos žiūrovas apsilankęs Pažaislyje galėtų pajusti, kuo vaikščiojama, kuo kvėpuojama toje erdvėje. Tai nereiškia, kad šie darbai gerai iliustruoja konkrečias grindis, pasirinktą erdvę, jos apačias, dugną ir žemę. Bet žvelgiant į šias drobes, tampa įmanoma šiek tiek priartinti tą erdvę prie savęs, netgi priskirti ją sau.

Pati autorė noriai pasakoja, ką ji, būdama tose vietose, metaforiškai apgalvojo, ką pajuto. Todėl prisiminę jos žodžius apie tai, kaip grindys sugeria įvairius laiko klodus, galime matyti/įsivaizduoti, kaip drobė sugeria aliejinių dažų sluoksnius. Jos paminėta ypatinga galimybė – pasilikti toje vietoje be lankytojų, vienai, kada tyla padeda įžvelgti daiktų buvimą, mūsų pertransformuojama į ekspoziciją – žiūrovas, kad ir ne vienas, bet kitoje erdvėje, gali stebėti tų grindų nykimą ir susikūrimą.

Matyt, išsaugoti medžiagiškumą per spalvų ritmą, daugiakampę formą, vis užtapant juodus ar baltus greitai brėžiamus sumazgytus brėžius ant numatytų spalvų – tai kartu ir išsaugoti to daikto, to reikmens tarnystę. Nors žodžiai („reikmens tarnystė“) pasiskolinti iš filosofo analizės, bet jie čia tinka ne tik filosofine prasme, bet ir kaip sakralios vietos paaiškinimas. Nusidėvinčios grindys – geras pavyzdys pasišventimo namuose. Jų besikeičiantį medžiagiškumą, įspraustą į ciklišką, pasikartojančią daugiakampę formą, galima suprasti ir kaip atradimo džiaugsmo ar gyvybingumo perteikimą.

Ta daugiakampė tradicinių meninių išraiškos priemonių (drobė ir aliejus) forma molbertiniame paveiksle kaskart kitokia, beveik neatpažįstama: kaip judantis kūnas ar kaip suraizgytas kamuolys, kaip minkštas kokonas arba šalta šlapia gniūžtė – vaizduotė kiekvienoje drobėje prikurs daugybę variantų. Tokiu būdu tapytojos paveikslas-ciklas „Pažaislio šviesa“ savo ritminga forma, netolygiu ornamentu ir ryškėjančiomis sodriomis spalvomis įgauna vis didesnį svorį, apčiuopiamumą, paaiškinimą, išsineria iš efemeriško rūko paslapties ir tampa daugumos vaizdų geneze. Paprastas daikto buvimas, jo medžiaga ir reikalingumas kiekvienam tampa pagrindu, kaip ir tas, ant kurio mes stovime ir vaikščiojame.

Antanas Andziulis šioje parodoje pristato šešis geometrinius abstrakčius vaizdinius. Dauguma jų – tai iš kvadratų sudurstyti specialių reikšminių spalvų plotai. Net jei tarp darbų atsiranda nenumatyti tarpeliai („Pabaiga yra pradžia“, I-IV, 2013 m., kartonas, emalė) ar dideli tarpai („Kitas kosmosas“, III-IV-I-II, 2012 m., kartonas, emalė), vis tiek norisi juos žiūrėti kaip vieningą didžiulį kvadratą ar horizontalią nenutrūkstamą eilę.

Turbūt geometrinė forma tapytojui svarbi tiek pat, kiek ir pasirinkta spalva. Ir jeigu forma – kvadratas arba rombas (pajudintas kvadratas) – yra grynai iš autoriaus asmeninės patirties, dažno pasikartojimo gyvenime kodas, tai spalvų parinktis yra daugiau bendros kolektyvinės spalvų mokslų (nuo Niutono fizinių atradimų iki modernių psichoenergetinių spalvų teorijų, Modžio Tenisono išdėstytos struktūros) atminties perėmimas.

Autorių domina vienos spalvos prisilietimas prie kitos, jų jungtis arba įtampa susitikus. Spalvų derinimui ar kontrastui įvardinti jis pasirenka galingą terminą – radiacija – nebijodamas jo neigiamos konotacijos (parodoje netgi eksponuojamas vienas darbas, pavadintas  „Radiacija“, 2012 m., kartonas, emalė). Išties spalvų jėga, spinduliavimas, virpėjimas ir visi kiti neapčiuopiami, bet juntami dalykai turi įtakos ir pavadinimams, ir visai paveikslo struktūrai.

Štai kaip kalba apie paveikslo sukūrimo procesą pats autorius: „Būna tokių momentų, kada mintys sukasi kažkokia kryptimi, gal taip išvystyti, o gal kitaip? Ir jeigu tai užtrunka, tada net du eskizus, du piešinius darau ir ieškau. Arba gaunasi priimtinas, arba toks, kurio nereiktų toliau plėtoti. Tie, kurie įdomūs, su tais dirbu toliau: imuosi savo priemonių, medžiagų...“ Vadinasi, procesas prasideda tarsi intuityviai, spalvų ir formų teorijos pasislėpusios dar giliai, pasąmonėje, ir tik ilgainiui, perkeliant geometrinius kodus ant didelių formatų (pvz., autoriaus mėgstamas, „asmeninį turinį“ įgijęs, visur pasikartojantis kvadratas: 61 x 61 cm), ryškėja loginiai apsisprendimai, formų ir spalvų ornamento leitmotyvas, jo plėtojimas toliau, priderinant kitas paveikslų formatų parinktis.

Dar viena svarbi autoriaus mintis, jog kvadrate užfiksuoti „žaismas ir kodas“. Taip pat jis teigia, kad šiuos darbus „...žinant būdą, galima aiškiai perskaityti, nežinant – galima skaityti kaip eskizus, kažkam netikėtus derinius...“ Galbūt dažnas žiūrovas kukliai priskirs save prie „nežinančiųjų“ ir pasigėrės šiais deriniais, bet taip jis suteiks savoms improvizacijoms visišką laisvę. Perimant autoriaus termino „žaismas ir kodas“ pirmąją dalį, meno kūrinyje galima gerokai daugiau pamatyti, nei tik išmokus kodus juos saugoti ir jų laikytis.

Tapytojas ir pats prisipažįsta, kad teoriją perteikia savaip, jam tiksliausiu, bet vis tiek subjektyviu žvilgsniu. Pvz., darbe „Tikrovė kaip tinklas“ (2012-2013 m., kartonas, emalė) sujudusi kvadratų virtinė prasiskiria, ištįsta, perauga geometrijos formatus ir išlekia iš stačių kampų, subrinksta, sujuda tarsi bangavimas, tarsi vėjo plaikstomo tinklo (voratinklio?) vaizdinys. Amorfiškesnis pasaulis netgi nereikalauja pagrindinių spalvų, užtenka dviejų perskyrų (kairės viršus ir dešinės apačia, pilkšva-rusva ir juoda-balta), kad būtų galima pradėti skaityti vaizdinių tekstą. Ir žinodamas autoriaus mėgstamas jungtis – kvadratą dėti prie kvadrato kaip nenutrūkstamą eilę, užsimanai pamatyti ir šio dar vienišo kvadrato-elemento tęsinį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*