KAUNO LĖLĖS: PASKUI SKRUDŽĄ AR SAULĖS LINK? 2

Konstantinas Borkovskis
www.kamane.lt, 2013-03-06
Spektaklis "Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį" .

Nedaugelis Lietuvos teatrų gali pasigirti savo repertuare turį tokių spektaklių, kuriuos pamatę žiūrovai tuoj pat nekantrauja pranešti kitiems: „Skubiai privalote tai pamatyti – jūs ir jūsų vaikai!“ O Kauno valstybiniame lėlių teatre toks spektaklis tikrai yra...

... Bet pradėkime nuo šiek tiek tolimesnės perspektyvos, t.y. nuo trumpų samprotavimų – kas šiuo metu apskritai yra valstybiniai lėlių teatrai, kokią funkciją jie atlieka? Atsakymai į šiuos klausimus nėra tokie akivaizdūs, kaip atrodytų. Nuo seno galiojęs apibūdinimas, neva lėlių teatrai yra tokie teatrai, kuriuose vaidina ne žmonės, o lėlės, dabar jau beveik nebegalioja. Mūsų lėlių teatrų scenose dabar vaidina ir žmonės, ir lėlės, ir skulptūros, ir daiktai, ir visokie naujoviški technologiniai „monai” – ko tik ten nepamatysi! Tikroji „vaidybinė lėlė” (marionetė, lazdelinė „gapitinė“, pirštininė, šešėlinė ir t.t.) šiuolaikiniame lėlių teatre jau tapo retenybe, netgi anachronizmu.

Taip pat itin stipriai susvyravęs yra kitas kertinis lėlių teatro apibūdinimas – kad lėlių teatras yra skirtas vaikams. Jau plačiai paplitęs po pasaulį „lėlių teatras suaugusiems”. Tai – drąsių  eksperimentų, ryškių  efektų ir plačių socialinių bei meninių apibendrinimų scenos menas, kuris vadinamas „plastiniu teatru”. Ligi šiol iš atminties neišdyla įspūdžiai tarptautinio „Skrajojančio festivalio”, kurį 2011 m. surengė Kauno lėlių teatras. Festivalis pateikė kauniečiams tokią plačią plastinio teatro galimybių ir žanrų tarptautinę paletę, kokios galėtų pavydėti bet kuris kitas solidus „tikrų” teatrų festivalis. Ir spektakliai, skirti vien tik vaikams, sudarė tik menką jo programos dalį.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad lėlių teatro spektaklių publiką nuo seno sudaro ne tik vien vaikai, bet ir suaugusieji su vaikais. Vyresnieji čia stebi lėlių teatro meną „pro vaikų prizmę“, vaikai semiasi lėlių teatro įspūdžių, nuteikiant ir komentuojant tėvams ar seneliams (nors dažniausiai šnabždamas į mažojo žiūrovo ausytę komentaras būna toks: „Sėdėk tyliai, dar šiek tiek pakentėk, netrukus visa tai baigsis...“).

Belieka paminėti, kad, ko gero, svarbiausia mūsų lėlių teatrų visuomeninė, šviečiamoji ir meninė misija yra ta, kad būtent valstybinis lėlių teatras dažniausiai būna pirmasis mažojo žiūrovo susipažinimas su teatro menu apskritai. Ir lėlių teatrams tenka nemažai paplušėti, kad toji pirmoji pažintis netaptų paskutine, o prievolė vaikui lankyti teatrą – žiauria bausme, kaip irgi atsitinka, deja, ne sykį...

 

Kelionė meniškumo link

 

...Visi šie samprotavimai užplūsta recenzento galvą, pamačius naujausią Kauno valstybinio lėlių teatro premjerą – spektaklį pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti širdį” (režisierius Arvydas Lebeliūnas, dailininkas Sergėjus Bocullo). Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad šio teksto įžangoje paminėtas teiginys apie spektaklį, „kurio neįmanoma nepamatyti”, yra sietinas ne su pastarąja premjera, o su pernai vasarą ten pat sukurtu ir sėkmingai Lietuvoje ir užsieniuose rodomu iškiliausiu pastarųjų metų Kauno lėlių teatro sceniniu reginiu – spektakliu „Kelionė Saulės link”.

Šį spektaklį praėjusio sezono pabaigoje sukūrė kviestinis lėlių teatro režisierius iš Rusijos Borisas Konstantinovas drauge su dailininku Viktoru Antonovu ir kompozitoriumi Denisu Šadrinu. Kuo šis spektaklis yra ypatingas? Rodos, kad „juodojo kabineto” panaudojimas lėlių teatre nėra jokia naujovė. Juodoje erdvėje „stebuklingai” judančių lėlyčių, daiktų ir nematomų lėlininkų rankų baltomis pirštinėmis plasnojimo efektas puikiai tinka ir komerciniams lėlių teatro spektakliams. Bet kauniečių lėlininkų „Kelionė...”, nors joje panaudota ir kitų komerciniam plastiniam teatrui būdingų efektų (gyva muzika, klounada, kaukių teatras, aktoriaus ir lėlės sugretinimas, parodija ir t.t.), yra savo turiniu ir meniniu patosu kardinaliai priešingos krypties kūrinys nei komercija teatre.

Čia į pirmą planą iškyla kategorija, kurią, regis, yra jau seniai pamiršę ne tik lėlių, bet apskritai visi šiuolaikiniai teatrai, – meniškumas. „Nepaisant augančios įvairovės ir būtinybės konkuruoti padiktuoto kūrybiškumo proveržio, teatrą vaikams kamuoja ir senos, ir naujos ligos. Pirmoji į akis krintanti problema bus atsiradusi, ko gero, kartu su pačiu teatru vaikams. Tai – štampais apaugusi, infantili aktorių vaidyba. Čia labiausiai atsiskleidžia scenos menininkų nepasitikėjimas jaunąja publika, nesugebėjimas užmegzti su ja ryšio...” – rašo teatrologė Ramunė Balevičiūtė straipsnyje „Teatras vaikams: meniškumo link“ elektroniniame metraštyje „Lietuvos teatras”. Yda, kurią teatrologė ir jauna mama įžvelgė mūsų dramos teatrų spektakliuose vaikams, būdinga ir lėlių teatrams. Tai – infantilumas.

Tačiau spektaklis „Kelionė Saulės link”, nors jo personažai pabrėžtinai „lėliški”, neturi  nė lašo infantilumo. Ir tuo pat metu akivaizdu, kad jis skirtas pirmiausia vaikams. Negana to, akivaizdu, kad jis kuo puikiausiai tinka tokiai svarbiai misijai, kaip pirmasis mažojo žiūrovo apsilankymas teatre,  pirmasis jo sceninis įspūdis, jo „užkrėtimas” teatro meno  „virusu”.

 

„Išmonės teatras“ be „žinučių“

 

Šio spektaklio paslaptis glūdi būtent ypatingame jo meniškume. Daug ką paaiškino neperseniausiai vykęs bendravimas su lėlininke režisiere, Turku (Suomija) teatro instituto dėstytoja ir teatro kritike Ana Ivanova-Brašinskaja (prieš keturis mėnesius Vilniaus teatre „Lėlė” drauge su dailininke Julija Skuratova ji sukūrė labai įdomų spektaklį „Meteo” pagal amerikiečių fantastikos klasiko Ray’aus Bradbury apsakymus). Ji paaiškino, kad tas plastinis teatras, kurį išpažįsta ji pati ir kuriam priskirtina ir režisieriaus Boriso Konstantinovo kūryba, yra priskiriamas gana plačiai šiuolaikinio plastinio teatro krypčiai, tarptautinėje arenoje įvardijamai kaip „device theatre”.

Leisiu sau interpretuoti terminą „device teatre“ kaip „išmanųjį teatrą“, arba „išmonės teatrą”. Trumpai tariant, kiek teko suprasti ir pamatyti, ši teatro kryptis ypatinga tuo, kad jos išpažinėjai nekuria spektaklių, perteikiančių kažkokį konkretų siužetą, netgi nesiekia  tokio populiaraus meninėje kūryboje tikslo, kaip „perteikti žiūrovams kažkokią žinią („message“)“; tokie spektakliai įprastai būna be žodžių, bet su gausybe muzikos, dažniausiai atliekamos gyvai (kauniečių spektaklyje „gyvai” groja smuiku pagrindinio Klouno vaidmens atlikėjas Darius Krapikas).

Giluminis meniškumas, kaip pradinis impulsas, suteikiantis gyvybę tolesnei aukšto profesinio lygio teatrinei kolektyvinei kūrybai, kurios rezultatas yra autentiškos formos ir turinio spektaklis, savo išraiškos priemonėmis siekiantis įtraukti žiūrovą į reginio meninių vaizdinių pasaulį – toks maždaug šios krypties „credo”. Kas matė kauniečių lėlininkų spektaklį „Kelionė Saulės link”, tie supras, ką slepia ši gremėzdiška formuluotė.

Ir patys Kauno lėlininkai, dalyvaujantys šiame vaidinime, gali patvirtinti, kad kito tiek daug pastangų, nuodugnaus lėlininko profesijos išmanymo, tarpusavio susiklausymo reikalaujančio spektaklio jiems dar neteko vaidinti. Ir, manau, jie sutiks su teiginiu, kad tokio jų darbo rezultatas – nepalyginti aukštesnio lygio plastinis lėlių teatras, nei tas, kurį jiems teko kurti ligi šiol.

 

Gelbsti aktorių meistrystė

 

Tiems skaitytojams, kurie ištvėrė iki šios teksto vietos ir kurie mano, kad autorius dabar stengsis priešpastatys neva „teisingą“ spektaklį „Kelionė Saulės link“ ir neva „neteisingą” naujausią vaidinimą apie Skrudžą, teks nusivilti: šito čia nebus.

Taip, pastarasis spektaklis, kurį pagal Daivos Čepauskaitės pjesę sukūrė režisierius Arvydas Lebeliūnas, dailininkai Danielius Sodeika ir Sergėjus Bocullo, kompozitorius Jonas Sakalauskas, Kauno lėlių teatro meistrai lėlininkai ir aktoriai, nėra meno šedevras, jis netaps teatro etapiniu darbu ir ypatinga gaire teatro istorijoje. Pagrindinė spektaklio vertybė yra ypač meniškos „lėlės-manekenai” (pagarba dailininkui ir meistrams) ir tai, kaip giliai pasinėręs į personažą ir procesą, savąją Skrudžo lėlę valdo neprilygstamas šio darbo  meistras Saulius Bagaliūnas. Išradingai sumanyta pagrindinė spektaklio dekoracija – besisukinėjanti stebuklų spinta, kokybiška kinematografinio stiliaus muzika provokuoja įspūdingus vaizdinius ir užkrečiančias nuotaikas.

Dėl gausios vaizdų kaitos ir tos laisvos manieros, kuria aktoriai perteikia žiūrovams D.Čepauskaitės modifikuotą klasikinį Ch.Dikenso kalėdinį siužetą, ilgokas (pagal lėlių teatro standartus) spektaklis žiūrovams akivaizdžiai neprailgsta. Bet drauge neapleidžia jausmas, kad spektaklio kūrėjai, užčiuopę daugybę vaisingų atradimų ir perspektyvių galimybių, paprasčiausiai nesusiviliojo tikslu visa tai įgyvendinti iki galo, daug ką palikdami savieigai ir aktorių profesionalumui (pastarasis apskaičiavimas jų nenuvylė).

 

Lėlių dvasios ir „žaidybinis teatras“

 

Šiuolaikinis lėlių teatras apskritai ir Kauno valstybinis lėlių teatras konkrečiai išgyvena sunkų ir atsakingą laikotarpį. Visas kitas didysis „tikrasis” teatras džiaugsmingai murkdosi komercinio teatro triukuose, sėkmingai kratosi bet kokių visuomeninių (moralinės misijos, turiningumo, galiausiai – meniškumo) prievolių ir įsipareigojimų, o lėlių teatrams tenka dvigubas viso to krūvis – ir už save, ir už „kaimyną”. Lėlių teatrai yra vieninteliai, suvaidinantys per sezoną daugiau spektaklių, nei sezone yra dienų; tai vieninteliai teatrai, kurių spektaklius (kartais tuos pačius) dešimtmečiais lanko kelios kartos vaikų ir vaikaičių. Ir nuo šių kuklių teatriukų tiesiogiai priklauso, ar „tikrieji” teatrai ateityje turės žiūrovų.

Tuo pat metu lėlių teatrai yra nustumti į spaudos, kritikos ir politikų dėmesio marginalijas. Kauno valstybinis lėlių teatras yra vienintelis iš Lietuvos valstybinių teatrų, kuris, neturėdamas jokios sisteminės bazės ir sisteminio palaikymo, vien savo kukliomis jėgomis ir nežinia iš kur semiamais entuziazmo ištekliais reguliariai rengia solidžius  tarptautinius lėlių teatrų festivalius.

Tad belieka nusilenkti iki žemės Kauno lėlininkų profesionalumui ir darbštumui. Aktoriai Andrius Žiurauskas, Remigijus Endriukaitis ir Audronė Daugėlytė, „gyvai” (be lėlių valdymo) naujajame spektaklyje vaidinantys Angelus (taip Ch.Dickenso aprašytas Kalėdų dvasias transformavo D.Čepauskaitė), čia yra tiek pat „angeliški”, kiek jų buitiniai, pabrėžtinai neteatriniai drabužėliai. Bet jų metų nugludintas profesinis betarpiškumas ir organiškumas negali nepakerėti žiūrovų. Kartais iš jų lūpų išsprūsta viena kita provokuojanti „žaidybinio teatro” intonacija, bet iki visuotinio vaidybos azarto, „apžaidžiant” kiekvieną situaciją, žodį, ar daiktą, šiame spektaklyje nebuvo prieita. Aktoriai Indrė Taločkaitė ir Mindaugas Černiauskas čia taip pat yra tarsi jų valdomų „lėlių-manekenų” dvasios, įvairiu lygiu (kartais šiek tiek perdėm atsainiai) susiliejusios su savo lėlių personažais. Visi atlieka savo funkcijas, neperžengdami skonio ir sceniškumo rėmų, ir pasakojimo esmė žiūrovams lieka aiški. Vien už tai, kad nesusigundyta komercinio teatro išraiškos priemonėmis, kritiškai nusiteikusio žiūrovo sielą (ypač apsilankiusio su atžala) užplūsta dėkingumo banga.

Nors spaudoje ir buvo žadėta, kad naujausia Kauno lėlininkų premjera pasakos ne apie pinigus, o apie dvasinius žmonių turtus, publikos džiaugsmą žadina būtent filantropu tapusio Skrudžo gausių turtų dalybos, pavaizduotos šiame spektaklyje. Jeigu dėl to ateityje turėsime vienu kitu filantropu daugiau, visiems bus tik geriau.

Bet „išmaniojo teatro” „monų”,  kviečiančių Saulės link, teatro kūrėjams nedera užmiršti ir apleisti – nes žiūrovai,  kartą juos patyrę, neužmirš jų niekada.

 

Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo nuotraukos 

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*