DAIVA ČEPAUSKAITĖ APIE MENĄ, GYSLELES IR KITUS SANTYKIUS 8

Kalbino Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2013-03-20

Su poete, dramaturge ir aktore Daiva Čepauskaite kalbamės ta proga, kad nėra jokios konkrečios progos. Nėra ir puodelių, sklidinų juodos kavos su tirpstančiu cukrumi, nėra tiksinčio laikrodžio arba įjungto radijo, nė vieno miegančio šuns, įspėjimo nerūkyti ir sniego, įstrigusio batų pakulnėse. Juk sakau – kalbamės ir tiek.   

Daiva, norėčiau pradėti pokalbį nuo Charmso, kuris, vargšas, lyg ir netiktų šiai temai. Koks pats didžiausias absurdas, kada nors įvykęs tavo gyvenime?

Man visada sunku atsakyti į klausimą, koks didžiausias, mažiausias, linksmiausias, baisiausias, įsimintiniausias, svarbiausias, menkiausias ir t.t. Lig šiol nugyventas gyvenimas nėra baigtinis dydis, kad galėčiau viską pasverti ar išmatuoti. Tai yra kintantis procesas, tos svarstyklių lėkštės nuolat kilnojasi, ir vienoje, ir kitoje pusėje vis atsiranda naujų svarmenų, todėl, užfiksavusi kažką kaip didžiausią, turėčiau pripažinti, kad gyvenimas užstrigo, o gal net baigėsi. Didžiausi dalykai visada vyksta šiandien, nes tai, kuo gyveni dabar, ir yra labiausiai... Kadangi dar tebegyvenu kovo 11-osios įspūdžiais, tai šiųmečius įvykius irgi galiu įvardinti kaip vieną didžiausių absurdų. Daug žmonių, dalyvavusių eitynėse, kurioms nebuvo duotas leidimas Gedimino prospekte, tokio savo poelgio motyvu nurodo valdžios draudimą. „Neuždrausite mums švęsti...“ T.y. einame todėl, kad ten uždrausta eiti. Ir man tai atrodo absurdiška. Gal lietuviams reikėtų uždrausti dirbti, tada visi plušėtų, pasiraitoję rankoves, uždrausti mąstyti, tada pajudintų smegenis, uždrausti likti Lietuvoje, tada niekas nebeemigruotų? Gal tai sovietinio režimo padariniai, kai uždrausti dalykai patys savaime suvokiami kaip gėris, o tų draudimų nepaisymas atrodo kaip drąsos, pilietiškumo ar laisvės išraiška? Absurdas yra ir tai, kad pankos, čekučiai, šustauskai ar venckienės vadina save Lietuvos patriotais. Absurdas yra ir valdžios atstovų mekenimas. Vieni draudžia, kiti tapšnoja per petį ir nebežino, kaip čia ką bevadinti – patriotiškumu ar chamizmu, tautiniu jaunimu ar nacionalistais. Vadinkit, kaip norit, bet, kaip sako žydai – ožys dėl barzdos netampa rabinu. Ar tai didžiausias absurdas, kada nors įvykęs mano gyvenime? Be abejo, ne. O koks didžiausias, galbūt galėsiu atsakyti prie šv. Petro vartų.

Neseniai teko atlikti pratimą, skirtą nesąmoningai daromoms rašybos klaidoms atrasti: reikėjo neatitraukiant rankos rašyti apie mylimiausią Kauno vietą. Kokia pirmoji mintis šia tema šautų tau?

Apie mylimiausią Kauno vietą? Myliu santaką, mėgstu žiūrėti, kaip susitinka dvi didelės upės... Mėgstu Žaliakalnį su Pelėdų kalnu, apaugusį mielomis „lysvelėmis“ – Braškių, Serbentų, Vaisių, Vyšnių, Kriaušių, Aviečių, Putinų gatvelėmis. Visos jos turi saldžiarūgštį skonį pigaus vyno, kurį siurbčiodavom jaunystėje... O šiaip, žinoma, mano miestas yra ten, kur yra mano artimieji. Kur rytais uždedu ant pečių kuprinę savo pirmokei dukrai, kur vakarais užmiega tie, kurie man svarbūs, kuriems ir aš kažką reiškiu... Mano miestas ten, kur rytais garuoja mano puodelis kavos, kur džiūsta mano skalbiniai, kur mano zylės išnešioja iš peleninės mano nuorūkas... Bet aš čia turbūt labiau apie namus, ne apie miestą. Miestą ar vietovę kartais ir pati susikuriu. Pvz., neseniai rašiau „Makaronų operos“ libretą vaikams, tai kurį laiką linksmai pagyvenau Makaronų šaly, Spagečių apskrity, Lazanijos kaime, Al Kaponės gatvėje.

Kaip galėtumei paguosti tuos, kurie (galbūt netgi šiuo momentu) atsakinėja į interviu klausimus „rūgodami“  prastą kultūros padėtį ir apgailėtiną menininkų nustūmimą į visuomenės paraštes?

Niekas tų menininkų į visuomenės paraštes nenustūmė. Sąlygas kurti ir dirbti jie turi tokias pačias, kaip ir kiti mūsų visuomenės nariai. Niekad nesijaučiau ir nesijaučiu esanti visuomenės paraštėje. Ir kultūros padėtis nėra prasta. Kultūros finansavimas prastas, bet ne pati kultūra. Žinoma, valstybė galėtų darbais, o ne tuščiais lozungais įrodinėti, kad kultūra yra sritis, į kurią verta investuoti. Nes kultūringa visuomenė yra mažiau linkusi nusikalsti, gal net ir sirgti. Kultūringas žmogus nesės prie vairo girtas, nelėks per miestą 100 km per valandą greičiu, nepaliks gatvėje partrenkto vaiko, neduos į galvą ne taip pažiūrėjusiam... Ar nesutaupytų valstybė investuodama į kultūrą? Bet aš nesu kompetentinga svarstyti apie vyriausybės kultūros politiką, jos taktiką ir strategiją. Jei taip būtų, eičiau dirbti į Seimą. Bet to niekada nedarysiu, nes man labiau patinka tą kultūrą kurti kad ir nedideliais savo rašto darbais, nei užsiimti jos vadyba.

Ar tu lengvai randi kalbą su žmonėmis, kurie ne tik nemoka kurti meno, bet to meno visiškai ir nevartoja? Galbūt asmuo gali išaugti doru ir mielu padaru prie meno nė kiek neprisiliesdamas?

Jeigu galvosime apie meną plačiau ir pamėginsim įsivaizduoti, kad menas – ne vien dailė, teatras, muzika, literatūra ir kiti žmogaus kūriniai... Gamtą irgi galima suvokti kaip nuostabų Kūrėjo meno kūrinį. Tada kokia nors gūdaus kaimo bobulytė, telankiusi zuikių mokyklą, miško filharmoniją ir raudonus vakarus regėjusi horizonto ekrane, man atrodo nė kiek ne menkesnė už apsiskaičiusį miesto intelektualą, nuolat vartojantį meną. Bet ar galime teigti, kad ji niekad neprisilietė prie meno? Ji neprisilietė prie modernizmo, postmodernizmo, impresionizmo, abstrakcionizmo, futurizmo, dadaizmo ir visokių kitokių –izmų, bet ji užaugo apsupta grožio, kuris daro ne mažesnį poveikį. O juk menas tai irgi estetinė kategorija. Aš mielai su tokiu žmogum pasikalbėčiau ir net norėčiau labai daug ko jo paklausti.

Dar prieš griūvant politinei santvarkai, esi vaikščiojusi po Kauno medicinos klinikas, veikiausiai lankiusi lavonus ir kalusi mintinai visokiausių kaulelių ir gyslelių sandaras. Ar kažkaip pritaikai studijų metu įgytas žinias, žvilgsnį į žmogų ir jo ligą, dabar?

Tiesiogiai pritaikyti tų žinių neteko. Nesu išgydžiusi nė vieno žmogaus, nes niekad to nesiėmiau. Tada mes iš tiesų išmokome daug kaulelių ir gyslelių, bet žvelgti į žmogų mokaisi turbūt visą gyvenimą ir ne vien medicinos kontekste. Medicinos studijos man davė supratimą apie žmogaus kūną, jo fiziologiją ir išmokė žiūrėti į tai kaip į natūralų dalyką. Galbūt todėl gamta ar jos patologija man dabar nekelia neigiamų emocijų.

Kaip tu suvoki žodį „laisvė“? Ar Lietuvoje paprasta jaustis laisvam?

Nesuvokiu „laisvės“ kažkaip originaliai. Turbūt, kaip ir daugeliui, man laisvė yra teisė ir galimybė pasirinkti. Teisė ir galimybė reikšti mintis, kurti. Tikroji laisvė turbūt labiau yra vidinė, ne išorinė. Didžiausi cenzoriai, budeliai ir tironai turbūt gyvena mumyse pačiuose, ne aplinkoje. Dar pastebėjau, kad laisvės daugėja su amžiumi. Gal nedaugėja, bet tiesiog išmoksti ja naudotis. Jaunystėje, kai nežinai, ko nori, laisvė gali nunešti į aklavietes, o vėliau, kai žinai, kur eini, ji tampa tavo sąjungininke. Ar paprasta jaustis laisvam Lietuvoje? Nepaprasčiau ir nesudėtingiau negu bet kokioje kitoje normalioje šalyje. Baltarusijoje turbūt dar nepaprasčiau.

Nutolstant nuo socialinių dalykėlių, geriau papasakok, ką šiuo metu skaitai ir kokie didžiausi šiųmetiniai tavo knyginiai atradimai?

Šiuo metu skaitau visą Juozo Grušo kūrybą, nes tai susiję su vienu būsimu mano darbu. O šių metų įsimintiniausi? Jeigu skaičiuosiu nuo 2013 metų, tai nedaug ir teperskaičiau – Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“, Michailo Šiškino „Laiškų knyga“, Gintaro Bleizgio „Sodas“, Kęstučio Kasparavičiaus „Povandeninė istorija“, dar vis paskaitinėju rusų poetę Jekateriną Polianskają, nes kai kas pakišo idėją pabandyti išversti jos eilėraščių. Visas šias knygas galėčiau pavadinti įsimintiniausiomis.

Koks tavo santykis su kinu? Ar turi filmų, kurie po to dar ilgas savaites persekiotų ir neleistų ramiai miegoti?

Mano santykis su kinu labai geras. Kinas tiesiog yra mano svajonė! Tai reiškia, kad nuolat svajoju, kada galėsiu pažiūrėti įdomų filmą, nes neprisimenu, kada tai dariau. Kai nudirbu visus dienos darbus, jaučiu, kad labiau už kiną vis dėlto noriu miego. Užtat turiu neįgyvendintą svajonę – kada nors pažiūrėti visus gerus filmus, visus be išimties.

Kokia meno rūšis šiuo metu stipriausiai veikia tavo sąmonę?

Literatūra vis dėlto.

O kokie siužetai ir žanrai pastaruoju metu sukasi galvoje? Ar greitai sulauksime kokio nors naujo kūrinio?

Į šį klausimą šiek tiek atsakiau, minėdama, ką skaitau. Galvoju apie pjesę, kuri bus susijusi su Juozo Grušo kūryba. Kaip susijusi – prisilietusi, išplaukusi, susipynusi ar išvarvėjusi, – dar negaliu įvardinti, nes dar nežinau. Yra miglota idėja, kurios net pati sau nesu aiškiai suformulavusi. Galvoje toks idėjų rūkas, kuriame dar nesusikristalizavo įvardijami pavidalai. Kadangi dėl šio darbo neturiu terminuoto įsipareigojimo, tai kada jį realizuosiu, nežinau.

Kaip atrodo tavo rašymo įpročiai? Ir nuo ko paprastai prasideda pjesės rašymas (poeziją nutyliu sąmoningai)?

Kokių nors keistų įpročių neturiu. Įsijungiu kompiuterį ir rašau. O nuo ko visa tai prasideda? Įvairiai. Dažniausiai kuris nors režisierius sako:“ Parašyk mums pjesę apie...“ arba „Yra tokia pasaka, apsakymas, padaryk iš jo pjesę...“ Pakalbam, pasidalijam mintimis, įsivaizdavimais, pageidavimais, perskaitau vieną kitą knygą, reikalingą išsilavinimo spragoms užpildyti, tada sėdu ir dirbu. Kartais užsigeriu kava, kartais arbata... Mano dukra sako, koks neįdomus darbas rašyti, geriau jau šunims ėdalą pardavinėtum. O man labai įdomu. Galvoje gimsta žmonės, jų namai, galiu vaikščioti po jų kambarius, liesti jų daiktus, gimsta miestai su nepažįstamomis gatvėmis, ir tu nežinai, ką rasi, pasukęs už kampo... Gali bendrauti su išminčiais, vagimis, prostitutėmis, klausti jų ko tik nori, ir jie tau atsako...

Kaip manai, koks turėtų būti šiuolaikinio dramaturgo santykis su istorija?

Tikriausiai sąžiningas, atviras, jautrus, atsakingas. Ir kūrybingas. Juk dramaturgas nėra istorijos metraštininkas, jis visada kuria savo istoriją. Bet jei savai istorijai kurti jis naudoja konkrečius dokumentinius faktus kaip molį, tai turėtų žinoti, ką iš jo lipdo – ąsotį ar šikpuodį. Istorija yra mūsų visų, ne vien menininko nuosavybė, ir jis neturėtų su ja elgtis kaip su savo sapnais ar haliucinacijomis.

Ar pastebi, kokių temų labiausiai trūksta mūsų dramaturgijoje?

Manau, visokių temų trūksta. Trūksta pačios dramaturgijos. Iš esmės tėra pavieniai dramaturgai, kurie kažin ar užpildo sąvoką „mūsų dramaturgija“.

Na, ir pabaigai – ar yra toks klausimas, kurio tau niekada niekas nepateikia, bet pati mielai į jį atsakytumei?

Niekada niekas neklausia, ar dar kada parašysiu eilėraštį. Mielai atsakau – nežinau.

 

Zenono Baltrušio nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*