Meno kuratorystė: tarp kūrinio, menininko ir žiūrovo 0

Kalbino Rūta Šetikaitė
www.kamane.lt, 2013-06-29

Tekstai apie parodas, pritraukiančias meno profesionalus ir mėgėjus, mus paprastai pasitinka kiekviename „rimtesniame“ kultūros leidinyje. Tačiau parodų organizavimo virtuvė dažnai lieka nepaliesta tema. Šįkart atkreipiame dėmesį į meno kuratorystę: kokia kuratoriaus, atrenkančio menininkus, pristatysimus auditorijai, darbo esmė? Kalbiname Nacionalinės dailės galerijos kuratorę Dovilę Tumpytę ir Šiuolaikinio meno centro atstovą Valentiną Klimašauską.

Pirmiausia – kaip savais žodžiais apibūdintumėte meno kuratoriaus darbą? 

Dovilė Tumpytė: Meno kuratoriaus darbas susijęs su įvairiais gebėjimais ir išmanymu ne vienoje srityje:  pradedant meno ir parodų istorijos, dabartinio vietinio ir tarptautinio meno procesų, filosofijos ir kitų disciplinų žiniomis, šiuolaikinės minties ar idėjų cirkuliacijos, jų kaitos, virsmų meno diskurse išmanymu ir pan. Šis darbas yra tiriamasis ir kūrybinis – susijęs su stebėjimu, analize, atranka ir gebėjimu artikuliuoti idėjas bei suteikti joms formą vienokiu ar kitokiu pavidalu (parodos, renginio, įvykio, teksto ir kt., išrandant ir naujus formatus), kuris taptų įdomus ar prasmingas tiek profesionaliai meno bendruomenei, tiek platesniam žiūrovų ratui ar bent tam tikrai jų daliai. Kuratoriaus darbe reikalingi ir vadybiniai bei komunikacijos gebėjimai.

Valentinas Klimašauskas: Kuratorius (lotyniškai curare reiškia „rūpintis“) yra tas, kuris rūpinasi ir kuriam rūpi. Paprastai kuratoriui rūpi, kaip organizuoti žiūrovo ir kūrinio susitikimus.

Kaip atsidūrėte šioje srityje?

D. T.: Kuravimas dar menotyros studijų laikais Vilniaus dailės akademijoje atrodė įdomi veikla, kuri leidžia būti šiuolaikinių meno procesų dalimi – ne tik juos stebėti, vertinti, bet ir kurti:  išryškinti (aktualizuoti) tam tikras idėjas, reiškinius, menininkus ir meno kūrinius, ieškoti sau (ir kitiems) įdomių aspektų, per kuriuos galima analizuoti, suprasti ir kurti dalykus šiandien.

V. K.: Tikriausiai kažkas rūpėjo, dabar jau sunku atsiminti kas. Gal, pvz., rūpėjo pokalbiai su menininkais arba mano nekompetencijos ribos, nes iki šiol šis darbas kelia daug iššūkių ir verčia keistis.

Ar įmanoma išskirti kriterijus, kuriais vadovaujantis konkretūs menininkai pasirenkami parodai / pristatymui? 

D. T.: Menininkų pasirinkimas priklauso nuo parodos ar projekto konceptualaus sumanymo, temos arba idėjos. Kūryba pirmiausia turi būti įdomi ir vertinga pati savaime platesniame meno kontekste ir esminiais aspektais sietis su parodos sumanymu. O parodos ar projektai gali turėti skirtingą pobūdį, tikslus bei mastelį – tai taip pat lemia meno kūrinių pasirinkimą.

V. K.: Jei galvotume, kad draugystė ar skirtingos idėjos, situacijos, vaizduotė ir, savaime suprantama,  žmonės generuoja tikrovę ir jos reprezentacijos būdus, gautume labai daug skirtingų atsakymų apie tai, kaip kūriniai tampa projekto dalimi arba projektai tampa kūrinių dalimi.

Kiek parodų paprastai kuruojate per vienerius metus?

D. T.: Dažniausiai per metus tenka kuruoti vieną arba du projektus ir kelis koordinuoti.

V. K.: „Mano mėgstamiausias skaičius yra daug“, – sako Woody Allenas, tačiau meno pasaulyje, ypatingai po Douglaso Hueblerio pareiškimo, kad „pasaulis yra pilnas daugiau ar mažiau įdomių objektų ir aš nenoriu jų dar pridėti“, galioja ir „mažiau yra daugiau“ dėsnis. Viena kuratoriaus darbo užduočių yra ir naujos parodos formuluotės paieška, todėl veikiant tokiu principu ne viskas iš karto gali būti atpažinta kaip paroda, tad faktologinis parodų skaičiavimas, manau, nėra svarbus.

Ar autoriaus vardo garsumas turi įtakos būtent jo pasirinkimui? Ar dažnai tenka rizikuoti ir auditorijos „teismui“ pateikti visiškai naują, negirdėtą kūrėją?

D. T.: Po kiekvienu garsiu menininko vardu slepiasi labai daug: ištisa jo kūryba, tos kūrybos kritiškas (į)vertinimas, reikšmė meno raidoje ir t. t. Garsaus menininko kūrybos pristatymas nebūna atsitiktinis ar nepamatuotas. Neabejotinai meno laukas visuomet nori išplėsti savo ribas atrandant dar plačiau nežinomus kūrėjus – kylančius šiuolaikinio meno scenoje, arba žvalgantis atgal į meno istoriją ją permąstant ir iškeliant iki dabartinio momento nepakankamai įvertintus menininkus, kurių kūryba, pvz., platesnei publikai nebuvo žinoma arba jai nebuvo skirta pakankamai dėmesio savo laiku. Tokiu būdu plečiamos kultūros pažinimo ir suvokimo ribos, atrandami arba išryškinami nauji, įvairesni jos sluoksniai ir paralelės. Visuomet yra įdomu visuomenei pristatyti naują, dar ne itin žinomą kūrėją.

V. K.: Didžioji auditorijos dalis nėra girdėjusi apie daugelį menininkų, todėl rizika, kaip ir saugumas, yra reliatyvūs dalykai. Sekant ta pačia logika, galima labai rizikuoti rodant itin žinomo ir pripažinto menininko kūrinius. Labiausiai tikėtina, kad meno auditorijai labiausiai patinka atpažįstamumo ir naujumo „miksas“, bet, kad tai įgyvendintumei, turi lygiuotis į auditoriją, o tai irgi pavojinga, ne?

Pakalbėkime apie auditoriją. Ar mąstote apie ją atrinkdami autorius? O gal pats autorius formuoja publiką?

D. T.: Apie parodų lankytojus yra galvojama visuomet. Manau, kad parodos publiką lemia tiek menininkai, kurių kūryba rodoma, tiek pačios parodos sumanymas ir tai, kaip jis yra iškomunikuojamas visuomenei, o taip pat ir institucija, kuri pristato parodą, atlieka savo vaidmenį. Skirtingų parodų atvejais vienas ar kitas faktorius arba jų kombinacija nulemia, kokia publika yra pritraukiama. Nacionalinės dailės galerijos parodos dažniausiai yra skirtos plačiai publikai, įskaitant ir profesionalią meno bendruomenę. Todėl stengiamasi išlaikyti intelektualų lygį, kuris būtų įdomus ir suprantamas abiem grupėms. Meno pažinimas vyksta ne tik tiesiogiai patiriant meno kūrinius: parodose yra pasitelkiami tekstai, atskleidžiantys arba padedantys geriau suprasti parodos sumanymą ir pačius kūrinius, atkreipiant dėmesį, kas juose yra svarbu iš menotyros ar kitų perspektyvų, organizuojamos ekskursijos ir kūrybinės dirbtuvės, kiti edukaciniai užsiėmimai, kuriuose žiūrovas / dalyvis gali atrasti dar kitokį santykį su menu. Visi šie dalykai taip pat prisideda prie parodų publikos formavimo ir, sėkmės atveju, toji publika nebūna vienkartinė.

 

V. K.: Auditorija, kaip kontekstas, kuria kitus kontekstus panašiai, kaip diskursas kuria savo tvarką, o kalba – kalbą. Tačiau pokalbio galimybė tarp kūrinio, menininko ir žiūrovo (vardiju šias tris aktyvias roles abėcėlės, ne svarbumo, tvarka) visada išlieka ir ji yra tikriausiai svarbiausias akstinas kurti parodas.

Galima teigti, kad meno kuratorystė savotiškai veikia ir patį kultūrinį kontekstą, formuoja skonį. Ką apie tai manote?

D. T.: Kuratorius pasiūlo tam tikrą būdą žiūrėti į meno kūrinius, meno lauke vykstančius procesus bei iškelia įvairias šiame lauke dominuojančias idėjas. Tai – žvilgsnio krypties ir kitokių patirčių žiūrovui, kurias jis galėtų patirti santykyje su menu, pasiūlymas. Sutikčiau su tuo, kad kuratorius nurodo kryptis, kuriomis menas gali būti suvokiamas, o kartu prisideda prie meno procesų ir galvojimo apie meną skatinimo kartu su kitais meno lauko dalyviais, pirmiausia – menininkais.

V. K.: Voltaire‘ui skonis buvo mąstymo požymis, tačiau kai kažkoks skonis įsitvirtina, jis tampa nemąstymo požymiu. Visada galime įsivaizduoti pasaulį, kuriame vienintelė malonumo forma yra naujumas, tačiau apsidairę aplink, to nepastebėsime. Gyvename laikais, kai laikas ir erdvė bei požiūris į juos yra daugialypis ir kintantis, todėl ir susitikimai tarp kūrinio ir žiūrovo galimi organizuojant juos iš įvairiausio erdvės, laiko ar diskurso taško. Šioje vietoje ir reikalingas kuratorius, kad parūpintų minėtiems susitikimams sąlygas ar transporto priemones, kad ir kokios abstrakčios, poetiškos ar pretenzingos jos kartais beatrodytų.

 

 

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*