Literatūra

Važiuojame senu traukiniu, klibančiais langais, per Ukrainos gyvenvietes ir tyvuliuojančius vandenis, o vėjas sunkiasi pro viršutinį langelį atnešdamas aitrų tepalų kvapą. Tuo metu tai atrodo atskira literatūra, netrukdomas įvykis, tad pokalbiui apie kūrybą su poete, dviejų knygų autore ir aktyvia literatūros lauko dalyve Aušra Kaziliūnaite susitinkame jau nusitrepsėjusios kelionės dulkes, savo kasdieninėje erdvėje – prie kompiuterio ekrano.                                                        

Kelionėje mačiau tave turėjusią dailią užrašų knygelę gelsvais lapais, į kurią kelis vakarus rašei dienos įspūdžius. Kokią prasmę tau turi toks įvykių dokumentavimas?

Na, tai yra mano bergždžios pastangos rašyti atsiminimus ir pamėginti juos paversti savotiška saugykla, kuria aš galėčiau išsaugoti takus į praeitį. Bėgant metams, mane vis labiau baugina toks įvairiausių gyvenimo detalių pamiršimas. Kartais geriau atsimenu, kas buvo knygose, o ne pačios gyvenime ir tai kelia nerimą. Tačiau kiek dėl to bedūsaučiau, man niekada nepavyksta nuosekliai rašyti dienoraščio.

Kodėl?

Veikiausiai dėl to, kad anksčiau mėgindavau užrašyti „kaip buvo iš tikrųjų“. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad kiek besistengtum sugriebti už uodegos tą „iš tikrųjų“, vis tiek jauti begalinį dirbtinumą. Tad mano dienoraščiui skirto sąsiuvinio įrašų skaičius per metus niekada neviršydavo trijų-keturių įrašų. Bet koks plokščias realybės pateikimas, mano manymu, viską smarkiai iškreipia. 

Galbūt eilėraščiai galėtų būti alternatyva dienoraščiui?

Eilėraščiai niekada nepretenduoja į plokščią fakto tiesą, netgi priešingai – jie liaujasi būti eilėraščiais, jei tampa faktine tiesa. Poezija gimsta ir miršta daugiaprasmiškume. Bet menas, tuo pat metu atliepdamas tai, kas įvyksta su tavimi, steigia ir naują pasaulį. Tad jeigu nori prisiminti kažką po daugelio metų, nemanau, kad eilėraštis tau visuomet padės tą padaryti, nes jis gyvena pats sau. Ir byloja savo paties pasaulį. Pati ne kartą perskaičiusi seniau rašytus eilėraščius neprisimenu, kodėl juos parašiau, nors pamenu, kad tuo metu mane lydėjo stiprūs išgyvenimai. Eilėraščiai kitaip nei dienoraščiai negali ekshumuoti praeities, nes jų pasaulis amžinas ir belaikis.

Tiesiog sunku tapatintis su bet kokiu savo tekstu?

Veikiausiai. Jie tekantis vanduo, kuris niekada nestovi vietoje, kaip ir aš. Bet kartu mes tekame tik akimirksnį. Tekstai visuomet susvetimėja, tačiau svarbu ir ką tu rašai. Norėdamas išsaugoti faktų seką dienoraštyje, turi atrasti santykį, kuriame būtų palaikomas ryšys su išore ir tuo pat metu tai nebūtų plokščia ir neįdomu. Mano bandymai atsimuša į pastangą išsaugoti subjektyvumą nepaverčiant savęs veikėju. Kitu atveju tu kursi fikcinę realybę. Tai užburtas ratas, iš kurio sunku rasti išėjimą, aklavietė, kurioje mirksintis išėjimo ženklas gali nieko nereikšti, nes, galbūt, kitokios realybės nei fikcinė ir negalima užfiksuoti sekant fragmentine fakto tiesa. Tik ši dienoraštiška fikcija, pretenduojanti į tiesą, su pastarąja gali palaikyti kur kas mažiau intymų santykį nei, tarkim, poezija.

Kokia aplinka tau reikalinga, kad galėtum jaustis kūrybiškai aktyvi?

Šįryt sugalvojau mintį: nėra to gero, kas neišeina į maistą (nusikvatoja). Ši sentencija daugiaprasmė: viską, kas geriausia šiame pasaulyje, tu anksčiau ar vėliau suėdi.

Kad būtumei kūrybiškai aktyvus ir laimingas, reikia nuolatinio vartojimo, kuris ir susideda iš viso to, ką į save įtrauki, kas pakeičia tavo mąstymą ir praturtina. Man būtina nuolat patirti ką nors naujo, susidurti su naujais iššūkiais, o tuo pat metu turėti laiko atsitraukimui, viso to apdorojimui ir suvirškinimui. Tas atsitraukimas nėra vienatvė, o tokia stadija, kai grįžti į savo įprastą aplinką, bendrauji su tau jaukiais žmonėmis, gyveni be papildomų pavojų ar iššūkių. O nauji potyriai bei iššūkiai gali slypėti tiesiog už minties gatvės kampo žmogaus galvoje. Tikrieji nuotykiai čia ir prasideda.

Ar ekonominės sąlygos yra susijusios su menininko produktyvumu, jo kuriamo meno kokybe? Sakoma, kad genialus menas dažnai atsiranda skurde...

Ekonominės sąlygos įtakos turi, bet sunku pasakyti kokiam konkrečiai žmogui skurdas ar turtai padėjo ar trukdė kurti. Pati niekada netroškau gyventi skurde. Klausimas, ar nors vienas menininkas to labai norėjo? Nesimaudau turtuose, gyvenu gana kukliai – studentiškai. Po mokyklos įstojau į istorijos bakalaurą, po to į religijos studijų magistrą, dabar – į filosofijos doktorantūrą. Tarp studijų niekada neturėjau tarpo, o nuolat dirbti nesiryžau, nes maniau, kad tai gali trukdyti studijoms bei kūrybai. Kol kas man dar neteko dirbti pastovaus „sėdimo“ darbo. Bet bijau, kad anksčiau ar vėliau tai teks daryti, nes nei iš poezijos, nei iš kultūrinės spaudos publikacijų išsilaikyti Lietuvoje neįmanoma. Šią veiklą net patys kultūrinių leidinių redaktoriai vertina kaip turinčių kitą pragyvenimo šaltinį žmonių laisvalaikio užsiėmimą. Už kelias savaites rašytą tekstą numetę varganus 50–70 Lt, iš kurių valstybė dar atskaičiuoja mokesčius, jaučiasi buvę ypatingai dosnūs. Ar tokiomis sąlygomis galime kalbėti apie profesionalią kultūros kritiką ar grožinę kūrybą – atviras klausimas. Faktas, kad intelektualinis darbas Lietuvoje vis dar nėra vertinamas.

O žmogaus materializmas gali trukdyti kurti?

Kas yra didesniame pavojuje tapti materialistu: tas, kuris neturi pinigų, ar tas, kuris turi? Manau, kad menininko nereikėtų priešinti materialistui. Geras menininkas gali būti ir materialistas, ir nematerialistas. Mes tiesiog pasirenkame tam tikrą vertinimo modelį, pagal kurį norime užsikelti ant mazochistinio pjedestalo kūrėją ir džiaugtis, kad tas ir tas menininkas toks vargšiukas. Tikiu, kad kūrėjui svarbu ne mirti, o gyventi dėl savo kūrybos.

Būdama jauna jau turi solidų simbolinį kapitalą. Ar titulai ir įvertinimai tavęs neglumina? Ką apskritai tau reiškia įvertinimai ir vis aukštesni kartelės pakėlimai?

Kuo toliau, tuo dažniau mąstau apie tai, kad nesijaučiu verta savo pasiekimų ar man rodomo dėmesio. Kita vertus, Lietuvos intelektualiniame kontekste, kuriame kartelė nuleista gerokai žemiau, nes intelektualų daug mažiau, tokie žmonės, mąstantys, kad yra neverti daugelio dalykų, juos gauna, nes kažkam juos tiesiog reikia gauti.

Ar gyvenimas mažoje šalyje, su mažu skaitytojų ir intelektualų skaičiumi, tau neatrodo nykokas?

Na, taip, gyvendamas mažoje šalyje esi mažiau skaitomas nei didelėje. Tačiau man visada vidiniai iššūkiai buvo svarbesni nei išoriniai. Vienus gali patenkinti gyvendama Lietuvoje, kitiems reikia platesnio konteksto. Palaikau žmones, iškeliaujančius į megapolius. Svarbu, kad jaučiantys stoką ieškotų jos užpildymo, neužsisklęstų tarp keturių sienų. Žmogaus gyvenimas trumpas ir atidėlioti bei išsisukinėti prieš save ir kitus nėra laiko. Tad jei kažką nori atrasti, turi dėti visas reikiamas pastangas. Visgi, mano manymu, emigracija iš mažesnės šalies į didesnę pati savaime nieko nereiškia. Gyvendamas kunkuliuote kunkuliuojančiame megapolyje žmogus kultūriškai gali būti skurdesnis už paties mažiausio miestuko gyventoją.

Kaip manai, ar rašytojas turi būti pilietiškai aktyvus?

Manau, kad rašytojas neturi būti perdėtai socialiai angažuotas, nes tada jo kūryba tampa viso labo politine programa. Tačiau neturi būti ir visiškai atsiribojęs nuo to, kas vyksta, kad neužsisklęstų ir netaptų nejautrus visuomenei ir galiausiai sau pačiam, kaip visuomenės daliai. Manau, kad jautrumas ir yra pagrindinė menininko savybė. Taigi reikėtų atrasti aukso viduriuką, kad pavyktų jį išsaugoti.

Kokie šiuolaikinės literatūros diskurse vykstantis dalykai tau atrodo reikalaujantys maišto?

Jei iš tiesų kam nors norisi maištauti, reikėtų susivienyti prieš knygų leidimo tendencijas. Atkreipti dėmesį ir į knygų platinimo problemą, kuri aktuali Lietuvoje. Daugelis leidėjų yra visiškai priklausomi nuo knygų platintojų, o jos platinamos prastai, keliamos didelės kainos ir didžioji skaitytojų dalis tiesiog negali tų knygų įpirkti.

Pačiai teko susidurti su neteisybe norint išleisti savo trečiąją poezijos knygą. Labai sunku rasti leidėją, nes, leidžiant knygą, pusę jos sumos turi finansuoti leidykla – kitą skirti kultūros ministerija. Tai dažniausiai leidėjams neatsiperka, tad jie nenori turėti jokių reikalų su poezija, tuo labiau lietuviška. Šiuo atveju kapitalizmas visiškai įsibrauna į kultūrą: jeigu neparašysi eilėraščio, kurį visi masiškai pirks (ar tai įmanoma?), tau bus parodytos durys.

O ką manai apie elektronines knygas?

Manau, kad jos turėtų toliau plisti, jeigu tik biuriokratiniai bebrai joms neužstatys užtvankų.

Pati sutiktum išleisti elektroninę knygą?

Pasvarstyčiau, nes Lietuvoje dar nedidelė žmonių dalis naudojasi elektroninėmis skaityklėmis. Galbūt didesnė žmonių dalis vis dar skaito popierinius variantus. Taip pat juk ir bibliotekose daug knygų perskaitoma.

Ar seki literatūros naujienas, naujus debiutus ir knygų pasirodymus?

Paskutiniu metu buvau užsiėmusi savo gyvenimo gyvenimu, baigiau magistro studijas – taigi teko minimaliai susidurti su naujais vardais, bet ne todėl, kad būčiau jiems abejinga.

O ar apskritai svarbu sekti naujienas, skaityti kultūrinę spaudą, gal geriau savo brangų laiką skirti laiko patikrintoms knygoms?

Laiko patikrinti tekstai yra mėgstančių apsidrausti žmonių priėjimo prie kultūros būdas. Rinkdamasis laiko patikrintą vardą, tu jau gali įsivaizduoti, ką gausi, kad tai vis tiek nebus visiškas šlamštas. Žymiai didesnė tikimybė, kad iššvaistysi laiką, yra skaitant naujų vardų tekstus. Visgi smagu surizikuoti ir atrasti naujus autorius. Mėgstu paskaityti jaunųjų poetų tekstus.

Ar galima tapti geru rašytojus pradėjus labai vėlai?

Manau, kad visko gali būti. Man imponuoja rašytojai, pradėję savo karjerą vyresniame amžiuje.

O mane atvirkščiai...

Na, iš jaunesnių visada vertinau Arthurą Rimbaud. O šiaip man labai patinka Miloradas Pavičius, Jorge Luisas Borgesas, Jose Saramago – jie visi savo geriausius kūrinius parašė būdami vyresnio amžiaus.

Skirtingų amžių žmonės turi skirtingas patirtis. Kai esi paauglys, tavo emocijos virte verda, ir jeigu tau pavyktų tuo metu jau būti suvaldžius formą ir stilių – šitas chaosas ir virtinė išgyvenimų būtų unikali patirtis. Lygiai taip pat ir apie vyresnio žmogaus įžvalgas ir patirtis. Didesnė tikimybė, kad, kai rašytojas visą gyvenimą rašo pagautas įkvėpimo, tai ir jo tekstų forma ištobulėja, jam lengviau pasakyti tai, ką nori. Kai turinys ir forma susitinka šioje stebuklingoje kvintensencijoje, mes ir turime šedevrą. Būna atvejų, kai žmogus labai talentingas, turi gerų idėjų ir jam net nereikia to nuzulinto stiliaus, nes jo tekstai vis tiek bus reikšmingi. Amžius rašytojui taip pat ne visada gali dovanoti šedevrą, nes bėgant metams žmonės tampa mažiau aistringi, mažiau užsidegę.

Kalbi apie šedevrus. Ko reikia tekstui, kad jis, tavo supratimu, taptų šedevru?

Kiekvienam susidūrimas su šedevru yra subjektyvus ir unikalus. Įvyksta panaši cheminė reakcija kaip ir įsimylint. Pamatai viršelį – jis tau patinka arba ne – pavartai puslapius... (juokiasi)

Pavyzdžiui, „Chazarų žodynas“ man yra visiškas šedevras. Galbūt gyvenimo aplinkybės prie to prisidėjo, nes tuo metu atlikau muziejininkystės praktiką Lenkijoje, Punsko miestelyje. Gyvenau vaiduokliškame, tuščiame bendrabutyje, kuris stovėjo ant ežero, į kurį anksčiau buvo metamos atliekos iš skerdyklos, kranto. Dieną padėdavau restauruoti įvairius daiktus ir ieškoti naujų eksponatų, o vakare grįždavau atgal į tą pastatą ir vienui viena skaitydavau įsitaisiusi ant plačios palangės. Kartais pakėlusi akis nuo knygos ilgai žiūrėdavau į ežerą.

Esi užsiminusi, kad niekada neredaguoji savo eilėraščių, kodėl?

Manau, kad tuomet, kai eilėraštis atsiranda tavo galvoje, jis priklauso momentiniam pasauliui ir yra paženklintas emocijų. Kai kita nuotaika ir kitu pasauliu savo galvoje prieini prie jo ir perrašai, jaučiasi dirbtinumas. Prirašytas gabalas yra kaip prilopytas. Pirminis tekstas teka energetiškai bei fonetiškai ir yra svarbesnis už antrinius bandymus jį redaguoti. Taigi taisau savo eilėraščius tik minimaliai: pakeisdama galūnes, sukeisdama žodžius vietomis. Man svarbi forma, tačiau pagrindiniame dėmesio centre – kuo maksimalesnė tuo metu buvusios jausenos išraiška, turinys.