Dvi tapytojos, pasirinkusios liniją 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2013-12-05

Apie 1999 metus, kai pirmą kartą Kauno dailininkų sąjungos galerijoje susipažinau su tapytojomis Aiste Juškevičiūte ir Ramune Staškevičiūte, jos jau buvo prieš gerą dešimtmetį baigusios studijas Vilniaus dailės akademijoje ir sugrįžusios dirbti į Kauną (Kauno dailės gimnazija): produktyviai eksponavosi grupinėse parodose, buvo surengusios ir personalinių parodų. Tuo metu (1998-2000 metais) tarp jaunų menininkų, dirbusių Kaune pedagoginį darbą, buvo susiklosčiusi tradicija kasmet susiburti ir surengti dailininkų-pedagogų parodas – abi menininkės jose dalyvaudavo kasmet.

Tokios ekspozicijos, pavadintos „Van pedagogai“, „Apie žmogų“ ir pan., žvelgiant iš laiko distancijos buvo drąsios ir žavios savo maksimalizmu – dailininkai neslėpdavo savo „antros“ profesijos, o ja pasiremdami net organizuodavo parodas. Panašiu metu (2001 metais) su kolege atrinkinėdamos Kauno jaunųjų menininkų darbus parodai Vilniuje, pamatėme „iš arčiau“ ir dar daugiau Aistės ir Ramunės kūrinių dirbtuvėse, kalbėjomės apie pasirinktą kitokią dailės stilistiką (įsispraudusią tarp tuo metu įprastos Kauno ekspresionizmo mokyklos) ir mokslo studijas.

Praėjus geram dešimtmečiui ir vis sekant abiejų dailininkių kūrybą, galime peržiūrėti, kiek iš maksimalistinės jaunystės kūrybos užmačių išsirutuliojo naujų užduočių ir sumanymų: rudenį Kaune veikė abiejų menininkių bendra paroda iš ciklo „Duetai“ (galerija „Aukso pjūvis“). Iš paskutiniųjų kūrinių matyti, kad autorėms įvairialypiai meninės raiškos būdai, saviraiškos problemos vis dar išlieka kertiniais kūrybos pamatais. 

Štai Aistės darbų junginys – šeši tapybos darbai ir medinis plokščias objektas – aprėpiamas vienu nepertraukiamu žvilgsniu. Medinis objektas, imituojantis reljefinį paveikslą, yra tarsi aiškinamasis raštas ar plakatas, pasitinkantis dar nieko nenutuokiantį žiūrovą. Jis  slepia gerokai daugiau sluoksnių (medžiaginių ir metaforiškų) nei tapyba ir yra per daug užkoduotas, laiptuotas ir sudėstytas kaip slaptas, ne visiems prieinamas labirintas, kad taptų plakatu. Šis objektas-paveikslas kaip ir tapybos kūriniai pavadintas skaičiais, kurie kreipia mus abstrakcijos suvokimo link, kai nereikėtų plėstis į asociacijas, pasiduoti atpažinimo džiaugsmui ar ieškoti naratyvinių vingrybių.

Tačiau tiek tapyboje, tiek mediniame objekte išplėtota geometrinių figūrų grupė intuityviai veda mus prie figūratyvumo reikšmių. Tarsi semiotikai, peržiūrėję visus „susijusius“ ar „nederančius“ kodus – laiptinių užuominas, stačių ar lygiagrečių, labirinto principu išvedžiotų linijų rinkinį bei pasirinktą švelnų banguotą potėpį, t.y. koncentraciją tarp kietų elementų ir minkšto fono – galime pamažu konstatuoti bendras šių paveikslų prasmes.

Vien tik dėl to, kad plastiškas darbų fonas ryškiai atsidengia šalia stabilios geometrijos, neužtenka jo įvardinti tik kaip „minkšto“. Tam per plati jo spalvų paletė: jis vienur beveik juodas, mėlynas, melsvas, tonuotas su pilku, gelsvu, kitur rusvas, rudas, ochros spalvos ir išblukęs lyg praplautas smėlis. Fone (kaip ir visame paveiksle) nėra grynų raudonos, geltonos ar pamaišytų ryškių žalių, oranžinės, violetinės atspalvių. Be tam tikrų atspalvių rinkinio, čia bene svarbiausias teptuko „kelias“ arba linijos kitimas. Vienintelėje paveikslo vietoje – fone – galime pamatyti atsiradusias apvalumo, o ne kampuotos linijos užuomazgas. Čia kaupiasi šiek tiek ekspresijos (pavieniai potėpiai) ir kauburių, sūkurių, bangelių imitacijos (didesni plotai), kurie į atskiras erdves skaido zonas, leidžia joms skilti, vystytis ir tapti pasirinktos gamtos fragmentais. Taigi, pridėję melsvų-rusvų spalvų paletę prie potėpiais nutapyto fono (daugiau tradiciškai suprantamų tapybos potėpių ir nebus), galime kalbėti apie gamtos įsivaizdavimą. 

Aišku, gamta čia įsisąmoninta ne kaip vešlios žalumos ar gyvūnijos karalystė, o kaip pusiau negyvų elementų paviršius: akmens, uolienos ženklas, smėlio ir vandens sintezė, neutralios tamsumos įsivaizdavimas ar žvelgimas begalybėn, kai nematyti nei horizonto linijos, nei aiškių spalvų, nusakančių baigtinę seką.

Kodėl iš fono subtilybių vis dėlto išsišifruoja gamtos improvizacijos? Galbūt dėl to aiškaus kontrastavimo su viršutiniame sluoksnyje atsiradusia „sukultūrinta“ tiesia, stora ar gremėzdiška linija, kurioje nebegalime rasti pagrindinės tapybos priemonės – teptuko, o visur įžvelgiame tik matematikos instrumentus. Tokios linijos struktūra net kilpas paverčia kvadratais, o jų lygiagretės formuoja šachmatinius raštus, „lygtis“, persisukimus stačiu kampu. Ir kaip čia neprisiminsi optinio meno (mokslo) užmačių, paklaidinančių žvilgsnį laiptų spiralėje arba nuvedančių gilyn į nebaigto labirinto centrą. Tokia linija nieko bendra neturi su gamtos elementais, jai sukurti reikalingi ne potėpiai, o prieštaringai tapyboje vertinami tiesut tiesutėliai brūkšniai, brėžiami ne ekspresyviai, o logiškai apgalvojant, ranka vedžiojant kruopščiai nužymėtas atkarpas, tiesiąsias... Todėl tapyti ne tik teptuku, bet ir liniuote, norint ne tik išryškinti dichotomijas (natūra vs kultūra), bet ir jas sugretinti, dailininkei rizikuojant būti „nesuprastai“ dėl tokios tapybinės erezijos.

Išties šis sugretinimas labai trapus, sunku jį tiksliai įvardyti. Jis netgi nelygus savo kategorijomis: vis dėlto visos geometrinės, tiesios ir kampuotos linijos kyla iš tos pačios gamtos (fono). Ne tik vienodi atspalviai nurodo bendrą šaltinį, bet ir grafiškas linijų pobūdis, jų ritmika, lėtas pasikartojimas ir „rutuliojimasis“ tolyn kaip užkoduotas raštas teigia apie nenugalimą ryšį tarp gyvos ir negyvos aplinkos, tarp gilaus ir seklaus, tarp čia ir ten. Ir tas ryšys Aistės tapyboje atsiranda ne įvaldžius naujus plastikos metodus, bet pasilikus ties neišsprendžiamų dalykų įvairove, ją pripažįstant ir įvertinant.

Ramunė Staškevičiūtė taip pat imasi globalių užduočių, būdingų eksperimentinės dvasios meistrams. Nors save pristato kaip tapybos srities menininkę, bet dažnai mintis realizuoja ir grafikos darbais. Paskutinysis jos darbų ciklas „Iš šeimyninio albumo“ – 18 tušinuku ant popieriaus sukurtų piešinių. Tai „perpieštos“ senovinės asmeninės ar niekam nežinomų žmonių fotografijos.

Iškart atrodo, kad tokie dailininkės kūriniai kalbą pakreips į istoriškumą ir privataus vs viešo sociumo klausimus. Tą formaliai išreiškia ir kūrybinės priemonės – tušinukas, popierius – elementari materija, tinkanti užrašams, kuria dėstomos nuoseklios ar pabiros užplūdusios mintys, trumputės žymės, nuorodos, tam, kad neužsimirštų svarbios detalės, įdomesnė istorija ar net pamokantis nutikimas. Bet visus kūrinius atrandame ne privačioje užrašų knygutėje, o viešai sukabintus, tarsi atvirus esė stiliumi „prirašytus“ lapus. Autorė ir pati teigia: „Norėjau pakartoti jų [žmonių] atvaizdus pasitelkusi piešinį, kuris leido man išryškinti kai kurias užtemusias ar neaiškias nuotraukos vietas bei panaikinti tas detales, kurios pabrėžė portretuojamojo asmeniškumą. Mane labiau domino bendražmogiškas nuotraukų turinys.“ Fotografijoje (sename blunkančiame šaltinyje) ieškodama „bendražmogiškų“ savybių ir jų perteikimo būdų, dailininkė pasiremia grafikos sprendimais.

Kantriai perbrūkšniuodama tamsų, pasislėpusį po XX a. laiko sluoksniais foną ir portretuojamus asmenis, autorė sugeba „tais pačiais“ brūkšniais ir atskleisti, ir uždengti.  T.y. kai kurias neaiškias aplinkos detales, panirusias į išplaukusį foną, ji išryškina, o, pvz., vaizduoti žmonių akis – atsisako; autorė tai aiškina taip: „Jos [akys] skendi šešėliuose ir slepia konkrečių žmonių asmenybę.“

Vadinasi, galime apžiūrinėti visas dekoracijas (audeklu pridengta nevienalytė siena, ornamentais išdrožinėta prabangi kėdė, staltiese užtiestas stalas su rašymo reikmenimis), šventinius apdarus (kostiumai, suknelės, skrybėlaitės, baltos kojinės ir marškiniai) ir reikiamus atributus, papuošalus, regalijas (Pirmosios Komunijos žvakės, pabanguotos šukuosenos, gintariniai karoliai, įžiūrimas netgi vestuvinis žiedas ant piršto), bet ne akis...

Toks begalinis detalių perviršis, leidžiantis praleisti pro akis patį portretuojamojo žvilgsnį, yra kuriamas ne tik dėl etikos reprezentavimo, istorijos rekonstrukcijos ir pan. Taip sukuriami ne objektai, o – situacijos. Bendros, visiems atpažįstamos situacijos kartojasi kaip žmogaus augimo, raidos ir gyvenimo pabaigos fazės. Viduramžių grafikos iliustracijos tarsi perpasakodavo Biblijos vaizdinius, o čia autorė moderniai kuria situacijų, būdingų praėjusiam amžiui, istoriją. Todėl reikalingos tokios „smulkmenos“ kaip mažaūgės merginos pasilypėjimas ant storos knygos, vyriškio rankoje susuktas laikraštis, dviejų draugių ką tik į rankas paimta nusmailinta plunksna atsakymui rašyti ir pan. 

Ramunė savo darbais nori nesuvienodinti, bet suvienyti šiuos visus nepažįstamus, skirtingų kartų, regionų, klasių ir pozicijų asmenis šešėliuodama jų veidus, akis, ypač kurdama jų panašią žiūrėjimo, matymo iliuziją. Neatrasdami žvilgsnio, jo nukreipimo perspektyvų, mes optiškai tamsesnėse ertmėse įsivaizduojame savo (autorės?) akis ir taip patys dalyvaujame darbų cikle, pabaigdami tą ar kitą situaciją, įsivaizduojame, kaip baigiasi fotosesija, kaip iš sakralios ar šventinės būsenos pamažu grįžtama prie kasdienybės darbų.

Kurdamos atvirus, diskursą keliančius kūrinius abi dailininkės, atrodo, žino gausybę specifinių dailės paslapčių, kai svarbus tampa ir probleminis naratyvas, ir ribas trinančios meninės raiškos bandymai. Bet abi turi ir savo įpročių, iš kurių lengva nustatyti autorės vardą: kurdamos naujus darbus, jos liniją paverčia svarbiausia veikėja (protagoniste), kurios monotonija perauga į daugialypę ritmiką.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*