JAM PATINKA, KĄ RAŠO HAMLETAS 0

Kalbino Viktorija Ivanova
www.kamane.lt, 2013-04-03

Dailininkas Antanas Dubra, šiemet kartu su Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriumi Šarūnu Dateniu apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi Jaunojo menininko kategorijoje už spektaklio vaikams „Gaidelis pinigautojas“ sukūrimą Menų spaustuvėje. Vos prieš kelias savaites Antanas, atėjęs į premjerą Nacionaliniame dramos teatre, žvalgėsi, kokios į spektaklį rinksis žvaigždės, o visai netrukus, to paties teatro foje jau jis yra fotografuojamas žurnalistų, jo lakonišką padėkos kalbą transliuoja Nacionalinė televizija. Didžiuojas draugai ir giminės.

Antanas, sutaręs, kad vienas į kitą kreipsimės „tu“, sako, jog kūrybinio kelio...

...pradžia galima įvardyti tą metą, kuomet dar keturmetis eidavau su mama parsivesti brolio iš dailės būrelio moksleivių rūmuose. Mokytoja kartą pasakė: „Tai kam jūs jį tampot, palikit čia“. Nuo tada ir paišau. Vilniaus dailės akademijoje baigiau grafikos specialybę, o dabar, be įvairių projektų, dėstau piešimą darželinukams, jaunimui ir suaugusiems. Kadangi pats dėmesį išlaikau kaip darželinukas, maždaug 30 min., man visai patinka dirbti su vaikais, gerai sekasi, pasikraunu gerų emocijų, geriau pažįstu vaikų psichologiją. Statant spektaklius jiems, galiu remtis šiokia tokia patirtimi.

Kokį pats atsimeni teatrą, matytą vaikystėje? Kuo, Tavo nuomone, yra ypatingas spektaklių vaikams kūrimas?

Vaikystėje mane teatre gąsdindavo lėlės didelėmis akimis kaip iš siaubo filmų, atvėpusiais žandikauliais, aktoriai infantiliom intonacijom... Tačiau tai vis tiek būdavo šventė – eiti į teatrą. Vėliau mus nusivesdavo ir į restoraną „MacDonald‘s“ arba į „Nykštuko“ kavinę: rankena buvo plaštakos formos. 

O spektaklių vaikams kūrimas, manau, nelabai skiriasi nuo spektaklių kūrimo suaugusiems. Tai tik erdvės ar medijos klausimas. Rodos, ir A.Čekuolis per laidą „Laba diena, Lietuva“ pasakė, kad vaikams rašyti reikia taip pat, kaip suaugusiems, tik geriau. Nežinau, ar pats sugalvojo, bet frazė – teisinga.

Kalbėdamas apie savo pirmąjį spektaklį „Gaidelis pinigautojas“, kurtą Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ programoje, prieš premjerą sakei, kad „šitame [spektaklyje] nėra kaip susimauti, manau, mums pavyks pasiekti, ką užsibrėžėme“. Ar nominacija ir gautas Auksinis scenos kryžius irgi tilpo į užsibrėžtus rėmus? Ar šitaip jau viršijote savo lūkesčius?

Aš taip sakiau? Turbūt turėjau omenyje, kad spektaklio formatas yra lankstus, jį net būtų galima pavadinti neįpareigojančiu. Spektaklis turi tam tikrus rėmus, bet juose yra daug laisvės improvizacijai, ką abu su Šarunu ir veikiame.

O dėl kryžiaus – tikrai to neįsivaizdavau. Ir „Gaidelis pinigautojas“ juk mūsų pirmas spektaklis, kuriame dabar gal ir daug ką kitaip daryčiau... Apskritai, rodant tą spektaklį Menų spaustuvėje, o ypač prieš jį kuriant, net nežinojau, kas tie Auksiniai scenos kryžiai, kad yra kažkokia komisija, kad būna kažkokios nominacijos, laimėjimai... Esu juk iš visai kitos operos atėjęs. Faina, kad pastebėjo. Ir kad laimėjom faina. Aš gal ne tiek suprantu tą Kryžiaus reikšmę, bet mano tėvai, pavyzdžiui, labai džiaugias. Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš nesidžiaugiu – džiaugiuos. Tik tas skambesys – Auksinis scenos kryžius – labai rimtas. Gal nėra visa tai taip rimta, kaip rimtai skamba. Tau taip neatrodo? Dabar tik įvedinėja mane įvairūs žmonės į teatro kontekstą, Šarūnas, va, kiti vis į spektaklius nusiveda, parekomenduoja ką nors, su daug teatro žmonių susipažinau.

Ir kaip Tave priima tie teatro žmonės, kaip pats juos matai? Kaip reaguoja kolegos dailininkai, vizualių menų atstovai į Tavo posūkį scenos link?

Teatro žmonės yra tokie... kitokie. Na, taip, visi yra kitokie – skiriasi tiek reklamoje dirbantys žmonės nuo graffiti piešiančių žmonių, tiek grafikai nuo skulptorių... Bet teatro žmonės – visai atskira sfera, jie turi savų, ypatingai išskirtinių niuansų.  Kadangi jie dirba grupėmis, teatre yra ryškesni vidiniai teatralų pasauliai. Jie tarpusavy diskutuoja, pykstasi, apkalbinėja, giria vienas kitą, dažnai remia vienas kitą. Teatras remia savo aktorius, darbuotojus, kitas teatras – savo, kiti pykstas savo teatre su kitais darbuotojais... Piešiančių žmonių tarpe dirbama individualiai – darbas „paleidžiamas“ į viešą erdvę ir grįžtamasis ryšys kūrėjus pasiekia kažkaip per aplinkui, netiesiogiai. O teatre ateina žmonės ir iškart vertina, jauti vietoje. Tai man naujovė. Ir šiaip, esu nepratęs to paties dalyko kartot daug kartų, kaip daroma teatre, spektakliuose, net jei improvizuojant.

O kolegos dailininkai gerai reaguoja. Daugelis mano draugų irgi labai „šokinėja“ visose medijose, todėl mano „posūkis“ nebuvo kažkoks labai netikėtas ar šokiruojantis. Juolab, kad šiais metais nemažai buvo vizualių menų atstovų teatre – kad ir toje pačioje Menų spaustuvėje atsiradęs „Atviro rato“ ir „Pet punk‘ų“ spektaklis „Tėčio pasaka“. O ir Gintaras Makarevičius juk ne scenografiją baigęs... Tiesą sakant, man atrodo, kad nereikia taip griežtai klasifikuoti – kuris dailininkas kuria plakatus, kuris scenografiją, kuris ir pats spektaklyje paišo ar kitaip veikia... Žmonės save išreiškia skirtingomis priemonėmis ir skirtingose sferose.

Ar pats lig tol, kol Šarūnas pakvietė pamėginti kartu kurti, esi mąstęs apie tokią galimybę – kurti scenografiją ar net ir spektaklį?

Lig tol irgi galvojau apie scenografijos kūrimą. Žavėjausi kino dailininkais, tarkim Weso Andersono stilistika. Be to, aš ir kai kurie mano kolegos mėgstame dirbti su animacija, o ją kuriant, taip pat būna scenų, kur turi sukurti realią scenografiją, tai šiokios tokios praktikos turiu.

Kaip tik neseniai kartu su keliais bendraminčiais pristatėte Žygimanto (MC Messiah) Kudirkos video klipą „Nelieskit mėlynojo gaublio“, kurioje irgi naudojote stop-kadro animaciją...

Taip, labai džiaugiuosi dėl šio projekto ir dėl to, kad su jo komanda vyksime į Vokietiją, Oberhauseno trumpametražių filmų festivalį, kuris yra geriausiųjų penketuke. Gavome labai didelį finansavimą – 130 eurų penkių žmonių kelionei.

Kaip Tau – susijusiam su animacija, pačiam tuo užsiimančiam – patiko Iljos Bereznicko, Vaido Lekavičiaus ir Aido Giniočio paruošta animacija Teatro dienos šventės ceremonijai?

Kaip per tokį trumpą laiką paruoštas, rezultatas atrodo tikrai gerai. Žinoma, daugelio juokų nesupratau, jie skirti daugiau vidiniam teatralų kontingentui. Tačiau, manau, kad buvo galima likti daugiau „Gustavo enciklopedijos“ stiliuke, nepereiti į tą „snarskišką“ šaržo stilių. Kai kurie momentai rodėsi jau šiek tiek ir įžeidžiantys. Bet gal teatre priimta taip pasišaipyti – visi juokėsi, ir, net jei pačiam rodės, kad gal kiek perlenkta ir pasišaipymas įgyja piktumo, vis tik net Bagdonas sakė, kad jam viskas patiko. Tai gal aš tiesiog nesuprantu.

„Gaidelis pinigautojas“ buvo pirmas tavo darbas teatro scenoje, bet kitą teatro sezoną jau ruošiesi dar bent vienai premjerai – spektaklio vaikams pagal Milošo Macoureko pasakas pastatymui Vilniaus teatre „Lėlė“ – papasakok plačiau apie inspiracijas?

Milošo Macoureko pasakas ekranizuoti, iliustruoti ar kažkaip kitaip panaudoti kūryboje norėjosi visąlaik, tik nebuvo kilusi konkreti mintis, kaip, kokia forma... Tos pasakos yra labai vizualios, veikėjai be galo įdomūs: Macourekas turi čekiškos estetikos suvokimą, panašų į Švankmajerio – personažai buitiškai brutalūs, tačiau per labai gero humoro prizmę. Spektaklį kursime kartu su Miku Žukausku, kino režisieriumi. Jau seniai norėjome kurti kartu ir rezultatas turėtų būti tikrai įdomus, ypač turint omenyje, kad abu esame ne iš teatro pasaulio.

 Jau dabar ilgai nešiojamės šią mintį, ją vystome, tai tarsi savotiškas mūsų kūdikėlis. Su Šarūnu spektaklio pristatymą turėjome paruošti gana greitai, neturėjome daug laiko apsvarstymams, o Macoureko atveju turime beveik pusmetį – galime apgalvoti kiekvieną detalę. Tiesą sakant, tai yra dar vienas iš man sunkiai suprantamų dalykų teatre – metai, pusę metų iki finišo. Mano terminai dažniausiai būna „rytoj“ arba „po mėnesio“, o teatre ir kine, kai tai vyksta tokiais laiko tarpais... neįprasta.

Kokį įsivaizduoji savo idealų žiūrovą?

Man nelabai svarbu – kuo skirtingesni žiūrovai, tuo geriau. Gal tik norėtųs, kad nesistengtų per daug kritikuot iš anksto, dabar esu – nors ne toks jau jaunas, bet kūrybos vystymosi stadijoj. Keičiu kūrybos sferas, eksperimentuoju skirtinguose žanruose, ieškau savo stiliaus... kol kas visiškai neįsivaizduoju, kas bus finale. Gal išvis nuspręsiu, kad esu žiauriai geras bulvių kepėjas bei tą ir darysiu. Arba išleisiu kulinarijos knygą, kas dabar populiaru.

Šiaip dabar norisi daugiau daryt ir mažiau galvot, kokiam tu kontekste. Ir negalvot apie kažkokį pripažinimą, net jei apie tai vis tiek kiekvienas galvoja. Jei kuri, meluotum, jei sakytum, kad kuri tik sau – jei nebūtų grįžtamojo ryšio, gal nieko per daug ir nedarytum.

Kas tave įkvepia? Kaip vyksta Tavo kūrybinis procesas – spektaklio, piešinio kūrimo, kitais atvejais?

Manau, kaip ir daugelis, įkvėpimo semiuosi ir iš aplinkos – vieni gal iš gamtos, o mane įkvepia aplinkiniai žmonės, kurie labai daug kuria, dainuoja, paišo, režisuoja... Ir įvairūs visuomenės veikėjai su savo pasisakymais ir kvietimais įvairioms „kolaboracijoms“... O įkvepiančių žymių kūrėjų irgi daug, visų neišvardinsiu – tarp jų ir rašytojas Arto Paasilinna, kino kūrėjas Larsas von Trieras, Wesas Andersonas, Harmony Korine, Davidas Srigley, Lucianas Froidas... Dar įkvepia visokie kvaili youtube‘o video ir tai, ką rašo Hamletas.

O procesas... Matau daug skirtingų vaizdų, bandau supiešt į popieriaus lapą viską, kas šauna į galvą. Stengiuosi nupiešti tai, ko niekad nesugalvočiau. Ir tuomet iš tokio „lašinio gabalo“ bandau ištraukt geresnes vieteles. Kartoju šitą procesą, kol su kiekvienu kartu matosi vis ryškesnis ir grynesnis vaizdas.

Net jei nevadini savęs – kažkodėl – jaunu žmogum, kaip vertini tokio – jauno, pradedančiojo kūrėjo situaciją šiandien Lietuvoje?

Pagrindinis sunkumas, žinoma, būtų pinigai – tenka griebtis nemažai komercinių darbų, kad užsidirbtum. Tokių darbų užsakovai dažnai nebūna itin meniški žmonės, eksperimentams jie nebūtinai geranoriškai nusiteikę. Tačiau, būna ir labai meniškų: kartą vieno rusų tautybės Lietuvos piliečio namuose turėjau nupiešti raudoną Ferrari, o į sieną jau buvo inkrustuotos lempos.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*