KAROLIS VAIVADA: „TURIU VIDINĮ NORĄ SUKURTI STRUKTŪRĄ, KURI DARYTŲ POVEIKĮ“ 0
Karolis Vaivada yra jaunas menininkas, vos prieš metus baigęs tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjęs nuo kūrybinių ieškojimų tradicinėje tapyboje, ilgainiui Karolis susidomėjo spalvos fizikinėmis savybėmis bei optika. Jis ėmė kurti objektus ir instaliacijas, kuriose esminis vaidmuo tenka šviesai ir jos atspindžiams.
K. Vaivados kūryboje labai svarbus ryšys tarp žiūrovo ir kūrinio: keičiantis žiūrovo žiūros taškui, keičiasi ir paties kūrinio struktūra. Per žiūrovo ir kūrinio santykį skleidžiasi interaktyvus K. Vaivados kūrybos matmuo.
Menininkas atsiriboja nuo socialinių temų, savo kūriniais jis nesistengia perteikti konkretaus pasakojimo, atvirkščiai – autorius siekia abstraktumo. K. Vaivados kūriniuose svarbiausias yra žiūrovo fizinis patyrimas. Apie kūrybos pradžią, šviesos meną, atspindžius jame bei artimiausius kūrybos planus, kalbamės su Karoliu Vaivada.
– Papasakok, kada ir kaip susidomėjai menais? Kažkas pastūmėjo ar poreikis kurti atėjo „iš vidaus“?
– Kai man buvo maždaug treji metai, tėtis pradėjo mokyti piešti pastele, lieti akvarelę. Prisikaupė daug piešinių ir, kai sulaukiau ketverių, tėtis sugalvojo parodoje šalia savo fotografijų eksponuoti ir mano darbus. Praktiškai nuo tada ir pradėjo formuotis rimtesnis požiūris į kūrybą ir menus. Nuo to laiko jau niekada nebepaleidau iš galvos minčių apie piešimą. Penktoje klasėje įstojau į Kauno dailės gimnaziją, o baigęs mokyklą – į Vilniaus dailės akademiją.
– Pernai baigei tapybos magistro studijas. Kokie dėstytojai tau buvo reikšmingi? Kodėl?
– Ričardas Nemeikšis davė visus tapybos pagrindus. Taip pat dėstė tokie menininkai kaip Arvydas Šaltenis, Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas ir menotyrininkas Viktoras Liutkus (teorinio darbo vadovas). Jie, žinoma, daugiau ar mažiau prisidėjo prie mano meninio tobulėjimo, tačiau didžiausią įtaką padarė Kostas Bogdanas, su kuriuo dirbome ketverius (dvejus bakalauro ir dvejus magistro studijų) metus. Jis daugiausia ir suformavo mano meninę pasaulėžiūrą. Dar vienas svarbus žmogus, prisidėjęs prie mano kūrybos formavimosi, yra Vladimiras Tarasovas. Tai pasaulinio garso džiazo muzikantas, būgnininkas, perkusininkas. V. Tarasovas – menininkas, kuriantis garso ir šviesos instaliacijas, performansus, etc.
– Jau kurį laiką kūrybos procesuose intensyviai domiesi šviesos savybėmis ir jos sąveika su materija. Šiuo metu tai yra ir pagrindinė tavo kūrybos raiškos priemonė. Kada pradėjai eksperimentuoti su šviesa?
– Šviesa ir šviesos menu susidomėjau trečiame bakalauro kurse. Akademijoje šios pakraipos niekas neplėtojo. Tai buvo nauja sfera ir patiems dėstytojams, todėl reikėjo ieškoti išorinės pagalbos. Tuomet su K. Bogdanu pakvietėme minėtą V. Tarasovą mus konsultuoti. Jis patarinėjo ne tik techniniais klausimais, bet ir padrąsino, kai buvo kilusi dilema, kuriuo kūrybos keliu pasukti...
– Tai V. Tarasovas buvo tas žmogus, kuris nulėmė tavo kūrybos pobūdį?
– Manau, kad taip. Sunku pasakyti, kaip viskas būtų susiklostę be jo pagalbos, bet tikrai būtų buvę sunkiau.
– Ką išbandei iki tol, kol pradėjai kūryboje naudoti gryną šviesą?
– Dar mokykloje tapydamas realistine maniera, pradėjau domėtis spalvomis, spalvotyra. Tyrinėjau, iš ko susidaro spalvos, atradau spalvų spektrą. Remdamasis tokiais tyrinėjimais susidariau asmeninę paletę: tapydamas naudojau raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią, o žemės spalvas (ochrą, rudą) – atmečiau. Antrame ir trečiame kurse itin aktyviai ieškojau individualios raiškos. Labai daug eksperimentavau. Bandžiau tapyti ir ekspresionistine maniera, ir abstrakčia. Tuo metu domėjausi ir kūriau spalvinio lauko tapybą. Tada dar nebuvau visai atmetęs naratyvo kūrinyje, tad buvo ir darbų, paremtų socialinėmis bei istorinėmis temomis.
Tiesiog tai buvo etapas, kai žaidžiau įvairiausiomis priemonėmis ir temomis. Norėjosi kuo daugiau išbandyti. Iš dalies tie ieškojimai ir atvedė prie grynos šviesos naudojimo kūryboje. Kita vertus, atspindžiai mano kūryboje atsirado gana atsitiktinai. Pavasarį eidamas gatve pamačiau nuo grindinio atsispindinčią šviesą, tuomet ir kilo mintis, kad galbūt galėčiau šviesos atspindžius panaudoti kūrybos procese.
– Šviesa – tavo kūrinių esmė?
– Šviesa pati savaime neturi jokio apčiuopiamo pavidalo, formą įgauna tik atsimušusi į paviršių arba ji yra regima kaip šviesą spinduliuojantis objektas. Aš dirbu su įvairiais paviršiais, bandydamas išgauti ir sufokusuoti šviesą, kad ji įgautų norimą formą. Ją naudoju kaip priemonę įvairioms idėjoms išreikšti ir įvairiems efektams pasiekti. Tam, kad galėčiau pasitelkti šviesą, sukuriu įrenginius, objektus ar prietaisus, kurie ją suvaldo. Taip atsiranda objektai, kurie patys tarsi yra kūrinys, tačiau tokias konstrukcijas naudoju tik kaip pagalbinę priemonę. Pagrindinis dėmesys sutelktas į pačią šviesą, į šviesos išraišką, jos simbolines prasmes.
– Tavo objektuose svarbi ne tik šviesa ir jos atspindžiai, bet ir žiūrovo pozicija kūrinio atžvilgiu. Kodėl šis ryšys tarp žiūrovo ir kūrinio tau yra toks svarbus?
– Pavyzdžiui, objektą „Persekiojantys atspindžiai“ sukonstravau nukreipdamas keturias lempas į poliruotos skardos lakštą. Lakšte atsispindinti šviesa priklauso nuo žiūrėjimo vietos: judant žmogui atspindys tarsi jį persekioja, tarsi juda kartu su juo, todėl ne tik pati šviesa ir jos atspindžiai yra svarbūs, bet ir santykis tarp žiūrovo ir kūrinio. Nuo žiūrovo pozicijos daug kas priklauso.
– Koks tavo kūrybos tikslas?
– Turiu vidinį norą sukurti struktūrą, kuri darytų tam tikrą poveikį.
– Tavo kūriniai – abstraktūs. Neretai abstrakčiame mene tik kūrinio pavadinimas nurodo į tam tikrą siužetą, tačiau tavo kūrinių pavadinimai taip pat neutralūs.
– Kadangi siekiu atsiriboti nuo konkretaus turinio, nuo bet kokio naratyvo, todėl sąmoningai mano kūrinių pavadinimai yra abstraktūs ir nutolę nuo konkretybės. Dažnai kūriniai ką nors vaizduoja, turi kokį nors socialinį ar kitokį kontekstą, nagrinėja aiškias problemas. Savo kūryboje siekiu atsiriboti nuo panašių dalykų.
– Tavo kūryba yraminimalistinė ir meditatyvi. Ar šie kūrybos bruožai atspindi ir tavo asmenybės bruožus bei gyvenimo būdą?
– Taip. Nuo to nepabėgsi. Mano kūryba susijusi su mano asmenybės bruožais ir iš dalies atspindi mano gyvenimo būdą. Pastebiu, kad gyvenimas ima veikti kūrybą, o kūryba – gyvenimą. Gyvenimo būdas daro įtaką kūrinių pobūdžiui. Bet ne tik. Noriu sukurti abstraktumo kraštutinumą. Bandau peržengti pačios abstrakcijos slenkstį. Keliu klausimą, kas gali būti abstrakčiau už juodą kvadratą drobėje? Šis ir panašūs klausimai ir atvedė mane prie tokio kūrybos pobūdžio. Siekiu abstrakcijos ir atsisakau bet kokio konkretumo, o kai operuoju tam tikra tuštuma, tada ir pats gyvenimas tarsi darosi abstraktus...
– Kas yra tavo kūrybos šaltiniai?
– Kūrybinės idėjos ateina atsitiktinai. Jos gimsta tiesiog iš nieko, iš kasdienio santykio su aplinka.
– Ar turi mėgstamą menininką (-ę)? Kokių menininkų kūryba žaviesi? Kodėl?
– Ieškant individualios raiškos ir eksperimentuojant įvairiomis priemonėmis, menininkai darė stiprią įtaką. Iš pradžių imponavo Jacksono Pollocko kūryba, vėliau – Damieno Hirsto, Jeffrey Koonso. Kai pradėjau domėtis šviesa, atradau Daną Flaviną, Jamesą Turrellį ir daugybę kitų, kurie vienaip ar kitaip naudoja šviesą. Dauguma jų pasitelkia dirbtinę šviesą, įvairias lempas. Vieni jų šviesą naudoja konceptualiu pagrindu, pavyzdžiui, Jenny Holzer, kuri kuria idėjomis paremtus socialinės tematikos kūrinius. Kiti menininkai labiau akcentuoja perceptualų šviesos poveikį žiūrovui, jos keliamus potyrius. Tarkim, Olafuras Eliassonas Tate modernaus meno muziejuje Londone sukūrė instaliaciją, kurioje iš daugelio lempučių buvo suformuotas šviesos diskas (tarsi saulės imitacija), o aplink erdvėje tvyrojo dulksna (The Weather project, 2003 m. – Aut. past.). Šioje instaliacijoje buvo pasitelkti atmosferos reiškiniai, kuriuos žmogus patiria fiziškai.
Domėdamasis ir sekdamas pasaulinio garso menininkų kūryba, ieškau savo išraiškos būdų. Labiau jais remiuosi teoriškai. Nagrinėju, kuo jie pagrindžia savo kūrybą, ko jie ja siekia. Tai analizuodamas kažkiek pritaikau ir savo kūryboje.
– Esi atrinktas į Kauno bienalės parodą „Jaunųjų menininkų projektai“. Kaip reagavai, kai sužinojai šią naujieną?
– Kai perskaičiau ateinančios Kauno bienalės koncepciją, man nekilo jokių abejonių, kad privalau pateikti paraišką. Šios parodos idėja 100 proc. atitinka mano kūrybines idėjas, todėl konkursas tikrai labai mane sudomino. Aplikavau į bendrą konkursinę Kauno bienalės programą. Tiesą sakant, visiškai nesitikėjau, kad pavyks į ją patekti. Buvau pakviestas į jaunųjų menininkų projektus. Apsidžiaugiau.
– Gal gali trumpai papasakoti, kokią idėją pristatysi Kauno bienalėje?
– Kauno bienalėje pristatysiu instaliaciją „Suvokimo kompozicijos“, kurią sudarys trys dalys: šviesos kompozicija, tamsos kompozicija ir garso kompozicija. Pirmą kartą savo kūryboje naudosiu garsą. Garso kompozicija skleis labai žemo ir labai aukšto dažnio garsus, kurie yra ribiniai, bet dar žmogaus girdimumo diapazone. Šis darbas bus apie suvokimo ribas. Beje, sukurti garso kompoziciją man talkins jaunesnysis brolis Rolandas Vaivada.
– Trys raktiniai žodžiai, taikliausiai apibūdinantys tavo kūrybą.
– Šviesa, abstraktumas ir pajauta.
