DEVINTOJI BANGA 2

Milda Kiaušaitė
www.kamane.lt, 2012-11-06
Kauno nacionalinio dramos teatro archyvo (fotografas – Donatas Stankevičius) nuotraukos

Maištas mirė – išsisklaidė pilkų veidų ir dar pilkesnių namų gatvėse, asimiliavosi su pilkais dūmais kylančiais pilkais kaminais, iškrito pilku lietumi į dar pilkesnes balas, prarijančias pilkumą ir ją atspindinčias tūkstančius kartų, nupilkavo pilkais bėgiais ir nusviro kampučiais pilkų šypsenų, nuskardėjo pilku juoku ir atsikvėpė pilku atodūsiu. Pakibo saldžiai marguojančiuose socialiniuose tinkluose, baikščiai pasislėpė už įvairiausių „eventų“ ir „happeningų“, apsireiškė poroje „performansų“, pasirašė po viena kita virtualia peticija ir išgelbėjo trisdešimt Afrikos vaikų trisdešimt kartų paspausdamas „like“. Dar kartą pilkai atsidūsėjo, išgėrė nuo pilko lietaus papilkavusią kavą, į pilką kilimėlį nusivalė pilkas kojas ir išėjo pilkomis gatvėmis. Ieškojo teatro.

Lėtai, įsikibęs turėklų, svirduliavo aukštyn pilkais laiptas, keliskart suklupo, tačiau nesustojo – jei būtų pasidavęs, kas gi kitas „apmaištautų“ jo mirtį?.. Surado sceną. Šioji buvo nedidelė, tamsi, ir tuščia. Maištas pasipurtė, iš plaukų pažiro pilki pelenai. Mintys tapo lengvesnės. Prisėdo scenos vidury ir pirštu lyg besvorius ėmėsi ratu stumdyti akmenis. Parimo prie sienos. Šioji buvo nuobodi. Ėmėsi piešti. Piešė „Pepsi“ ir „McDonalds“, mat jam tai atrodė juokinga. Prisėdo patamsiuose laukti. Režisieriaus, scenografo, aktorių. Atėjo premjera.

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus manifestacija „Gelbėkime meilę“ – maištas prieš greito vartojimo visuomenę, siekį visko pagriebti kuo daugiau, skubiau, ir lygiai taip pat skubiai atsikratyti, sunaudoti. Tai pasipriešinimas pasirinkimui iš visų galimų santykių būti „be“, atsisakyti kito ir sykiu atsisakyti savęs, kol galiausiai paviršutiniškumu persmelktame pasaulyje teliks kaukti sulaukėję šunys, mat žmogaus siela nebesugebės skaudėti taip, kad kauktų. Žmogiškumas nėra būtis sau, o atsivėrimas ir priklausymas. Žmogiškumas – tai meilė.

Santykis su ja yra neišvengiamas. Gali atsisakyti meilės, jos geisti ar ilgėtis, paniekinti meilę, neigti meilę, tolti nuo jos, būti be meilės – tačiau visuomet egzistuoja tam tikras ryšys, priartėjimas ar atostūmis. Nuo jos prasideda kiekvienas maištas ir manifestas, jie kyla pristigus prasmės, pasigedus tiesos, pritrūkus būties, nes būti reiškia mylėti.

„Gelbėkime meilę“ – paskutinysis A. Jankevičiaus trilogijos pagal kanadiečių rašytojo Daniel Denis kūrybą režisuotas spektaklis (2009 m. –  „Dir diro daina“ („Paskutinė Diuranų daina“) bei 2010 m. – „Akmenų pelenai“). Ne tik prisirišimas prie vieno autoriaus, bet ir ryškus bei nesunkiai atpažįstamas autorinis braižas A. Jankevičių daro vienu iš įdomiausių Kauno dramos teatre kuriančių jaunų režisierių. Jo spektakliai niūrūs, intensyvūs, kunkuliuojantys emocijomis, reikalaujantys. Ne tik iš aktorių, bet ir iš žiūrovų.

Jei Larsas von Trieras statydamas „Dogvilį“ išdrįso į filmavimo aikštelę įsileisti teatrą, A. Jankevičius ryžtasi į teatrą įsileisti literatūrinį pasakotoją. Dar daugiau, juo tampa 246 mistinėje saloje gyvenantys šunys (VDU Vaidybos pirmakursiai studentai), stebintys ir įkūnijantys devynių jos gyventojų istorijas. Bemaž nėra dekoracijų, tik akmenų ratu aptvertas žvyras ir kreida apipaišyta mūrinė siena. Aktoriai niekuo nesiskiria nuo kasdieną gatvėse matomų jaunuolių mėlynais džinsais, veidus paslėpusių po juodais gobtuvais, nes, pasak režisieriaus, „partizaninis spektaklis prasideda nuo siūlelės“. Kampe – netikėtai teatro užkulsiuose atrasti darbininkai, kurie, pasirodo, dar ir puikūs muzikantai.

Devyniais salos gyventojais, devyniomis kenčiančiomis sielomis tampa aktoriai Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas. Nereikia kostiumų, teatrinio grimo, maištaujantis teatras nusimeta aikčiojimus ir baltai išpudruotus perukus bei veidus. Užtenka ant kaklo pasikabinti peilį ir A. Kleinas akimirksniu tampa motina, kurios širdis tuščia, tad ji gebanti mylėti tik protu, G. Aničaitė užsideda akinius nuo saulės ir tampa devyniolikmečiu jaunuoliu, netyčiniu žmogžudžiu. Nesikeičia aktoriai, šukuosenos, dekoracijos, tik mažos smulkmenos ir nuolat kartojamos personažų dosjė padeda nesusipainioti, nepasiklysti vis greičiau besivejančiose istorijose, vis stipriau besipainiojančiame žmogiškų ryšių, troškimų, vienatvės kamuolyje. Tačiau sėdėdamas salės tamsoje tiki viskuo, ką regi, tarsi paniręs į gerą romaną seki vis mitriau besisukančią vyksmo eigą, persikeli kitur, ir atrodymas tampa nebesvarbus, nes kuri drauge su režisieriumi, aktoriais; nebūtina pažinti veikėjų veidus, nes gali užčiuopti jų dvasią.

G. Aničaitė ir A. Kleinas meistriškai pakelia ir perteikia didžiulį emocinį krūvį, kibirkščiuojantį lyg prieš pat stiprią elektromagnetinę iškrovą. G. Aničaitės personažai vyriškesni, tamsesni, dramatiškesni, tačiau per intensyvumą supanašėję, tuo tarpu A. Kleino veikėjai švelnesni, trapesni, moteriškesni, tačiau ir įvairiapusiškesni. Štai prieš akis kvailai stypinėja aktorius su rožiniu plastikiniu maišeliu ant galvos, o juoktis nesinori. Todėl, kad juo tiki.  Kaip ir tada, kai Roberto Zemeckio filme „Prarastasis“ Tomo Hankso vaidinamas Robinzonas, į džiungles sviedęs tinklinio kamuolį su nupieštu raudonu besišypsančiu veidu, beviltiškai šaukia: „Vilsonai, sugrįžk, nepalik manęs!”. Būtis dažnai atsiskleidžia tragikomiškoje šviesoje.

Nevalia pamiršti ir gausaus VDU pirmakursių būrio. Sena tiesa, kad vienas greičiausių būdų sukrėsti žiūrovą, neleisti jam liksi pasyviu stebėtoju, yra grupinės skanduotės, balsų susiliejimas į vieną skambų chorą, kurį girdint, norom nenorom, ima lakstyti šiurpuliai. Sykiu randasi ir savotiškas disonansas tarp jautrios veikiančiųjų būties ir triukšmingo stebėtojų šūkaliojimo. Tačiau tai, kas spektaklio pradžioje rodosi labiau tuščias, nežinia ką skelbiantis ir „manifestuojantis“ chaosas, ilgainiui tampa dar vienu būdu kūrybiškai tęsti pasakojimą. Šunų sielose ima busti žmogiškumas, susitelkę nedidelėmis grupelėmis jie tampa pakankamai stiprūs, kad sugebėtų prabilti veikėjų vardu. Žodžiai liejasi unisonu, artikuliuoti, aiškūs, tik kartais pasiglemžiami salės aidų. Stebėtojai tampa veikiančiaisiais, išgyvenančiais, vis dar beveidžiais, tačiau sulig kiekviena akimirka vis tikresniais. Iliuziška sala pildosi, būtiškėja, ruošiasi didžiajam sprogimui.

Ir vis tik režisierius nesusituri nepataikaudamas žiūrovams, tiksliau, manifestuoja ne tik meilę, bet ir nepasitikėjimą publika. Nežinau, kaip kitaip paaiškinti nedidelius neva tai komiškus etiudus spektaklio pradžioje ir pabaigoje, su žėrinčiomis kelnėmis straksinčia beždžionėle-mikrobange ir šokančia morka. Kvaili juokeliai, materializmas, kebabinė, galiausiai, primityvumas – sunku būtų rasti akivaizdesnius A. Jankevičiaus kritikuojamos pop-kultūros ženklus. Negi nebegalima apsieiti be užuominų apie teatrą teatre (panaši „nelaimė“ praeitą sezoną ištiko Artūro Areimos „Plėšikus“), be tariamo širmos pakėlimo ir pabaksnojimo pirštu – va kas blogai, va ką reikia suprasti, atpažinti, išmesti. Šitaip maištas ir pasislepia, o iš žiūrovų smalsumo telieka smalsulys, nes visą spektaklį kūrus staiga nuo pečių nuimama našta, atsakomybė, sprendimas, kaip viską apmąstysi, kokią žinią išsineši su savimi. Paslaptis atskleista, eime ieškoti dar neišaiškinto ir nepatirto.

O juk liks daug neapsvarstyta. Istorijos, kurios nesibaigia laimingai. Istorijos, kurios iš vis nesibaigia. 9 gyvenimai, tokie panašūs ir skirtingi, 9 žmonės, panirę ne į pasaulio regimybę, o į pačius save, todėl gebantys trokšti, klausti, ilgėtis. Skaičius 9 – vienas iš seniausių simbolių, trigubas trilypumas. Jis ne tik tapatinamas su kūno, intelekto ir dvasios sinteze, bet ir pilnatve, trijų pasaulių (žemės, dangaus ir pragaro) atvaizdu, devintąja jūros banga. Pasakojime taip pat nusirita 9 bangos, lydimos šunų urzgimo, roko klasikos dainų skambesio ar džiaugsmingų šūkčiojimų. Devynios skirtingos bangos, kai, regis, visas pasaulis lodamas kraustosi iš proto, o mintys plyšta į skutus iš vienatvės, pildosi tamsa, kol galiausiai prasiveria laukiniu šėlsmu, kur šėlsmo puotoje prisikemšamos mintys ir kūnas, o dvasia vis tuštėja ir tuštėja, traukiasi į neįžvelgiamą ir neišmatuojamą juodąją skylę, grasinančia įsiurbti viską aplinkui; ramios bangelės, švelniai kasančios krantą, kai meilė suranda meilę, nors veikiau jau vienatvė suranda vienatvę ir ginasi meile lyg skydu nuo „juodo debilų pasaulio“; kreivos bangos, išverčiančios viską, kas ligi tol žinota, atskleidžiančios siūles, jungiančias skutus, kuriais kiekvienas iš mūsų sulopytas.

Potvyniai išplukdo juodos nevilties skulptūrėles ir parplukdo mirtį, jie kyla ir traukiasi, čia pat krintant kometoms. Nepaliaujantis ritmas, svyravimas, ciklas. Pilkų akmenų ratas. Vienatvė. Meilė. Troškimas. Meilė. Ilgesys. Meilė. Buvimas. Meilė. Atsirita devintoji banga.

 

Kauno nacionalinio dramos teatro archyvo (fotografas – Donatas Stankevičius) nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*