Rugpjūtis

Žiūrint į žemės meno (angl. land art) kūrinius apima dvejopi jausmai: viena vertus, kaip ir lankantis meno galerijoje – smalsu, bandai suprasti, interpretuoti, žaviesi patikusiais kūriniais. Tačiau kita vertus, darosi kiek nejauku ir nedrąsu, mat, aptikus tokį darbą netikėtai, kur miško brūzgyne ar tiesiog gamtos apsuptyje, be iškabų, skelbiančių apie meno festivalį, ir autorių pavardžių, veikiausiai, apimtų baugus jausmas, jog aplinkui esanti gamta krečia keistus pokštus: netikėtai vejasi į jai nebūdingas formas ir nors, rodos, išlaikydama savąją logiką ir įprastą pavidalą, kartu bando tau kažką pasakyti, o gal net išgąsdinti.

Nors kai kuriuose darbuose žmogiškas prisilietimas matomas iš karto – civilizacija apie save šneka plytų ar virvelių pavidalu – kai kuriais atvejais iš tiesų rodosi, kad su žiūrovu šnekasi ne kas kitas, o pati gamta.

„Šio meno užduotis yra padaryti lankytojui staigmeną. Jūs einate savo parku ir staiga – ak, kas čia? – ir tai, kas jus nustebina, yra ne atnešta iš kažkur, bet buvo čia ir vakar, tačiau tas dalykas kažkoks kitoks. Tai yra tikslas: tos pačios vietos, bet truputėlį kitaip“, – taip apie žemės meną kalba daugelį metų užsienyje jo festivalius organizuojantis Peteris Hessas.

Žemės menas, į kurio festivalius renkasi menininkai iš viso pasaulio, užklydo savo pokštų krėsti į Kauno rajoną: rugpjūčio 6–10 dienomis 22 menininkai Raudondvario dvaro sodybos apylinkėse rezgė, pynė ir rišo kūrinius, papildysiančius ūksmingą dvaro apylinkių gamtą.

Kurdami menininkai dirba po atviru dangumi. Pasirinktoje vietoje jie stengiasi pajusti visumą ir, surinkę aplink esančias medžiagas, suteikti joms naują formą. Taip vijokliai ima ne kilti aukštyn, o pintis ir lipti per kelis medžius, akmenys gula į tam tikrus derinius, medžiai apauga keistomis formomis ir detalėmis, o iš žemės kalasi patys keisčiausi „augalai“. Žemės menininkai, anot renginio kuratoriaus Marijaus Gvildžio, nesistengia gamtos papuošti – tik šiek tiek nustebinti.

„Visi menininkai ne kartą yra kartu dalyvavę žemės meno festivaliuose – mes esame lyg šeima,“ – apie žemės menininkus kalbėjo renginio kuratorius P. Hessas. Į Raudondvarį, jo teigimu, susirinko didžioji šios „šeimos“ dalis.

„Žemės menas kuriamas iš natūralių medžiagų, naudojant natūralias tvirtinimo priemones – jos yra pavaldžios laikinumui. Tai reiškia nuolatos vykstantį pasikeitimą. Nemanau, kad nors vienas iš čia susirinkusių menininkų mato akmenyje vien tik akmenį – labai aktualus yra procesas, kuris stovi už medžiagos: žemės energija, kuri keičia objektą. Ir tai, kaip tas objektas kinta, yra nemažiau svarbu negu tai, kaip jis atrodo dabar,“ – apie renginyje puoselėjamą idėją kalbėjo M. Gvildys.

Festivalio Raudondvario dvaro sodyboje metu po du dirbantys menininkai sukūrė 11 kūrinių – jie pristatyti penktadienį vykusiame atidaryme ir tikimasi, kad išliks apie tris mėnesius. Kadangi pagaminti iš aplinkui rastų medžiagų, vėliau jie pamažu grįš ten, iš kur atėję – papokštavusi gamta iš lėto juos išardys savo stichijomis.

Autorės nuotraukos