Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

2014-07-02 Pasivaikščiojimai su Alphonso Lingis

Mokykloje mokė, knygose rašė: žmogaus gyvenimo prasmė yra būti reikalingu. Melancholišką rudens vakarą žengiu per miestą visa nelaiminga. Nieks man neskambina, niekam manęs nereikia. Baik tu -- reikia! Ir tam manęs reikia, ir anam, ir kitam. Štai prieina kuklus jaunuolis: gal turėtum cigaretę? Eik po velnių! -- pagalvoju ir rūkyt neduodu: jis susisukti nemoka, o aš čia dėl jo vargti visai neketinu. Toliau visa liūdna kontempliuoju šį susidūrimą.
„...nuo graikų laikų filosofijoje dominavo tendencija gyvą organizmą suvokti kaip materiją, kuri pasižymi trūkumu. Energija prarandama, išgarinami skysčiai ir taip atsiranda alkio, troškulio poreikis. Tie poreikiai verčia organizmą atsiverti aplinkai, nes siekia patenkinti trūkumą. Bet Nietzschei organizmas yra ta vieta, kur energijos yra gaminamos. Pagaminama daugiau, nei organizmui reikia. [Nietzsche] išskiria veiksmus, kurie nėra skirti poreikiui patenkinti; kai nieko neprašoma, nesiekiama gauti, o atvirkščiai -- siekiama išsikrauti. Iškrova įvyksta per susijaudinimą, egzaltaciją, džiaugsmą -- Nietzschei tai yra aristokratiški veiksmai," -- sakė Alphonso Lingis. Ir pridėjo: „Galvoti apie žmogų, kaip apie poreikių kamuolį, yra labai neteisinga."
Mėginu suskaičiuot, kiek žmonių atsiveria aplinkai norėdami patenkinti elementarios egzistencijos poreikius: alkio, saugumo, kompanijos, poreikio pasisakyti, būti gerbiamu ir pripažintu, kiek amžinų maldautojų išlenda iš savo kiauto tik tada, kai jiems ko nors reikia. Ir kiek yra tų, kurie neprašyti dalinasi tuo, ką turi -- nebūtinai cigaretėmis, pietumis ar pinigais: tų, kurie savo vidine energija teikia džiaugsmą aplinkiniams. 1, 2, 3... 5...?
Bandau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti miestas, kuriame bent 100 tūkstančių žmonių gyventų reikalaudami dovanodami. Šypsotumės kaip idiotai!
Monika