Rss Facebook
2017
Kovas
24
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Vyrai ir moterys Ibseno / Vigelando monolite 0

2017-02-27
„Junas Gabrielis Borkmanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gal sausakimša Jaunimo teatro salė per premjerą „Junas Gabrielis Borkmanas“ (vasario 11 d.) – šio teatro pavasario pranašas? Rūsti klasiko pjesė, pagaliau prisikviesto rimto režisieriaus vardas, uždanga be dėmelės ir vaizdo projekcijos smūgis ant jos, į sceną įžengusi aktorė, kurią puikiai girdi ir toliau sėdintys.

Be to, vasario vidurys, o visi aplinkiniai teatrai „griaudint patrankoms“ nuščiuvę, iškėlę įvairiaspalves ar baltas vėliavas. Atėjo eilė ir palaidotam teatrui prisikelti?

Tiesa, eidami į salę, visi tyrinėja nusipelniusio archyvaro Rimgaudo Karvelio nuotraukas, kuriose įrėminta terakotinė armija. Gražu ir baisu, jei imsi gilintis į aktorių likimus, kabančius ant plaukelio. Čia irgi Ibsenas. Kyla net šventvagiška mintis, kad mūsų garbioji Akademija kokiam penkmečiui galėtų užčiaupti savo srėbtuvę, apsikarpyti etatus ir negaminti aktorių verslo šou. Deja, kultūra irgi verslas.

Bankininkas Borkmanas savo banką kūrė taip pat prisidengdamas siekiu padėti visuomenei – praturtės jis, praturtės ir visi aplinkiniai, žmonija! Junas Gabrielis kilęs iš liaudies, jo tėvas kasė rūdą, prisiminimai gyvi iki šiol ir humanistinė kūryba / verslas įmanomi, tik ištiesk ranką ir kurk. Deja, aplinka išduoda jau ant pirmojo laiptelio – bankas bankrutuoja, mintys apie didžią misiją lieka tarp keturių ankštų sienų.

Gerais norais pragaras grįstas – demonstratyviai nešti naudą visuomenei, kurti viešai atsidavus, aukojantis, užsimiršus yra egoistiška, pasmerkta pražūčiai. Tokį pesimistinį nuosprendį Ibsenas gyvenimo pabaigoje skiria ir sau, ir savo herojui Borkmanui. Tokį nuosprendį nūdienė žiniasklaida (negaliu sakyti, kad visuomenė) skiria ir mūsų nūdieniam Borkmanui, bet gal nerodysim pirštu...

Vadinasi, Ibseno pjesė tebeskamba aktualiai? Tiesą sakant, pagarbiai klausydamasi režisieriaus Gintaro Varno pagarbios išklotinės, kartais pagalvodavau: keista, 1896 m. parašytas naujosios dramos tėvo tekstas laiko skalėje yra arčiau antikos nei mūsų. Tai klasikos žymė. Bet kartu ir vidujai nerangaus, tik minutei kitai užsidegančio atpasakojimo bejėgystės. Spektaklį, ypač antrą jo veiksmą, galima vadinti taip pat kaip Borkmaną vadina jo žmona – gyvu numirėliu. (Nors Ibseno atveju tai gali skambėti ir kaip komplimentas.)

Gintaro Makarevičiaus suprojektuotą stoties peroną, laukiamąją salę su suolais, tobulai lygia spalva apšviestas sienas kerta Antano Kučinsko aštrūs styginiai. Scenografiniai paveikslai verti Statytojo Solneso kryžiaus. Juose herojai ir aktoriai paliekami be priedangos, ant iešmo – jų nuotraukas gali daryti tarsi patogiame (tik ne patiems aktoriams) fotoateljė.

Bet jei Varno pavardė nebūtų paskelbta iš anksto, neatspėtume, kieno ranka kūrė visą šito teatro architektūrą.

Herojai skandinaviškai skulptūriški, vigelandiški. Spektak­lio pradžia, po daugelio metų susitikus dviem konkurentėms seserims, teikia didelių vilčių, kad dramos ugnis uždegta, bus pernešta ir perduota į tamsią salę. Seseris vaidinančios Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė – atšiaurių ir stiprių moterų duetas – kyla kaip arka vienoje spektaklio pusėje. Ir laukia atitinkamos vyriškos atsvaros kitoje. Taip, Kosto Smorigino ir Vido Petkevičiaus pralaimėjusių, silpnų vyrų duetas irgi kelia savąjį dramos bokštą, tačiau jiedu, mano galva, pajėgia kurti kontaktą tik tarpusavio, kiek komiškose scenose.

Pro įvežamas ir išvežamas duris scenoje apsireiškiantys naujosios kartos atstovai – Borkmanas jaunesnysis ir jo merginos – ne ką skiriasi nuo tas duris stumdančių dekoratyvių tarnaičių. Jaunikliams vieta nesurasta arba surasta labai banali, todėl moterys lieka kaip be rankų, susireikšminusios poniutės, ir tiek. Labiau nei tie visai kitokie vaikai – juk juda scenoje daug greičiau nei seniai – dėmesį prikausto vaikiškas elektrinis traukinukas, išleidžiamas iš užkulisių pernelyg dažnai. Ir finalinė sniego pūga išpurškiama akivaizdžiai dirbtinai, nieko geresnio nesugalvojus.

Išsiilgtas Smoriginas – bent kol kas, bent man – netampa sąskaitų nesuvedančiu bankininku Borkmanu. Išore primenančiu mūsų lyrišką Vitą Vasiliauską (et, nedavė megztos liemenės ir akinių). Vidumi vis dėlto turinčiu spauste išspausti visai nelyrišką paradoksą – kūryba žlugdo, kuriantis žmogus yra pasmerktas! Tokiam tragiškam pasenusio Ibseno apibend­rinimui puraus sniego negana. Reikia gyvų susilietimų – tarsi paskutinių atodūsių – ne tik su Petkevičiaus vaidinamu nevykėliu dramaturgu (galimu Borkmano antrininku), bet, svarbiausia, su jį irgi kūrusiomis moterimis. O susiliesti – lyg utopiniame dvasingumo siekiančiame Gustavo Vigelando „Monolite“ – nepavyksta. (Nors vaizdo projekcijoje smagūs skeletai nesustodami ropoja aukštyn ir sukasi ratu.)

 

 

Jūratė Visockaitė

 

http://literaturairmenas.lt/2017-02-17-nr-3603/3804-teatras/5860-jurate-visockaite-vyrai-ir-moterys-ibseno-vigelando-monolite


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*