Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Režisierius Oskaras Koršunovas: įsigali normalumo fašizmas 0

www.kamane.lt, 2017-03-01
O. Koršunovas. „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.

Jau šiandien Oskaras Koršunovas išskrenda į Romą. Viename garsiausių Europoje teatrų Teatro di Roma režisierius kartu su tarptautine aktorių komanda imsis temos, kurią šį rudenį nagrinėjo ir Lietuvoje – tai „Eglės žalčių karalienės“ mitas ir pabėgėlių krizės bei apskritai nenoro priimti kitokio žmogaus temos. Apie „Eglės žalčių karalienės“ mito universalumą, įsigalintį normalumo fašizmą, netikėtai atšauktą „Tartiufo“ premjerą bei norvegiškai kitokį požiūrio į Sarah Kane kūrybą kampą kalbamės su pačiu režisieriumi.

Kaip gimė mintis dar kartą prisiminti „Eglės žalčių karalienės“ mitą ir imtis šios temos Romoje, Italijoje?

Keistas ir įdomus pasiūlymas. Italai pamatė projektą, pristatytą Raudonojo kryžiaus ligoninėje Vilniuje, ir dabar kviečia jį įgyvendinti Romoje, viename iš Teatro di Roma padalinių, Teatro di Argentina. Pirmo etapo metu vyks kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvaus tarptautinė aktorių grupė. Vėliau ieškosime apleistos ligoninės ar panašių patalpų, kuriose galėtume tęsti darbą.

Įdomu tai, jog „Eglė žalčių karalienė“ – savita, unikali lietuvių mitologinė pasaka, tačiau tuo pačiu ir universali. Mitas yra kaip tam tikra matrica, skirtingu laiku siunčianti skirtingą žinią. Dabartiniame pasaulyje šita mitologinė pasaka tampa socialiai, netgi politiškai apčiuopiama.

Akivaizdu, kas yra tie broliai, užkapoję Žilviną. Kai Osle stačiau „Mūsų klasę“, aštrią ir žiaurią pjesę holokausto tema, pasirodė garsioji nuotrauka, kurioje vaikelis išplautas į krantą. Tos pjesės kontekste tai atrodė labai baisu. Mačiau norvegų reakcijas. Tada atsiverčiau lietuviškus naujienų portalus ir paskaičiau komentarus. Jie buvo baisūs: taip jiems ir reikia, kiurdinti jų valtis, Aušvice vietos visiems užteks. Nuo to laiko pradėjau rinkti komentarus ta tema. Atradome Elfriede Jelinek pjesę „Maldautojai“. Visa tai susijungė į vieną temą.

Aišku, vakaruose viskas kiek kitaip. Net pats nežinau, kokių bruožų ir kokią slinktį įgaus pastatymas Romoje. Ten žmonės reaguoja kiek kitaip. Kai dirbau Atėnuose, teatras buvo kaip tik toje aikštėje, kurioje renkasi atvykę pabėgėliai. Mačiau, kaip į tai reaguoja graikai. Turtingesni pabėgėliai tiesiog sėdėdavo restoranuose, skurdesniems jie atnešdavo maisto. Jų ten buvo milžiniškas kiekis. Nebuvo jokios fobijos.

Ar apsiribosite vien tik pabėgėlių krizės tema?

Pabėgėliais tapo ne tik Sirijos pabėgėliai. Dabartiniame pasaulyje įsigali kažkoks normalumo fašizmas. Ateina naujas puritonizmas, o Lietuvoje tas puritonizmas – dar ir labai provincialus. Provincialus puritonizmas, kuriame visi tarsi stengiasi būti labai teisingi, atrodyti padorūs, reikalauja to teisingumo, tačiau čia pat vyksta tokie neapsakomi dalykai, kaip vaikų mėtymas į šulinius ir panašiai. Beje, tas moralinis dviveidiškumas juntamas visame vakarų pasaulyje.

Prisiminkime filmą „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ su Jonny Deppu. Jame vyras, apkvaišęs nuo milžiniško kiekio svaigalų, gali išsinuomoti prabangiausią automobilį ir atvykti į prabangiausią viešbutį – tai, tarkime, Vudstoko laikai, kuomet Amerikoje netgi vykstant Vietnamo karui buvo daug laisvės. Dabar toks personažas po poros minučių sėdėtų ne prabangiame viešbutyje, o kalėjime.

Normalumo fašizmas daugybę žmonių verčia jaustis pabėgėliais. Už tos ribos atsiduria ne tik karo pabėgėliai, bet visi nenormatyvūs žmonės.

Normalumo fašizmas – papasakokite plačiau, kas tai yra?

Europoje itin juntama svetimo baimė. Tarsi liberaliausia šalis Didžioji Britanija staiga pasuka Brexito link. Tai irgi atsiskyrimas nuo svetimų, tarp jų ir lietuvių. Čia tie broliai su dalgiais iš lietuviškų portalų komentarų staiga patys tampa Žilvinais. Dešinysis radikalėjimas kraštutinėse formose tampa tiesiog fašistiniu. Pagrindinis argumentas – būtent normalumas. Už to slepiasi kiekvieno žmogaus sunorminimas: jis turi būti padorus, tvarkingas, gražiai atrodantis, lieknas. Karštligiškas sveiko gyvenimo būdo siekis tampa jau nebe sveikas. Atsiduriame keistame mitologiniame pasaulyje. Norisi pacituoti filosofą Algį Mickūną, teigiantį, jog mes gyvename maginiame pasaulyje: įvardijama problema, kuria patikime, ir ji ilgainiui tampa veikianti.

Sigitas Parulskis straipsnyje „Atėjo laikas užtarti girtuoklį“ kalba apie teoriją, pasak kurios tris kartus per metus išgėrus tampama alkoholiku. Visų pirma, kas per žodis alkoholikas? Dar visai neseniai buvo galima rūkyti lėktuvuose. Gastrolių metu vienas aktorius oro uoste tingėjo nusirengti viršutinius drabužius, todėl tiesiog atsigulė ant eskalatoriaus ir pravažiavo tuneliu, tikrinančiu lagaminus ir kitus daiktus. Ir jį įleido į lėktuvą. Šiais laikais pakanka kiek keistai atrodyti, ir tavęs jau nebeįleidžia į lėktuvą. Vakaruose naujasis puritonizmas turi gilesnę potekstę, pas mus jis tiesiog provinicialus. Visai kaip kaime – jei kažkas šiek tiek ne taip, tuoj pat visi apkalba. Garsiai reikalaujama padorumo, nors tuo pat metu visai čia pat vyksta baisūs nusikaltimai. Didelis paradoksas. Todėl ši tema man tampa vis įdomesnė.

Visos totalitarinės sistemos grindžiamos fundamentaliai teisingais normatyviniais dalykais, pavyzdžiui, tėvynė, šeima ir taip toliau. Iš tikrųjų, už viso to vyksta žmogaus sunorminimas, savotiška jo kastracija. Kuriamas neišsiskiriantis individas, bandantis būti padorus, kaip ir visi kiti. Tai slepiasi netgi už patriotizmo. Tolstojus yra pasakęs, jog nėra nei gero, nei blogo patriotizmo – bet koks patriotizmas nėra gerai, nes tai yra savęs iškėlimas aukščiau nei kiti. Už to slypi vis aštresni politiniai konfliktai, karo grėsmės. Normalumas, tarsi turintis generuoti tam tikrą santarvę, tampa neapykantos priežastimi – štai kas yra paradoksalu. Nuo šios temos ir atsispirsime dirbdami Romoje. Manau, tai bus itin aktualus ir įdomus projektas.

Kokios jų reakcijos tikitės perskaičius lietuviškus komentarus?

Manau, jie pakraups. Nelabai tikiu, jog tose šalyse gali būti tokios reakcijos.

Turbūt nemažos dalies komentarų autorių ar jų artimųjų valtis dabar kiurdo britai…

Galbūt jie rašė būdami Didžiojoje Britanijoje, o dabar yra vejami iš ten. Tokia Europos realybė.

Kaip jums atrodo, ar „Eglės žalčių karalienės“ pastatymas paliko ženklą Lietuvoje?

Man atrodo, jog paliko. Visgi, kaip įprasta Lietuvoje, apie tai buvo labai nedaug rašyta. Ir, kaip įprasta, labai paviršutiniškai. Kritikai daugiau rašė apie tai, kaip jie jaučiasi tose patalpose ir ar jiems ten užtenka oro. Dauguma publikacijų – tai eiliniai nesusipratimai, kuriuos skaitome (ar jau nebeskaitome) po kiekvieno spektaklio. Galėčiau išskirti nebent Linos Klusaitės ir Mindaugo Kluso publikacijas. Tačiau užsienio spaudoje pasirodė labai įdomių straipsnių. Susidaro įspūdis, jog jie labiau įsigilinę ir į lietuvišką mitą, ir į sociopatinę situaciją Lietuvoje.

Staiga ir netikėtai buvo atšaukta spektaklio „Tartiufas“ premjera. Visuomenėje sklando kalbos apie įvairias priežastis. Kaip buvo iš tiesų?

Tiesą pasakius, pats nelabai randu atsakymo. Mano liga nėra priežastis atšaukti spektaklį. Netgi sirgdamas dirbu. Statant „Oidipą karalių“ man tiesiog atsisakė kojos – nežinau, galbūt nuo nervų. Vaikščiojau tik padedamas dviejų žmonių, tačiau vis tiek pastačiau tą spektaklį. Ir dar susidariusi nuomonė, jog tai susiję su alkoholiu. Bet nereikia meno painioti su automobilizmu. Jeigu repeticijų salėje būtų sėdėjęs policininkas su alkotesteriu, matyt, nebūtų nei „Meistro ir Margaritos“, nei „Romeo ir Džuljetos“, nei „Išvarymo“, nei „Katedros“, nei „Hamleto“, nei „Žuvėdros“. Apskritai, teisė režisuoti man turbūt būtų atimta net nepradėjus statyti pirmo spektaklio. Beje, „Išvarymas“, „Katedra“, „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“ yra lankomiausi ir mylimiausi žiūrovų spektakliai Nacionaliniame dramos teatre. Tiesą pasakius, atnešantys ir didžiausią pelną, nes bilietai į juos brangesni, nei į kitus spektaklius.

Likus savaitei iki premjeros komisija staiga nusprendė, jog spektaklis neužbaigtas. Tą dieną aktoriai buvo tik pradėję repetuoti scenoje tarp dekoracijų – iki tol repetavome kitoje erdvėje. Be to, vaidino aktorių sąstatas, kuris nebuvo ruošiamas premjeriniam spektakliui. Šiaip būna atvejų, kai spektakliai yra nuimami, bet tai dažniausiai įvyksta po generalinės repeticijos, paskutinę dieną prieš premjerą.

Ar repeticijų metu teko užkliūti už tam tikrų kliūčių?

Lietuvos teatre nėra tekstinio mąstymo tradicijos. Aktoriai linkę kurti etiudus, jie nori, jog režisierius dirbtų su jais kaip su skulptūromis. Iš tiesų, statant „Tartiufą“ tekstas kėlė daug problemų. Pamenu, kuomet dirbau Paryžiaus „Comedie-Francaise“ teatre, pirmos repeticijos metu tradiciškai paprašiau aktorių garsiai perskaityti pjesę. Jie skaitė, tačiau tik todėl, jog aš liepiau skaityti – pirmos repeticijos metu jie jau mokėjo tekstą, buvo išanalizavę esminius taškus. Tuo metu Lietuvoje įsigaliojusi tradicija išmokti tekstą premjeros dienai. Tai irgi buvo kliūtis statant „Tartiufą“.

Iš tiesų, laiko turėjome nedaug – vos mėnesį. Buvo du skirtingi aktorių sąstatai. Taip, jie vieni kitus inspiravo, tačiau dirbant su dviem sąstatais reikia dvigubai daugiau laiko. Visgi, dar turėjome savaitę laiko. Jei būtume nukėlę premjerą į vasario 12 d., būtume turėję dvi savaites. Manau, jog buvo paskubėta. Galvoti, jog savo darbu galėčiau pats save kompromituoti? Tai jau paties menininko atsakomybė.

Tad koks „Tartiufo“ likimas?

„Tartiufas“ dienos šviesą būtų išvydęs pačiu laiku. Tokio tartiufizmo, kuriame esame dabar, Lietuvoje dar niekada nebuvo. Tai būtų šūvis į dešimtuką.

Pamenu, nedaug trūko, jog būtų nuimtas „Išvarymas“. Su tuometiniu Nacionalinio dramos teatro meno vadovu Audroniu Liuga netgi kibome vienas kitam į atlapus. Niekas netikėjo, jog tai bus toks lankomas spektaklis.

Kita vertus, mes nesusipykome su Nacionalinio dramos teatro direktoriumi Martynu Budraičiu. Ramūno Karbauskio žodžiais tariant, embrionas užšaldytas. Tikiuosi, ne amžinybei. Galvojame jį atšildyti rugsėjo mėnesį. Kartais yra gerai padaryti pertrauką, prieiti tam tikras išvadas ir vėl sugrįžti. Džiaugiuosi, jog šis spektaklis rampos šviesą išvys Lietuvoje. „Tartiufą“ stačiau Danijoje, kur jis susilaukė tarptautinės sėkmės, tad vėliau turėjau pasiūlymų jo imtis Prancūzijoje, Rusijoje, Lenkijoje, tačiau pasirinkau Lietuvą ir Nacionalinį dramos teatrą. Esu savotiškas šio teatro patriotas. Čia aš pastačiau savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“, taip pat „Senė“, „Senė 2“, „ Labas Sonia Nauji Metai“, „Roberto Zucco“ ir daugelį kitų savo svarbiausių darbų.

Dar kartą sugrįžtate prie Saros Kane „Apvalytųjų“, šį kartą – Oslo nacionaliniame dramos teatre. Kaip ši kontroversiška, netgi purvina medžiaga atrodys tokioje savotišku Europos tvarkos etalonu laikomoje šalyje?

S. Kane mane persekioja. Pirmą kartą ją stačiau Lietuvoje, tai buvo studentiškas spektaklis. Vėliau buvau pakviestas statyti „Apvalytuosius“ į Stokholmą. Tuo metu buvo didžioji naujos kartos dramaturgijos – S. Kane, Marko Ravenhillo, Martino Crimpo, Mariaus von Mayenburgo – banga. Ta proga Stokholmo karališkasis teatras atidarė naują erdvę, skirtą moderniems pastatymams – ją atidarė mano „Apvalytųjų“ premjera. Tai buvo pirmas S. Kane pastatymas Švedijoje. Vėliau mano studentai vėl privertė mane grįžti prie „Apvalytųjų“ – taip gimė spektaklis OKT/Vilniaus miesto teatre.

Įdomu tai, jog Oslo nacionalinis teatras kviečia „Apvalytuosius“ statyti didžiojoje scenoje. Įprastai šios autorės kūriniai nėra statomi „paauksuotuose“ teatruose. Ji visą laiką būdavo tam tikrame undergrounde. Šį kartą Oslo nacionalinio teatro meno vadovė ryžosi įsileisti tai į didžiąją salę.

„Apvalytųjų“ tema taip pat artima jau anksčiau aptartam normalumo fašizmui. Juk pjesėje labai normalioje klinikoje-universitete labai normalus profesorius tiria narkomanus, homoseksualus, transseksualus lyg bandomuosius triušius. Kankindamas tuos nenormatyvinius žmones „normalusis“ profesorius ieško vieno atsakymo – kas yra meilė? Profesorius yra tas „normalusis“, padorus, teisingas, profesionalus, bet neturi vieno organo – būtent meilės. Kur yra meilė, ten yra savotiškas nukrypimas nuo normos. Visiškai normalus žmogus negali mylėti – mylėdamas žmogus praranda tą savo normalumą. Apskritai, galima sakyti, jog meilė yra anorminis reiškinys. Todėl profesorius jos ir neranda. Kapoja pacientų galūnes, ieško jos nukirstose rankose, ištrauktuose liežuviuose – taip normalumas tampa tiesiog sadizmu.

Kuo šis spektaklis bus kitoks nei kiti S. Kane pastatymai?

Norvegija yra labai normali šalis, tarsi normalumo etalonas Europoje, bet turinti, tarkime, Barnevernet. Turiu idėją sukurti itin sterilų spektaklį, kiek primenantį Pedro Almodovaro filmą „Oda, kurioje gyvenu“. Noriu sukurti hiperrealistinį spektaklį, veiksmą perkeliant į aukščiausio lygio kliniką, kurioje tik nedaugelis gali sau leisti gydytis. Čia nesamos ligos įvardijamos kaip esamos ir rekomenduojama jas gydyti visą gyvenimą.

Europoje juntamas S. Kane bangos sugrįžimas. Tai tik dar kartą patvirtina jau ne kartą minėto normalumo fašizmo užgimimą, nejučiomis galinčio peraugti į normalų fašizmą.

 

OKT inf.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*